M. Kundrotas. Korupcija valdžioje – populistų pramanas?

Kai, regis, politinės etikos kartelė pasiekia patį dugną, mūsų politikieriai sugeba jį pramušti. Galima įvairiai vertinti homoseksualių „šeimų“ kūrimo, palaipsnio narkotikų įteisinimo, net KGB agentų įslaptinimo iniciatyvas.

Pirmasis klausimas – ideologinis, antrasis susijęs su požiūriu į narkomaną: ar tai – nusikaltėlis, ar ligonis, trečiasis bent teoriškai gali būti aiškinamas valstybiniais įsipareigojimais.

Šiais klausimais galimos įvairios nuomonės, nors ne visos jos lygiavertės moraliniu, loginiu ir patriotiniu požiūriu. Bet apgavikas yra apgavikas, o vagis yra vagis, kokia bebūtų jo ideologija.

Savo laiku Darbo partijos įkūrėjas Viktoras Uspaskichas tyčiojosi iš Lietuvos piliečių, pasipiktinusių, kad algos šio politinio verslininko įmonėse mokamos vokeliuose. Net įsteigtas prizas vokelyje.

Panašiu metu sužibėjo vienas iš dabartinės partijos „Laisvė ir teisingumas“ lyderių Artūras Zuokas, viešai žinomas Abonento vardu, kuris į kaltinimus korupcija atsakė: už moralę svarbesnė praktinė išmintis.

Dabar ši praktinė išmintis – naudos sau siekimas bet kokios moralės kaina – spindi iš koalicijos, žadėjusios aukščiausius skaidrumo standartus. Savo laiku valdančiosios Tėvynės sąjungos atstovas Stasys Šedbaras teisingai pastebėjo, kad per aukštų standartų būti negali, gali būti tik per žemi.

Dabartinis formalus šios partijos pirmininkas sako, kad jam keliami standartai – per aukšti.

Iš pradžių sužibėjo Laisvės partija, kurios frakcijos seniūnas Vytautas Mitalas oficialiai pareiškė, kad Civilinės sąjungos (išvertus – homoseksualių „šeimų“) įstatymo projektas išimtas iš rytojaus posėdžio darbotvarkės, o išaušus „šviesiam“ rytojui pats tą projektą į darbotvarkę ir grąžino.

Pasinaudota, kad projektui besipriešinantys Seimo nariai buvo išvykę į komandiruotę. Pasistengta, kad balsavimo metu jie taip ir nepasirodytų salėje. Taip kolegos Seimo nariai paprasčiausiai „išdurti“.

Na, iš liberalų, regis, visko galima tikėtis. Bet galutinai dugną pramušė Tėvynės sąjungos patriarchas, kasmet vasario 16-ąją balkonėlyje vaidinantis valstybės kūrėją ir moralinį autoritetą Joną Basanavičių.

Sąjūdžio jubiliejų Vytautas Landsbergis pavertė savo partiečių marškinių skalbimu, teigdamas, kad „čekučių“ skandalą dėl galimo valstybės lėšų švaistymo asmeniniais ar partiniais tikslais kelia asmenys, patys vogę „kombikormą“.

Suprask: ėmėme, imame ir imsime, ir ką jūs mums padarysite? Patys tokie.

Taigi, galimas valstybės lėšų švaistymas, o liaudiškai tariant – piliečių mokesčių pinigų vogimas nuo šiol įteisintas aukščiausiu moralinio autoriteto lygiu.

A. Zuokas su V. Uspaskichu gali ramiai eiti į pensiją. Šiems politikams užaugo puiki pamaina, galinti remtis paties valstybės kūrėjo indulgencija.

„Kas meluoja, tas ir vagia“, – ne taip seniai apie konkurentus kalbėjo V. Landsbergis. Dabar šie žodžiai, kaip niekam kitam, tinka šiandieninei valdančiajai koalicijai.

Užuojautą kelia tie keli dori liberalai ir konservatoriai, kurie naudojami totaliai susikompromitavusių partijų reitingams pakelti. Iš vieno tokio konservatoriaus yra tekę išgirsti: aš jaukiai jaučiuosi šioje partijoje. Ar jis galėtų tai pasakyti ir šiandien?

Kita vertus, jei dori patriotai išties gerai jaučiasi partijoje, kuriai bet kokia, net minimali moralė – ne šio pasaulio dimensija, viskas dar blogiau nei gali atrodyti.

O užvis iliustratyviausia tai, jog valdančioji koalicija, didvyriškai iškęsdama didžiulius ideologinius ir vertybinius skirtumus, susikibo dėl kėdžių.

Koalicijos lyderiams sublefavus dėl išankstinių rinkimų kilo toks šurmulys, kokio nėra buvę jokiu idėjiniu pagrindu. Paaiškėjo, kad kėdės – svarbiau už idėjas.

Nebesiplėsime, kalbėdami apie standartų dvilypumą, vienokius standartus taikant sau, kitokius – konkurentams ir oponentams.

Tiktai trumpai priminsime, kad svetimų mygtukų spaudytojai iš valdančiosios koalicijos ramiai sėdi savo vietose, o galimai spaudžiusiam oponentui rengiama apkalta.

Kad politinės etikos etaloną deklaruojantys Andrius Navickas ir Liudvika Pociūnienė, ką bekalbėti apie Ingridą Šimonytę, leidžia sau tokią leksiką, nuo kurios daugumai vadinamųjų marginalų kaistų ausys.

Taigi, šalia politinių pozicijų – šeimos devalvavimo, žalingų įpročių plėtros, valstybės priešų įslaptinimo – regime ir pačias primityviausias, visuomenės užribiui būdingas žmogiškąsias ydas.

Melą, veidmainystę, godumą ir vagystes. Ne taip seniai valdančiųjų titulavimas vagimis ir melagiais atrodė tik populistų verta retorika. Dabar tai demonstruojama viešai ir tuo didžiuojamasi.

Autorius yra politologas, tautininkas