Tęsinys. I dalis ČIA; II dalis ČIA; III dalis ČIA; IV dalis ČIA; V dalis ČIA; VI dalis ČIA; VII dalis ČIA; VIII dalis ČIA ; IX dalis ČIA; X dalis ČIA
Teisinės Valstybės nebėra
Kritiškumo nepraradusiems protams be galo keistas valdžios elgesys Klonio gatvėje tik patvirtino išplitusias žmonių kalbas apie Seime atsiradusį lizdą pedofilų, kurie vaikų namuose tenkinę savo patologinius polinkius.
Tų žmonių įtarimai dar labiau sustiprėjo, kai buvo pripažinta, jog ten Seimo pirmininko V.Muntiano patarėju dirbo Klonio byloje išgarsintas A. Ūsas, o teismų nesugebėjimas surasti pedofilų virto valstybės paslaptimi: „padaryta taip, kad pedofilijos bylos nebūtų“.
Įžvalgesnį tos situacijos įvertinimą paliko žinomas žmogaus teisių tyrėjas ir gynėjas Kęstutis Čilinskas. Jis pastebėjo, jog „D.Kedžio istorija prasidėjo nuo to, kad institucijos neveikė taip, kaip turėjo veikti. Todėl ir prasidėjo visa tragedija. <…>
Taigi turime amžiną ratą, kai nebeveikia teisinės institucijos. Vienu atveju neveikia dėl, vadinkime, pedofilų kaltės, antru atveju dėl pedofilijos priešininkų kaltės. Bet kuriuo atveju institucijos nebeveikia, įstatymai nebeveikia, nebėra teisinės valstybės“.
Tai pats didžiausias kaltinimas, kurį savo atminimui yra palikęs K. Čilinskas. Jis visai atitiko ir tą išbandymą, kurį dėl minėtų priežasčių teko patirti teisėjai Neringai Venckienei.
Kas yra stebėjęs mergaitės atėmimo sceną, tam gali kilti tik sarkastiška šypsena iš to biurokratinio rimtumo ir agresyvumo, su kuriuo buvo atakuojama teisėjos tėvų sodyba. Tą sukaustytą šypseną po kiekvieno teismo posėdžio buvo galima matyti įrėžtą ir Neringos veide. Tik jai tas išbandymas buvo primestas valdžios, o K. Čilinskas pats juos pasirinko.
Bet jų išvados iš esmės buvo vienodos: teisinės valstybės NEBĖRA. Tuo „nebėra“ norėta pasakyti, kad esame patekę į gilią teisėkūros krizę.
Veikiau tai buvo raginimas imtis esminių teisinės sistemos permainų. Be teisinės sistemos reformų, jis neįsivaizdavo demokratinės valstybės. Dirbdamas Seime, jis dėjo pastangas greta iš seno paveldėtų įvesti ir kitokio tipo teismus.
Pradėti siūlė nuo prisiekusiųjų arba tarėjų teismų. Vieną iš tokių projektų net jis pats buvo parengęs, bet jam nepavyko pakankamai sulaukti patikimų rėmėjų. Todėl iki šiol jis tebėra palaidotas įstatymų leidėjų stalčiuose.
Dabar daug kas mėgsta pakalbėti apie valdžios atitrūkimą nuo visuomenės. Kęstutis nebuvo linkęs abstrakčiai moralizuoti. Seime nesuradęs galimybės įgyvendinti principinių reformų, jis pareiškė: „Seimas tapo kriminalizuota institucija. Svarbiausi valstybės gyvenimo sprendimai priimami ne Seime ir net ne Vyriausybėje, o privačiuose kabinetuose.“
Nusivylęs egzistuojančia teisine sistema, K. Čilinskas suorganizavo demokratinį judėjimą, kuris iš pat pradžių iškėlė valdžiai du pagrindinius reikalavimus: sukurti piliečių renkamą valstybės tribunolą ir panaikinti senatį ekonominiams bei korupciniams nusikaltimams. Tai buvo principiniai reikalavimai.
Anot jo, „reikia tokio teismo, kuris būtų kompetentingas nagrinėti aukščiausių šalies pareigūnų ir politikų padarytus teisės pažeidimus, jų piktnaudžiavimus teise, jų korupcinius sandorius, žodžiu, tai, ko paprastas teismas šiandien negali nagrinėti objektyviai, nes teisėjai ir Generalinis prokuroras yra skiriami politikų“.
Susiklosčiusią Lietuvos teisinę sistemą K. Čilinskas pagrįstai vadino oligarchine. Jis bene geriausiai suprato, kad be teisinių pagrindų mes niekada neturėsime ir demokratijos. Todėl jis dėjo daug pastangų, kad atsirastų tokia sistema, kuri tarnautų ne valdančiam elitui bei oligarchams, o visai visuomenei.
Nepartiniam demokratiniam judėjimui atsiskyrus nuo Jungtinio demokratinio judėjimo, buvo iškelti dar platesni uždaviniai: telkti nevyriausybines organizacijas demokratijos stiprinimui, įtvirtinti teisės viršenybę, prižiūrėti valdžios institucijų veiklą, siekti teisingesnės ir efektyvesnės ekonominės sistemos, kovoti su korupcija, ginti viešąjį interesą, švarinti nacionalinę informacinę erdvę.
Į jo renginius rinkosi minios žmonių, bet šiam žmogui primesti marginalizacijos nedrįso net konservatoriai. O buvusi Seimo pirmininkė I. Degutienė po jo mirties net parašė gana šiltą nekrologą.
Kompensuoti padarytą žalą
Panašių reformų „Lietuvos žiniose“ dar 2009 m. pasigedo ir advokatas P.Markevičius. A.Medalinsko organizuotame pokalbyje „Kolektyvinė atsakomyė – kaltų nėra“ jis kalbėjo: „Kol kas pareigūnų atsakomybė Lietuvoje yra minimali, o ir terminai labai trumpi, kai ta atsakomybė turi būti nustatyta ir pareigūnas nubaustas. <…>
Dažnai valdininkai, žinodami, kad jų atsakomybė Lietuvoje yra labai ribota, eina į valdžios įstaigas kaip į savo asmeninį UAB‘ą, norėdami pasiekti tik asmeninių tikslų ir užtikrinti savo gerovę.
Tokie valdininkai žino, kad jeigu mane ir pagaus <…>nieko labai blogo nebus. Blogiausiu atveju gali išmesti iš darbo, bet dažnai valdininkai jokios finansinės nuobaudos negauna ir lieka savo pareigose, nes bylos yra tiriamos ilgai ir greit sueina senaties terminas.<…>
Dabar buhalteriai atsako visiška materialine atsakomybe, bet kodėl tik buhalteriai? Kodėl lygiai taip pat negalėtų atsakyti savivaldybių tarybų ar net Vyriausybės nariai?“
A.Medalinskas tada paklausė, „ar nereikėtų priimti tokių įstatymo pataisų, kurios leistų patraukti atsakomybėn pareigūnus, „priėmusius sprendimus kolegialiose valdžios institucijose“ ir „reikalauti kompensuoti visą padarytą žalą.“
Kreidamasis į prokurorą G.Jasaitį, jis priminė: „Praėjo aštuoneri metai nuo naujos CK [Civilinio kodekso] redakcijos Lietuvoje. Ar galite paminėti nors vieną bylą, kai valstybės pareigūnai<…> kompensavo padarytą žalą?
G. Jasaitis: „Aš neatsimenu, kad tokių bylų būtų buvę.“ Tai kas mūsų šalyje turėtų ginti bendrąjį (viešą) interesą? Iš pokalbyje dalyvavusio generalinio prokuroro A. Valantino aiškinimų susidarė įspūdis, kad prokurorai tik išimtinais atvejais gali imtis iniciatyvos viešo intereso pažeidimų tyrimui.
Tą patvirtina ir prokuratūros informacija Viešojo intereso gynimas: „Prokuroro teisė kreiptis į teismą, ginant asmens interesus, yra išimtis ir visada sietina su viešojo intereso pažeidimu.“
Bet kadangi piliečiams ir visuomeninėms organizacijoms dažniausiai stinga informacijos, kad įtikintų prokurorus imtis valstybinės reikšmės tyrimų, daugelis jų pranešimų yra atmetami.
A.Medalinskas stebisi: „Išeina užburtas ratas. Prokuroras sako, kad jie negali įsitraukti į procesą, kol nepasakyta, jog padaryta žala valstybei.
Kita vertus, žalos nenustatysi nepradėjęs ikiteisminio tyrimo.“ Kas gali aiškiai pasakyti, kokius tyrimus būtina pradėti, ir kokių – ne? A.Valantinas tik pasišaipo, o paskui ima girtis: „Procesai vyksta. <,,,>Prokuratūros mašina važiuoja ir tai rodo praėjusiųjų metų rezultatai. Pateikėme ieškinių, kurių vertė 118 mln. litų.“
Todėl vėl įsiterpia P.Markevičius: „Visuomenei valdžia turėtų suteikti daugiau teisių ginti savo interesus ir nelaikyti darželinukais. Jeigu visuomenė mato, kad yra pažeistas viešasis interesas, kodėl pati negali kreiptis į teismą.“ <…> Kreiptis į teismą, jeigu interesai pažeisti, yra konstitucinė visuomenės teisė. Ją iki minimumo apriboja Administracinių bylų teisenos įstatymas ir Civilinio proceso kodeksas, kur numatyta, kad visuomenė į teismus gali kreiptis tik įstatymo numatytais atvejais. Bet tokio įstatymo iki šiol nėra.
Visuomenei palikta tik iliuzinė teisė ginti viešąjį interesą Lietuvoje. Jei ne tarptautinės konvencijos, visuomenė tokios teisės apskritai neturėtų. <…>Viešojo intereso gynimo įstatymas iki šiol dulka Seimo stalčiuose.“
Prie jo prisijungė ir pokalbyje dalyvavęs K.Čilinskas: Prokuroras sakė, kad negalima išsišokti, jog turi būti laikomasi valdžių padalijimo ir solidarumo principų. Blogai, jei solidarumo principas suprantamas kaip draudimas prieštarauti pareigūnams, kurie pažeidė įstatymą. <…>
Valdžių padalijimo principas yra tikrai svarbus. Teismai ir prokurorai turi būti visiškai nepriklausomi. Jeigu nustatyti teisės pažeidimai, prokuroras privalo reikalauti, kad toks neteisėtas sandoris būtų panaikintas. Juolab jeigu dėl to kenčia valstybė ir viešasis interesas. <…>
Kai kalbama apie milijardus, prokuratūros mašina sunkiai paleidžiama ir tarnybos nepradeda tirti žalos valstybei, nes tai susiję su oligarchų viršūne.
Prieš oligarchų sistemą ši mašina nedirba, o prieš mažą žmogų įsijungia visa galia. Nepradėjus ikiteisminio tyrimo nustatyti žalos negalima, nes reikia iš pradžių tirti žalą.“
Bus daugiau
