Kai gegužę Vilniuje skamba kanklės

– Folkloro sąjūdis ir festivalis „Skamba skamba kankliai“ glaudžiai susiję. Atsižvelgiant į tai, kokie poslinkiai vyko per šiuos 50 metų?

– Festivaliui „Skamba skamba kankliai“ – 50 metų, tad aš pačios pradžios neatsimenu, nes buvau visai dar vaikas. „Skamba skamba kankliuose“ atsiradau su visu folkloro ansamblių pakilimu.

Esu be galo laiminga, kad man teko visa tai patirti. Dabar jaučiu tam tikrą visuotinį atvėsimą – lyg ir nebėra tokio didelio noro visiems susitikti, pabūti, padainuoti, pasidžiaugti.

Galbūt dėl to, kad perėjome į vyresniąją kartą ir ryšys su jaunimu gal ne toks glaudus. O tuomet tai, prisimenu, buvo lyg koks išsilaisvinimas, būdavo, lauki tos gegužės kaip laisvės gūsio, kartu su pavasariu, medžių išsprogimu.

Be galo mes laukdavome festivalio „Skamba skamba kankliai“, kad susitiktume ir su visais bendraminčiais. Mums tai būdavo tartum dar viena kalendorinė šventė, laukdavom kaip kokių šv. Kalėdų ar Velykų.

Juk gegužės mėnesį studentams sutapdavo daug darbų – sesija, kursiniai, diplominiai, tad stengdavomės visus darbus nudirbti kuo greičiau.

Prisimenu, 1985  metais iš karto po festivalio „Skamba skamba kankliai“ turėjau gintis diplominį darbą, bet aš vis tiek atėjau į vadovų susirinkimą kažkokioje kavinėje, o ten buvo ir mano dėstytoja Laima Burkšaitienė, tai ji nustebusi taip į mane pažiūrėjo – žodžiu, kaip aš prieš bakalauro gynimą dar drįstu kažkur užeiti…

O po to dar ir šokau pusę nakties, bet viskas gerai man susiklostė ir ginant diplominį darbą. „Kankliai“ mus išmokė darbus taip suskirstyti, kad galėtume pilnai atsiduoti šventei.

Lygindama su pastarųjų metų  šventėmis, prisimenu, kad anksčiau buvo labai daug laisvumo. Pagrindinė vieta buvo Alumnato kiemas, jame nebuvo jokių mikrofonų.

Atsistoja vienas kuris ansamblis į vidurį, kiti sustoja aplinkui, visos erdvės pilnos žmonių, pilnos arkos, pirmas, antras, trečias aukštas, visi sėdi, tabaluoja kojomis… Ir niekas nesiskundė, kad blogai girdėti, kad nėra įgarsinimo, sugebėjo vieni kitais džiaugtis, vieni kitiems netrukdyti.

Viskas buvo labai natūralu. Kažkaip pavykdavo atskleisti tikrąją folkloro prigimtį – nepersikelti visiškai į sceną, nepadaryti, kad jis būtų sustabarėjęs, visiškai atitrauktas nuo žiūrovo.

Tada pradėjome rengti ir pasidainavimų vakarus, kuriuose ragindavome įsitraukti žiūrovus, ir visokios vakaronės, šokiai. Kiekvienas ansamblis kviesdavo kartu dainuoti ir žiūrovus. Žodžiu, visą laiką buvo labai glaudus ryšys su žiūrovu. 

Daugelis vilniečių labai pamėgo šį festivalį, labai jo laukdavo. O dabar vis dejuojama, kaip pritraukti publiką, kaip išsiugdyti žiūrovą, kokia reklama sudominti. Žodžiu, įvyko gana ryškus atotrūkis tarp žiūrovų ir koncertuojančiųjų: lyg jie būtų tapę atsiskyrėliais, nežinia ką darančiais.

Keliamas klausimas, ar apskritai tai reikalinga miesto kultūrai. Aišku, tai susiję ir su ansambliais, ir su bendra kultūros politika. Viso to, ką aš patyriau dar būdama studentė ir paskui jau baigusi, tokios euforijos daugiau jau ir nebuvo.

Aišku, reikėtų grįžti prie to, kad tai natūraliai susiję su folklorinio judėjimo pakilimu, prie kelio, atvedusio iki dainuojančiosios revoliucijos, Sąjūdžio įkūrimo.

Tarp kita ko, kiek žinau iš gandų, Vytautas Musteikis būtent festivalio „Skamba skamba kankliai“ metu įkūrė iniciatyvinę Sąjūdžio grupelę. Labai ryškus buvo bendras pakilimas, gal ir nenuostabu, kad tas laikas nebegrįžta.

 – Ar labai keitėsi festivalio struktūra per tokį ilgą laikotarpį?

– Taip. Keitėsi. Bet, jei būtume bent dešimt metų praleidę nedalyvaudami šventėje, gal ir labai nustebtume, o kai metai iš metų po truputį kas nors pasikeičia, nelabai pastebi.

Pavyzdžiui, vien iš sutartinių galima matyti skirtumus. Kai aš pradėjau rašyti diplominį darbą apie sutartines, tai šventės rengėjai natūraliai man patikėjo rengti šią šventės dalį.

Juk iš pradžių sutartinės buvo tam tikra egzotika, kai kas įpindavo jų į savo programas. Paskui pradėjom rengti atskirus vakarus, bet tame pačiame šurmuly kiemuose.

Dažniausiai visi stengdavosi parodyti šokamąsias sutartines, kad būtų linksmiau, žiūrovui įdomiau.

Bet po kurio laiko toks formatas man nusibodo, pamaniau, kad reikia sutartines kitaip atskleisti – parodyti jų gelmę, parodyti, kad tai tokia meno rūšis, kuri turėtų būti įdomi ne tik folklorininkams, bet ir kitų menų, kitų sričių žmonėms – ir dailininkams, ir kompozitoriams.

Vienas tokių lūžio koncertų buvo Bernardinų bažnyčioje 1996 metais įvykęs sutartinių vakaras, sulaukęs labai daug gražių atgarsių.

Prisimenu, tada Juozas Šorys parašė išsamų straipsnį „Liaudies kultūroje“, labai gerai atsiliepė Inija Trinkūnienė ir kiti.

Paskui po kelerių metų kompozitorius Algirdas Martinaitis rašė – atrodo, tokia garsų grūstis, spūstis, o nieko šviesesnio negalima įsivaizduoti, kaip ten skambėjusi muzika. Taigi toks sprendimas pasiteisino.

Tada pradėjau galvoti apie sutartinių koncertus  kaip apie šiuolaikinius muzikinius ritualus, muzikinį vyksmą, kuris sudėtas tam tikra tvarka ir nebūtinai jame turi dalyvauti labai daug įvairiausio pajėgumo grupių. Turi būti kokybiškas vientisas meninis kūrinys.

Taip keitėsi sutartinių atlikimas. Paskui atsirado ir sutartinių takas, kurio pirminę idėją parsivežiau iš Sardinijos, iš Irgoli miestelio, kuriame vyko simpoziumas, ir rengėjai pasiūlė prasieiti to mažo miestelio gatvelėmis ir susipažinti su sardų folkloru – dainavimu, instrumentine muzika.

Buvo vakaras, deglų visur prismaigstyta, eini siauromis gatvelėmis ir girdi vis naują grupelę – paliko didžiulį įspūdį.

Iš ten grįžusi aš ir pasiūliau Vilniuje rengti sutartinių taką. Iš pradžių senamiestyje, Stiklių gatvelėje. Keletą metų ten rengėme sutartinių takus, bet vis dėlto  mums nepavyko gražiai susitarti su Vilniaus vadovais – jie  nenorėjo visai uždaryti transporto. Ir žmonės savo automobiliais norėjo grįžti į kiemus.

Vėl keitėme vietas. Bandyta Bernardinų sode, kai jį atidarė po rekonstrukcijos. Nuostabi vieta, sutartinės pinasi su paukščių čiulbesiu, su Vilnelės čiurlenimu. Žiūrovai visiškai laisvai vaikštinėja, kas nori, ilgesniam laikui prisėda ant vejos.

2017-ieji buvo paskelbti piliakalnių metais. Sugalvojom „Sutartinių taką”rengti prie Rokantiškių piliakalnio. Ten buvo labai gera vieta. Iš pradžių bijojom, kad mažai žmonių susirinks, bet susirinko labai daug.

Be to, kraštotyrininkė, geografė Nijolė Balčiūnienė sumanė žygį tiems, kas norėjo iki tos piliavietės pėsčiomis atkeliauti. Atkeliavo nemažas būrys jaunimo.

Dar kitais metais prie barbakano vyko „Sutartinių takas”. tuomet buvau sugalvojusi dar ir koncertą „Skambantis barbakanas“. Šiuolaikiniame mieste tą patį muzikos žanrą galima parodyti labai įvairiai panaudojant įvairias vietas.

Atsirado ir toks dalykas kaip nakties muzika. Iš pradžių bijota, kad tai per daug vėlyvi koncertai, prasidėtų 9–10 val., baigtųsi 11-ą ar dar vėliau, žmonėms būtų keblu parvažiuoti namo…

Šitą mintį irgi parsivežiau iš svetur, iš Tartu mieste vykusio festivalio, kur mums su VISI teko koncertuoti apie pirmą valandą nakties.

Buvo keistas potyris. Kas norėjo ramiai pabūti, pamedituoti be jokio triukšmo, be jokios pompastikos, tai ir susirinko į tą koncertą.

Dar dėl erdvių. Dalyviams buvo sunku, kai ir renginiai, ir baigiamasis koncertas vykdavo Rotušės aištėje. Saulė kepina, brukas, nėra jokios žalumos, nei kur atsisėst, nei kur prisiglaust.

Formaliai vidury sustatyti suoliukai: sėdėkite ir žiūrėkite koncertą. Šalia tiesiog liejasi alus. Nebuvo jokio natūralumo.

O kai atidarė atnaujintą Bernardinų sodą, pasidarė visai kas kita – galėjome susilieti su gamta. Prisimenu, kai mūsų pačių vaikai dar buvo maži, patiesdavome jiems ant pievutės dekį, o patys eidavome koncertuoti. Natūraliai jie ir augo šalia koncertinių scenų.

„Skamba skamba kankliai“ priglobė buvusį vaikų folkloro festivalį „Saulytė“, kuris buvo bemirštantis, nedaug publikos sulaukdavo, ateidavo daugiausia tik tų pačių vaikų tėveliai, bet „Kanklių“ apsupty su daug erdvės, geresne reklama visai neblogai įsiliejo ir atgijo.

Plėtėsi svečių kolektyvų skaičius. Aišku, tai visada priklausė nuo finansavimo. Didesnis finansavimas, – galėjome pasikviesti daugiau įdomių svečių ir iš tolimesnių šalių. Dabar tenka apsiriboti artimiausiais kaimynais.

Skaudi problema – kaimo ansamblių mažėjimas, nykimas, mirtys. Anksčiau kaimo ansambliai natūraliai įsiliedavo į šventę ir net nebuvo atskirai reklamuojami, o paskui iš viso prapuolė, ir mums etnomuzikologams kilo mintis sukurti jiems atskirą tarsi rubriką, kurią pavadinome „Iš gyvosios versmės“.

Į šiuos pasirodymus kviečiami pavieniai kaimo kolektyvai, net pavieniai asmenys. Tais koncertais siekiama parodyti, kaip jie perima tradiciją – ar tiesiogiai iš tėvų, ar kitaip. Kvietėme ir tokius žmonės, kurie, formaliai žiūrint, net nėra koncertuojantys, ne ansamblis.

Kvietėme ir pavienes močiutes, ir šeimas. Nepavadinčiau tų pasirodymų koncertais – mes siekėme atskleisti žmones. Ieškojome mažų jaukių patalpų, kad galėtume juos pakalbinti, kad jie nesivaržytų, kad nebūtų užkelti į sceną.

Tokie pasirodymai – tarsi mažytės ekspedicijos mieste, ne tikros ekspedicijos, žinoma, bet primenančios mūsų ekspedicijas kaime, kai mes ieškome talentingų žmonių.

Tai svarbus dalykas, kadangi žmonių, natūraliai perimančių tradiciją, vis mažėja.

Miestiečiai net nežino, kaip liaudies dainos atsiranda rinkiniuose, kaip ansambliai jas išmoksta. O čia sudaroma galimybė sėdint mieste tarsi pabūti ekspedicijoje.

Atsirado jaunimo renginys „Eisma mudu abudu“, kur atskirai koncertuoja jaunimo ansambliai – mokyklų vyresnių klasių moksleiviai, studentų grupės.

Atsirado naktišokiai, nes jiems reikia išsidūkti, išsišokti. (Tiesa, naktinių šokių būta ir ankstesniuose SSK festivaliuose, tik jie nebuvo taip įvardyti.)

Kartu su nakties muzika atsirado ir naktinės dūzgės, vykstančios jau visai naktį. Joms ieškoma tokių erdvių, kur daug patalpų, jose gali būti ir amatai demonstruojami.

Šiais metais vyksta Energetikos muziejuje. Šių renginių metu gali būti veriami sodai, demonstruojami kokie nors amatai, rodomi etnografiniai filmai, rengiamos dainavimo dirbtuvės. Skirta daugiausia jaunimui.

Yra atskirai instrumentinės muzikos pasirodymų „Grajink, muzikėla“, yra solistų pasirodymų. Renginių daug, bet, kita vertus, renginių jau per daug.

Atrodytų, kad festivalio kokybę lemia renginių kiekis. Kažkuriais metais, atsimenu, Vilniaus etninės kultūros centras viešai džiaugėsi – šiais metais bus per keturiasdešimt renginių! Bet žiūrovų nėra tiek ir daug, antra, renginys dengia renginį, kartais vykdavo net trys renginiai vienu metu!

Sakoma: tegul pasidalija, jaunimas tegul eina ten, vyresnieji – ten… Bet to pasidalijimo visai nereikia! Aš pykdavau – kai tik tų grynuolių koncertas, tuo pat metu rengiamas ir folkroko, worldmusic koncertas ar pristatomas koks nors naujas alternatyvaus folkloro projektas.

Atrodo, kad jaunimui gelminiai dalykai nerūpi. Kaip tik jiems labai rūpi! Yra daug labai besidominčių jaunuolių, kurie ir į ekspedicijas važinėja.

Dabar tarp jaunimo folkloro ansamblių atsiradęs toks naujas judėjimas – siekti kuo didesnės autentikos, jie grįžta prie archyvinių įrašų bandydami tiksliai atkurti net pačią dainavimo manierą – kartais šiek tiek ir persistengdami. Juk reikia ir asmeninio savitumo įdėti, ne tik kopijuoti.

Daugeliui jaunų žmonių ta tiksli autentika yra labai svarbu – net festivalis-konkursas jaunimo iniciatyva yra atsiradęs, „Grįžulai“, kuriame prizai yra teikiami už kiek galima geriau atkurtą kurio nors regiono atlikimo spalvą, manierą, artimą garso įraše skambančiai.

Taigi minėtas renginių supriešinimas, net pagal kartas, nėra geras dalykas.

– Ar vyko repertuaro poslinkių?

– Grįžtame prie folklorinio judėjimo bumo. „Skamba skamba kankliai“ iš tiesų prasidėjo nuo koncertinių kanklių ir nuo stilizuoto folkloro. Pačioje pradžioje šventėms „dirigavo“ Vidas Aleksandravičius iš Vilniaus universiteto, Daiva Čičinskienė su savo grupe, bet po kelerių metų užplūdo folklorininkai, kurie norėjo atsisakyti stilizuotos kultūros, jie tiesiog nušlavė, jei taip galima sakyti, nustūmė juos sakydami, kad folkloras turi būti atliekamas grynu pavidalu.

Autentiškumas visada buvo vertinamas, bet ilgainiui, iš dalies dėl to, kad ansambliai nustojo važinėti į ekspedicijas, tikrojo dainavimo nebegirdėjo, daug kas mokosi iš rinkinių ar nusiklauso iš kitų ansamblių, nuo to autentiškumo nutolta.

– Ar neliko motyvacijos, ar nebeliko, pas ką važiuoti?

– Nebeliko, pas ką važiuoti. Mes, kai mokėmės, ieškojom pačių seniausių, nykstančių dalykų – rugiapjūtės, kalendorinių dainų, kurių jau mažai kas bemoka, atradę labai džiaugdavomės, mokydavomės jų.

Dabar kaime jų su žiburiu nerasi, repertuaras visiškai kitoks – partizanų, tremtinių dainos, net estrados kūriniai.

Pasitaiko, kad dar dainuoja savo jaunystės, rečiau vadinamąsias klasikines dainas, bet repertuaro, kokio norėtum, jau nebeįmanoma susirinkti. Reikia patiems suvokti, kad viskas labai sparčiai keičiasi.

– Kiek pavyko surinkti svečių kolektyvų?

– Dažniausiai Lietuvos kolektyvai atvažiuoja vienai kuriai dienai. O svečių labai mažai todėl, kad labai mažas finansavimas. Jau pernai buvo skandalas.

O šiemet, nežiūrint, kad penkiasdešimties metų jubiliejus, dar blogiau. Kodėl? Todėl, kad tokie vertinimo kriterijai. Vyrauja inovacijos. O kokios gali būti inovacijos rengiant tradicinį tradicinės muzikos festivalį?

– Vadinasi, Kultūros taryba nesupranta paprasčiausių kultūros dalykų– kad vienu metu gali ir turi egzistuoti ir tradicija, ir inovacijos.

– Tada susidaro užburtas ratas. Organizatoriai tiesiog stovi ant galvos stengdamiesi ką nors išgalvoti, kažką pritraukti, ko visai neturėtų būti.

Bet ir iš tiesų sudėtinga mieste surasti vietą šiai kultūrai ir patraukliai pristatyti. Nėra taip paprasta.

– Prisimenu, kadaise baigiamasis koncertas vykdavo Akademiniame dramos teatre, salė būdavo pilna ir nepakliūdavo visi, kas nori. O šiemet, žiūriu – baigiamasis koncertas Vaidilos teatre, bet patalpa ten tikrai mažesnė.

– Taip, bet tai susiję visų pirma su pinigais, nes nuomos kaštai yra didžiuliai. Be to, planuota ekrane rodyti vaizdus ir reikėjo, kad erdvė nebūtų per daug didelė. Susiję ir su salių užimtumu.

– Žiūrovų vis mažėja? O dalyvių?

– Taip, mažėja. Ir aktyvaus jaunimo nėra daug. Stipriausi dabar „Ratilio“. Aktyviai koncertuoja, leidžia plokšteles. Anksčiau kiekvienoje aukštojoje mokykloje buvo folkloro ansamblis, dabar nebėra. 

Dailės akademijoje, Vilniaus Gedimino technikos universitete nebėra, bet padaugėjo sutartinių grupių – matyt turėjo įtakos sutartinių įrašymas į UNESCO paveldo sąrašą ir visos kitos pastangos propaguoti jas.

Bet apskritai suvokimo, kad tradicija turi būti saugoma dar ir tam, kad galėtų atsirasti inovacijų, kad ji niekam netrukdo, tik padeda, nėra. Tokio suvokimo dar nėra.

Anksčiau buvo Kultūros taryboje sudarytas toks tęstinių renginių ilgalaikio finansavimo sąrašas, ir staiga pernai festivalis „Skamba skamba kankliai“ iš jo buvo išbrauktas. Dabar kasmet rengėjai turi teikti projektą, ir rėmimas kasmet mažinamas.

Kalbėjosi Dalia Rastenienė. 2023-05-24

Projektas Svarbiausi tautinio identiteto dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 3 tūkst.