Būdamas atskiras vienetas, žmogus yra kartu ir narys didesnio gyvumo, būtent savo tautos. Todėl kiekvieno žmogaus apraiškos nėra tiktai vieneto [jo vieno] skirtingumo, bet ir tautos žvilgsniu savingos.
Lietuvis nebus ypatingas vien lietuviška kalba, bet ir tuo, ką ir kaip ta kalba pasakys. Tatai, kaip jis jaučia, mano ir veikia, turi tautinių požymių. Nieks negali išsinerti iš savo odos. Visomis savo apraiškomis žmogus jau savo asmeniu neša į gyvenimą savo kraujo savybes.
Bet aš norėčiau tai ne vien tvirtinti, bet dar ir pridėti, kodėl tai labai svarbu. Tam yra skirtingosios tautos, kad lobintų dvasinį žmonijos gyvenimą. Skirtingasis paveikia žmogų smarkiau negu lygusis. Bet apreiškiamas jo gyvumas vis pasiliks prigimtasis. Svetimasis tegali būti akstinanti, bet ne kuriančioji jėga. Toji yra žmogaus esmės ir prigimties dalykas.
Kurs tai numano, saugosis pamėgdžiojimo. Pamėgdžiodamas jis negalės visiškai atskleisti savo gyvumo. Tatai tėra galima, jeigu žmogus jaus, manys, kalbės, rašys ir veiks iš savo gyvumo visumos ir jo pagrindo. Tuo tada jo apraiška ir pasidaro vertybė.
O taip ir auga dvasinis žmonijos lobis. Visos tautos, žinodamos ar nesižinodamos, tyčia ar netyčia, skiria tam savo galias. Bet taip ir auga dvasinė kiekvienos tautos dalis. Tik kiekvienas tautos vaikas turėtų pamąstyti, ką į ją įneša.
Žmonių daugis visai nenumano, ką jie daro. Neša savo savybes į tautą be paliovos. O nepamąsto, ką tai jai reiškia. Mėgindami [tirdami] dvasinį tautos lobį pastebime ne vien, kad jis didėja ar menkėja, bet kad jis dar kitaip kinta, būtent šviesėja ar tamsėja.
Kartais matyti, kaip daugėja šiukšlių, kartais – kad randasi ir brangmenų. Ir pagal tai tautos gyvumo dangus giedrėja arba niaukiasi, tautos esmė stiprėja arba silpnėja. O tatai įrodo, kad į ją yra įnešta teigiamų arba neigiamų veiksmų.
Visai toks jau dalykas žiūrint į tai, ką kalbame ir rašome. Teisybė, apreiškiame tada savo gyvumą ir ypatumą. Bet jeigu tasai yra neigiamas, jis tegali taip ir veikti. Augindamas savyje neapykantą žmogus pats kenčia, yra tikras ligonis. Žmoniškasis jo gyvumas nyksta, nors ir atrodytų, lyg esąs sukilęs. O kurs ir kituose žmonėse žadina neapykantą, menkina tuo ir jų gyvumą.
Tai vyksta visu tuo, kas nuodija skaitytojo žmoniškumą. Pavyzdžių nė nereikia. Tik pamanykime, kiek blogo yra padarę tie, kurie į tautą nešė visokių piktybių ir blogybių.
Kaip nuodinga gėlė, taip gali veikti ir grožės raštijos [grožinės literatūros] veikalas. Todėl svarbu ne vien tai, kad tautoje būtų gražiosios raštijos veikalų, bet kad daugiausiai būtų tokių, kurie ne nuodytų, o gaivintų tautos vaikų žmoniškumą.
Rimtai tiriant, kuo žmogus nusigyvena ir kuo gyvėja, tatai pasidaro aišku. Kiekvienas savyje tam turi prigimtą numanymą. Paprastai puvėsis, maita žmogui dvokia. Puvėsis juk mirties išdava. Taipo jau pasibaisėjame žmogaus nedorove. Nepareina tai iš kokių pamokslų, kaip tūli tiki. Yra tai esminė žmogaus patirtis. Žmoniškumo gyvybė nujaučia žmoniškumo ligą arba ir pačią mirtį kaipo priešingumą.
Visa tai turėdami omenyje, galime raštus geriau vertinti. Yra raštų, kurie parodo, kaip žmogus gyvendamas nuolat grimzta, kol pražūva. Rodos, būtų galima rašyti ir tokius veikalus, kurie vaizduoja, kaip žmogaus žmoniškumas atsiskleidžia, taurėja, šviesėja.
Viskas, kas baisu, žmogų smarkiau pagauna, ypačiai tokį, kurio žmoniškumas tėra arba tebėra pusgyvis. Tokie veikalai lengviau prieinami net kaip kuriems dailiosios raštijos žinovams. O tokie veikalai veikia. Jie neša į tautą mirties šešėlius.
Žinoma, gyvenimas yra visoks. Todėl tautai gali būti teikiami visokie raštai. Bet viršų turėtų palaikyti [imti] tie, kurie yra teigiami. Kurs savyje turi šviesėjantį žmoniškumą, jį ir neš į tautą.
***********
Patrumpintas to paties pavadinimo straipsnis, pirmąsyk paskelbtas 1933 m. Naujojoje Romuvoje. Parengta pagal: Vydūnas, Žvilgis į gyvenimo gelmes, II: Kultūra – gyvenimo kūrimo tęsinys. Sudarytoja Rima Palijanskaitė. Klaipėda–Radviliškis: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2008, p. 30–33. Parengė Dainius Razauskas.
