…Visada, kai važiuoju keliu Jurbarkas – Šilutė, ir, jei nespaudžia laikas, užsuku į Bitėnus, ir pirmiausia ne į Rambyno kalną, ne gandrų koloniją, ne Martyno Jankaus muziejų, bet Bitėnų/Užbičių evangelikų liuteronų kapinaičių aplankyti…
Sustoju priešais kapinaičių vartus, pakeliu galvą ir…skaitau… SPINDULYS ESMI BEGALINĖS ŠVIESOS… spindulys šviesos begalinės… Vis skaitau skaitau skaitau… skaitau skaitau galvoju… skaitau galvoju skaitau… skaitau galvoju galvoju galvoju… galvoju galvoju galvoju…
Tai tas pat, kas giesmėje „ir amžinoji šviesa jums tešviečia“, bet kažkaip paprastai, šiltai, kiekvienam ir visiems suprantamai pasakęs Vydūnas…
Praveriu vartus, įeinu ir tokia didi ramybė, toks didis paprastumas, kuklumas (priešingai nei didelėje dalyje Lietuvos kapinių), kad galima būti, vaikščioti iki begalybės.
Neretai prisėdu kur ant samanėlių ir taip galima sėdėti, sėdėti, sėdėti… laikas tarsi sustoja ir tokia ramybė apima…
Roberto Patronaičio nuotraukos:
Projektas Svarbiausi tautinės tapatybės dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 3 tūkst.
