Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda teikia Lietuvos Respublikos Seimui Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo sausio 22-ąją siūlo paskelbti 1863–1864 m. sukilimo prieš okupacinę Rusijos imperijos valdžią pradžios diena.
Prieš 160 metų Varšuvoje prasidėjęs sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią labai greitai išsiplėtė ir visoje Lietuvoje.
1863–1864 m. sukilimu buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės tautos – lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai – siekė išsivaduoti iš Rusijos imperijos priespaudos.
Tai buvo kovingiausias, ilgiausiai trukęs išsivadavimo sąjūdis bei kova už laisvę ir nepriklausomybę Rusijos imperijoje XIX amžiuje.
„Lietuviška laisvės tradicija buvo perduodama iš kartos į kartą, jos vedama lietuvių tauta nepalūžo, nenusilenkė tironijai.
Į lietuviškos spaudos draudimą atsakėme dar uolesnėmis pastangomis ją spausdinti ir platinti.
Į religinę priespaudą – karštesniu tikėjimu.
Į bandymus ištrinti sukilimo dalyvių atminimą – didesne meile Tėvynei ir jos laisvei“, – sakė Prezidentas.
Caro režimas prieš sukilimo dalyvius ėmėsi ne tik žiaurių represijų, bet ir siekė ištrinti sukilimo vadovų atminimą.
Konstantino Kalinausko, Zigmanto Sierakausko ir kitų sukilimo Lietuvoje vadų bei dalyvių palaikai po egzekucijos buvo slapta sumesti į nežymėtas duobes ant Gedimino kalno viršūnės.
Prireikė daugiau nei pusantro šimto metų, kad jie būtų atrasti, atpažinti ir su derama pagarba palaidoti.
„Šiomis dienomis, kai broliška Ukrainos tauta priversta gintis nuo žiaurios Rusijos karinės agresijos, sukilėlių atminimas mums – ypač svarbus.
Rusijos režimas XXI a., kaip ir XIX a., stengiasi nuslėpti karo nusikaltimus, perrašyti istoriją, paneigti ukrainiečių tautinę tapatybę.
Laisvė tironijos kaimynystėje nėra savaime suprantama duotybė.
Ją reikia ginti. Už ją reikia kovoti.
Pagarba didvyriams, jų žygių atminimas mums rodo teisingą kelią“, – sakė šalies vadovas.
Šiemet, minint 160-ąsias sukilimo metines, Prezidentas kvietė vietos bendruomenes visoje Lietuvoje formuoti prasmingą kasmetinį paprotį ir minėti sukilimo metines rengiant renginius, parodas, mokomas programas, įtraukiant jaunimą.
Sausio 22-osios paskelbimas 1863–1864 m. sukilimo prieš okupacinę Rusijos imperijos valdžią pradžios diena prisidėtų prie gyvos atminties tų, kurie savo pavyzdžiu ir kova prieš okupacines struktūras įkūnijo laisvės siekį.
J.E.Prezidentai G.Nausėda, 1863/64m. sukilimas tai lenkų sukilimas,kurio pagrindinis tikslas atkurti Lenkijos valstybę,kurioje Lietuva būtų viena iš provincijų.Šiame sukilime dalyvavo ir dalis lietuvių žemdirbių,kunigų ir tuometinių sulenkėjusių dvarininkų,bet jie ne kovojo už Lietuvos valstybės Nepriklausomybę,o už Lenkiją ir prieš carinę priespaudą. Išties lenkams šis sukilimas -didžiulis patriotizmo užtaisas,o lietuviams atnešė daug praradimų,pvz.lietuvių švietimo,kultūros , kalbos srityse… Tad,šiuometinėje Lietuvoje lietuviams,piliečiams minėtas sukilimas tik atmintinas istorinis įvykis ,bet ne daugiu. Gerb.Prezidente, kurkime ir gerbkime savo lietuvišką istoriją,venkime pasikliauti mūsų kaimynų pasiūlytais istorijos vertinimais.
Ar vis dar komunistų partijos narys, o gal buvo parašęs pareiškimą dėl išstojimo? Ar kaip?
Būtų įdomu sužinoti, kas tas proto bokštas, kuris nusprendžia, kas leistina, o kas ne. Kuo vadovaujasi? Siaubinga. Koks dorovinis nuosmukis.
Šiuo sukilimu Lenkijos siekta atkurti Žečpospolitą, t.y. Lenkiją, kurioje jau net Lietuvos vardo nebuvo likę. Lietuviai prieš Žečpospolitą buvo nusiteikę nuo jos sukūrimo Liublino unija. Todėl susipratusiems lietuviams (bajorams, valstiečiams) negalėjo būti pakeliui su Lenkija nei 1794 m, nei 1931 m. ar 1963 m. sukilimų metu. Juolab, kad 1963 m. jau aušo Basanavičiaus “Aušra”, sušvitusi 1918 m. Vasario 16-ąja. Taigi Prezidentui pirmiausiai derėtų pasirūpinti, kad Lietuvos istorikų būtų išsiaiškinta kuo tie sukilimai yra buvę Lietuvos istorijoje, ar apskritai jie prisiimtini kaip Lietuvos , o ne Lenkijos, istorijos dalis. Juk per tuos Varšuvos organizuotus sukilimus į Maskvos nasrus visų pirma buvo sukišami karingieji lietuviai, gudai, kurie, beje, galėjo būti besirandančia grėsme ir pačios Lenkijos egzistavimui. Taigi tų sukilimų organizavimas galėjo būti ir gudrios, savatikslės Lenkijos politikos dalimi.Tad, manytina, kad tas lenkiškas Prezidento rūpinimasis paskelbti 1963 m. sukilimo pradžią atmintina diena, dar dėtinas į stalčių.
1963 m. čia turbūt turi galvoje alternatyvioje istorijoje vykųsį darbininkų ir valstiečių sukilimą prieš Chruščuovą?
Mikabaliui su istorija sunkiai sekasi. Ko gero nei vieno sakinio be istorinės klaidos nėra. Na bet norisi žmogui pamikabaliuoti…
Tai sakote pagabriavote, – nesvarbu, kad nei šį, nei tą…
Atsiprašau, tai likusi korektūros klaida, turi būti – 1831 m., 1863 m.
senas kvailas rinkėjas? Aš. Bet daugiau už jį nebalsuosiu.
ei mankurtai, jei jau kalbat apie okupaciją, tai negalima pamiršti, kad trečiajame padalinime kuris ir užbaigė ATR okupacijas (alko terminu kalbant) dalyvavo ne tik Rusija, bet ir Austro-Vengrija su Prūsija. Taigi arba visoms keturioms klijuojama okupantų etiketė ir demonstruojama šovinistinė neapykanta, arba nei vienai.
Tavo “rodina razzija” nusipelno tik tokios “garbės”, nes užmušė nesuskaičiuojamą daugybę mano Tėvynės Lietuvos žmonių.
Keistas minties vingis: tvirtinant ukrainos tautos tapatybę, bus minimas lenkų-lietuvių sukilimas prieš carinę valdžią. O kaip su lietuvių tapatybės tvirtinimu?