Per dešimtmetį jaunųjų ūkininkų Lietuvoje sumažėjo daugiau nei perpus – skaičiuojama, kad didžiąją dalį šalyje registruotų ūkių valdo vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės, o jauniesiems ūkininkams, kuriais laikomi asmenys iki 40 metų, tenka vos keliolika procentų.
Valstybei sureguliuoti šią tendenciją yra iššūkis – nors, rodos, paskatinimų jaunimui įsitraukti į šią veiklą yra, dažnas jų į ūkininkavimą žiūri skeptiškai.
Tačiau Lietuvoje ūkiai nebėra tokie kaip prieš keliasdešimt metų, sako jaunasis ūkininkas Rokas Plepys.
Šiandien jie – naujoviški, naudojantys ne plūgą ir arklį, bet išmaniąsias technologijas ir naujoves tvariai ūkininkauti.
Perspektyvą mažina stereotipinis požiūris
Anot Andriaus Lukoševičiaus, žemės ūkio verslo ir maisto pramonės bendrovės „Linas Agro“ Mikroelementų prekybos vadovo, jaunųjų ūkininkų trūkumo priežastis – besikeičiantis visuomenės požiūris į ūkininkavimą ir nesupratimas:
„Iki Lietuvai tampant nepriklausomai, prieš 30–50 metų, tai buvo prestižinė profesija, tačiau laikui bėgant viskas pasikeitė.
Pastaruosius 5–10 metų ūkininkai ir miesto žmonės buvo susipriešinę, nes pastarieji iki galo nesuprato, kas visgi yra tas ūkininkavimas, kiek jis reikalauja pastangų, supratimo, atsakomybės, kiek yra pavojaus.“
Pasak pašnekovo, neretai tenka susidurti ir su nuomone, kad ūkininkavimas nereikalauja aukštų gebėjimų ir išsilavinimo.
Vis dėlto, anot jo, šiandienis ūkis yra naujoviškas šiuolaikinis verslas, taikantis naujausias technologijas, o šiuo amatu užsiimantys ūkininkai turi išmanyti daugybę skirtingų sričių.
„Ūkininko darbas visais laikais buvo ir yra sudėtingas.
Tačiau seniau jis reikalavo daug daugiau fizinių pastangų nei dabar:
reikėdavo kiekvieną rytą, perpiet ir vakare pašerti gyvulius, pamelžti karves, atlikti lauko darbus.
Šiandieniai ūkiai yra naujoviški, o patys ūkininkai – ir buhalteriai, ir verslininkai, ir inžinieriai, agronomai, technologai.
Jie turi labai daug ką suprasti ir išmanyti:
rinką, įvairius darbus, pačius vartotojus“, – sakė A. Lukoševičius.
Šiai nuomonei pritaria ir biotechnologijų įmonės „Nando“ naujovių vadovas Jonas Ignatavičius.
Jo teigimu, būtų sunku įsivaizduoti šiandienio ūkininko kasdienybę be išmanios įrangos ir gaminių.
„Ūkiai dabar yra kur kas tobulesni, nes jų savininkai daug verslesni nei anksčiau, ūkiuose naudojamos pažangios, procesus optimizuojančios technologijos, atliekami įvairūs dirvožemio tyrimai, naudojamos žemės ūkio naujovės – dronai, savavaldžiai traktoriai, – teigė jis.
– Padėtį Lietuvos ūkiuose smarkiai pakeitė ir mikrobiologiniai gaminiai, leidžiantys padidinti augalams itin reikalingo, iš žemės gelmių prieinamo, fosforo kiekį, sumažinti naudojamų trąšų poreikį, saugoti dirvožemį, didinti jo humusingumą bei patį derlių ir taip siekti tvariau ūkininkauti.“
Mikrobiologiniai gaminiai, kalba pašnekovas, gaminami iš natūraliai žemėje randamų mikroorganizmų, kurie padidina natūraliai dirvožemyje esančių elementų prieinamumą ir gerai sąveikauja su dirvožemiu, neturi šalutinio poveikio, gali būti naudojami tiek ekologiniuose, tiek paprastuose ūkiuose.
Juos galima laikyti papildais žemei – kad augalas augtų tvirtas ir sveikas, jam reikia naudingųjų medžiagų, o šių paprastai stinga.
Nėra monotonijos ir ribų tobulėti
Nors, anot A. Lukoševičiaus, ūkininkavimu gali užsiimti tikrai ne kiekvienas, naujosios technologijos ir vis labiau atsinaujinantys ūkiai turėtų paskatinti jaunimą rinktis agronomo profesiją:
„Manau, kad noras ūkininkauti dažnai yra pašaukimas, tai žmogui tiesiog duota:
neretai matome atvejų, kai ūkininkų vaikai iškeliauja į miestą ieškoti būdų, kaip save realizuoti, taip pat yra nemažai tokių žmonių, kurie iš miesto keliasi į kaimus ir pradeda kurti ūkius nuo pamatų.“
Žemės ūkis, kalba pašnekovas, transformuojasi, tampa verslu, kuriame reikia nuolatos mokytis ir turėti daug žinių.
Nebėra taip, kad suarei žemę, ją apsėjai ir lauki, kol reikės nukulti.
Iš tikrųjų tenka priimti svarbius sprendimus:
„Dirvožemis, kaip ir gamtos sąlygos, nuolatos kinta, kiekvienas pavasaris vis kitoks, kiekvieną augalą reikia prižiūrėti skirtingai.
Manau, ūkio verslas turėtų būti įdomus kiekvienam smalsiam žmogui, nes tobulėti čia ribų nėra.“
25-erių ūkininkas R. Plepys pasakoja, kad vienas didžiausių pranašumų dirbant šiame sektoriuje – monotonijos nebuvimas.
Kiekviena diena yra skirtinga, o darbas ūkyje verda ištisus metus:
„Žiemą dažniausiai vyksta pasiruošimas kitam metų laikui, tvarkoma technika.
Pavasarį – žemės dirbimas, sėja.
Vasarą – laukų priežiūra, žemės deklaravimai, dokumentų tvarkymas.
Pavyzdžiui, mano darbo diena pavasarį ir vasarą, kai jau pasėti visi augalai, prasideda nuo laukų apžiūrų – ankstyvą rytą važiuoju į laukus ir stebiu, kokia jų būklė.
Gal juos puola kokios nors ligos, gal jiems trūksta mikroelementų, trąšų, gal augalai paveikti sausros.
Ir tuomet sprendžiu, ką su jais daryti toliau.“
Trūksta švietimo
Biržų rajone esančiame šeimos ūkyje R. Plepys dirba nuo paauglystės.
Didelę įtaką rinktis šį amatą turėjo aplinka – jaunasis ūkininkas jau nuo vaikystės domėjosi žemės ūkio technika, mėgo laiką leisti gamtoje.
„Nors mano tėvai ūkininkauti pradėjo vos prieš 12 metų, kai jau buvau paauglys, nuo pat vaikystės save laikiau tikru kaimo vaikiu.
Todėl net nebuvo klausimų, kokį kelią rinktis – baigęs mokyklą įgijau agronomijos bakalaurą, vėliau – žemės ūkio inžinerijos ir vadybos magistrą“, – pasakojo pašnekovas.
Svarstydamas, kodėl jaunimas šiais laikais vis rečiau renkasi ūkininkavimą, jis įžvelgia esminę problemą – nors Lietuvoje yra įvairių rėmimo programų jauniesiems ūkininkams, jų nepakanka:
„Visų pirma, Lietuvoje labai opi švietimo problema – žmonės nesupranta, kad šiais laikais nebereikia arkliu su plūgu važiuoti per laukus.
Todėl apie tai kalbėti, pasakoti, koks yra šiandienis ūkis, reikia dar mokyklose.
Vaikai turi suprasti, kaip vyksta auginimas, kas yra žemės dirbimas, turi žinoti apie žaliąjį ūkininkavimą.“
Kita problema yra jaunimo programų, subsidijų, skatinančių užsiimti šiuo amatu, trūkumas.
Pasak R. Plepio, jaunam žmogui, kuris neturi nei žemės, nei įrangos, tokį verslą pradėti labai sunku, nes tai reikalauja didelių investicijų.
Nors ūkio sektorius yra vienas naujoviškiausių ir nemaža dalis darbų atliekama pasitelkiant technologines naujoves, R. Plepio nuomone, ūkininkų poreikis visais laikais buvo ir išliks didelis.
„Tikrai nebus taip, kad technika visiškai pakeis žmogų.
Taip, šiandienis ūkis yra naujoviškas – traktoriai patys atlieka įvairius darbus, yra išmaniosios GPS sistemos, kurios palengvina ūkininkų darbą didelio tikslumo reikalaujančiuose darbuose.
Pavyzdžiui, dirbant lauką, šios sistemos padeda traktoriams judėti tiesia linija su vos kelių centimetrų paklaida, pačios atjungia purkštuvo purkštukus, o tręšimas vyksta pagal žemėlapius, kai nustatoma, kokių elementų trūksta dirvožemyje.
Dar šiais laikais auga dronų paklausa, kurie netolimoje ateityje turėtų pakeisti ūkininkų darbą prižiūrint javus, taip pat mikrobiologiniai gaminiai, prisidedantys prie žaliojo ūkininkavimo ir mažinantys mineralinių trąšų kiekį.
Tačiau ūkininkų reikia ir tikrai reikės ateityje – juk tą techniką kas nors turi eksploatuoti, taip pat priimti ūkyje įvairius sprendimus“, – įžvalgomis dalijosi ūkininkas.
„Labai svarbu šviesti visuomenę šia tema, skatinti jaunus žmones rinktis su žemės ūkiu susijusias profesijas.
Juk maisto svarba auga, negana to, šiandien daug kalbama apie Žaliąjį kursą, kai ūkiai skatinami dar labiau mažinti trąšų, augalų apsaugos gaminių naudojimą, išsaugoti medžius, krūmus, tvenkinius“, – apibendrino „Linas Agro“ atstovas A. Lukoševičius.
