Birželio 15 d. Juodkrantės girininkijoje, netoli Smiltynės, kilo net 4 miško gaisrai – preliminariais duomenimis, visais atvejais įtariamas padegimas. Valstybinių miškų urėdijos miškininkai prašo pajūrio poilsiautojų ypatingo dėmesio ir atsakingumo lankantis Kuršių nerijoje – vienoje miškingiausių šalies teritorijų, priskirtų aukščiausiam – 1-jam gaisrų rizikos laipsniui.
Gaisrai Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Juodkrantės girininkijoje kilo apie 13-14 val., kaip teigia VMU Kretingos regioninio padalinio vyriausias miškininkas Sigitas Kupšys, kilo 4 atskiri gaisrai Juodkrantės girininkijoje – 2 gaisro židiniai maždaug po 0,2 ha, vėliau, už 10 minučių kilo sekantis gaisras, kurio metu išdegė apie 50-60 m2. Dar po 10 – 15 minučių pranešė, jog kilo dar vienas gaisras, išdegė apie 0,30 ha.
„Visur buvo žemutiniai gaisrai, degė miško paklotė. Urėdijos miškininkų ir PAGD ugniagesių bendrų pastangų dėka pavyko greitai lokalizuoti gaisrus ir jie neišplito. Pavojus buvo dėl pakankamai stipraus vėjo. Įtariame tyčinius padegimus, kaip matyti iš nuotraukų, gaisro židiniai net nespėjo susijungti“, – sako VMU Kretingos regioninio padalinio vyr. miškininkas Sigitas Kupšys.
Pastaruoju metu, šalyje vyraujant sausrai ir trečdalyje Lietuvos teritorijos pasiekus aukščiausią – V miškų gaisringumo klasę, miškininkai prašo visuomenės būti atsakingais, vengti lankytis miškuose, susilaikyti nuo laužų kūrimo net ir įrengtose laužavietėse. Būtent neatsargus poilsiautojų elgesys yra dažniausia miško gaisrų priežastis.
Kuršių nerija – viena miškingiausių teritorijų Lietuvoje. Miškai dengia apie 73 proc. sausumos, vyrauja spygliuočių miškai – apie 83 proc. Didžiausią Kuršių nerijos medynų plotą užima pušynai (paprastoji pušis) – 61 proc., kalninės pušies medynai – 20 proc., beržynai – 11 proc. mišku apaugusio ploto.
Priešgaisrinė apsauga pastaraisiais dešimtmečiais tapo viena opiausių Kuršių nerijos miškų problemų. Ji pavojingą lygį pasiekė palaipsniui XX a. antroje pusėje, kai miškingumas viršijo 70 proc., o kalninės pušies medynams senstant ir plečiantis į plotį ženkliai susiaurėjo, o vietomis dėl susiaurėjimo galima sakyti visai neliko priešgaisrinių barjerų, proskiebių bei kvartalinių linijų. Žemi spygliuočių miškai tapo vis labiau pažeidžiami viršūninių gaisrų dideliuose plotuose.
