Kiekvienas žmogus mato savo akimis ir girdi savo ausimis. Bet jis gali ir užsidėti visokių spalvų ir visaip tekintus akinius. Tada viskas, ką jis mato, kitaip atrodo.
Iš tikrųjų yra taip, kad kiekvienas žmogus turi ir ypatingą savo veidą, ir skirtingą savo pasaulio supratimą, taip pat jis skirtingai vertina visas patirtis ir visai savaip apreiškia savo vidų.
Profesorius Vėlfinas (Woelffin) įrodo, kad kiekviena tauta, pagauta tos pačios naujos žmonių apsireiškimo bangos, kuria atitinkamus veikalus skirtingu savo būdu. Vokiečių barokas, pavyzdžiui, yra kitoks negu italų.
Vis dėlto reikia pasakyti, kad visados tik jau visai didžių kūrėjų veikalai pasižymi tautiniais ypatumais. Menkesni menininkai jų taip aiškiai neišreiškia.
O paprastai sprendžiama priešingai. Sakoma, juo didesnis esąs menininkas, juo aukščiau jis iškyląs iš tautiškumo. Tiesa, be abejo, jis nebetenka tautiškų menkumų ir ankštumo. Užtat jis dar šviesiau atspindi esminį tautiškumą. Net poetų veikaluose tai aiškiai yra matyti. Dantės „Dieviškoji komedija“ yra grynas italų tautiškos vaizduotės kūrinys. Šekspyro „Hamletas“ – anglų, Gėtės „Faustas“ – vokiečių.
Suprasti tai tegalime, kada save suprantame. Žmogus yra dvasinis veiksnys, kuris nuolat kuria visokias mintis, visokias būsenas. Tokius savumus kūrėsi ir mūsų tėvai, ir jų tėvai ir taip – per ilgus šimtus tūkstančių metų. Tie savumai teko pagaliau kiekvienam žmogui iš jo tėvų. Ir todėl kiekviename žmoguje yra tarsi užburtas sentėvių gyvumas ir jų ypatumai.
Vadinasi, tautiškasis gyvumas yra kiekvieną gyvą asmenį visiškai prisunkęs. Ir apsireikšdamas žmogus apreiškia ne vien save, bet ir savo šeimą, ir savo tautą.
Visai aiškiai yra tai matyti iš to, kad kiekvienas žmogus turi, be abejo, skirtingą savo veidą, bet iš jo aiškiai matomas ir jo šeimos bei tautos veidas. Todėl ir galime visai teisingai tvirtinti, kad iš viso, ką ir kaip žmogus jaučia, mąsto, kalba ir veikia, reiškiasi ne tiktai jis, kaip asmeninis vienetas, bet ir jo tauta.
Iš kiekvieno gyvo žmogaus tarsi skamba garsiau ar tyliau ilgais amžiais sentėvių augintas ir gyventas ypatingas gyvumas.
***
Svarbu ne ieškoti naujų formų, o gyvesnio ir vertingesnio turinio. Tik ne aplinkoje, o savo viduje. Apmirusiojo vidaus nesužadins ir smarkiausias įspūdis iš aplinkos, jeigu dvasinis veiksnys, būtent žmoniškumo pradas, neatsilieps į tą įspūdį, ir neįstengs gyventi, kas buvo apmirę.
Be to, ką žmogus gyvendamas kaupiasi sąmonėje kaip gyvą turtą, jame dar glūdi nepalyginamai didesnis iš ilgų, ilgų amžių, iš sentėvių paveldėtas gyvumas. Juo reikia vaduotis, kai kuriame. Bet kad jis yra marinamas ir gal jau apmiręs, jis mūsų kūrybai nieko nebereikš.
Yra žmonių, kurie pataria surasti tautinių savumų protavimu. Tirdami augmenį, apžiūrime jo šaknis, jo stiebą, jo lapus, jo žiedą ir pagaliau jo sėklas ir sąmonėje iš tų paskirų dalelių susikuriame visą augmens vaizdą. Bet jo esmės taip nebūtume priėję. Mat mes stengėmės augmenį suprasti iš išorės, ne iš vidaus.
Panašiai išeina, kai mes tautiškumą bandome atrasti savo juslėmis ir apie jį sau mintis kurti. Nieko esmingo iš to nelaimėsime savo kūriniams. Galbūt, kad pasiseks jiems dirbtinai uždėti kelis tautiškumo požymius. Bet tautiškumo juose nebus. Veikalai atrodys negyvi, o tik taip sau padirbti.
Tikras veikalas turi dygti, augti, bręsti. O tam yra būtina sąlyga, kad jis, kilęs iš žmoniškumo prado, gimtų ir klestėtų iš to gyvumo, kuris yra atneštas per ilgus amžius senesniųjų kartų ir dabar glūdi mumyse. Tuo gyvumu reikia rūpintis, jį sužadinti, tada bus gyva viskas, kas iš jo apsireikš. Tik nereikėtų tam gyvumui siaurų ribų užbrėžti. Juo turėtume siekti tolimiausių amžių ir pačių dvasios-sielos gelmių.
Reikia kurti veikalus, kaip tai daro liaudies meno kūrėjai. Jų veikalai tikrai yra tautiški. Lygindami jų ir kitų tautų liaudies meną, aiškiai pastebėsime jų skirtingumą, jų ypatumą. Matyt, jie yra augę iš tautiško mūsų gyvumo. O ne tokiu būdu, kad žmonės kūrėjai būtų tiktai įsižiūrėję į svetimųjų darbus ir pasistengę juos pamėgdžioti.
Menas arba, apskritai sakant, kultūra nėra skolinama. Kultūra yra įgyjama tiktai pačiam ją sukuriant. Kito kelio nėra.
Lietuvių liaudies menas pats įrodo, kad jis yra kurtas, kad jis nėra pamėgdžiotas. Visuomet pamėgdžiojimas gamina tiktai menkesnio turinio ir tūrio daiktus. O mūsų liaudies menininkai tikrai kūrė ne protaudami apie liaudies meną, ne kartojo, ką yra matę ar girdėję, bet iš savo vidaus gyvumo. Jį gyvą išlaikyti – tatai jiems rūpėjo. Todėl gyveno visai pasišventę tam, kas jų tėvų gyvumas buvo. Ir tikrieji kūrėjai nemarino jo visokiais nuodais ir nuodingomis būsenomis bei svetimomis mintimis. Jie leido savo veikalams iš to gyvumo stotis kaip augmenims iš tėviškės dirvos.
***
Reikia rūpintis savo esmės šviesėjimu. Tada tautos dvasia pati žadina jai iš sentėvių suteiktą asmens gyvumą. Ir kūrėjas tada reiškiasi visu tuo, ką žmogus jaučia, mąsto, sako, daro ir veikia.
Ir iš viso to šviečia tyras žmoniškumas. Tautos genijus yra žmonijos genijaus sūnus. Todėl jis čia ir aiškiausiai apsireiškia, kur aušta, kur dienoja skaidriausias žmoniškumas.
************
Sutrumpintas to paties pavadinimo straipsnis, pirmąsyk skelbtas 1934 m. Literatūros naujienose. Parengta pagal: Vydūnas, Žvilgis į gyvenimo gelmes, II: Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys, sudarytoja Rima Palijanskaitė. Klaipėda–Radviliškis: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2008, p. 55–59.
Parengė Dainius Razauskas
