Aptarėme, ko verti didžiųjų valstybių susitarimai, ypač dėl silpnesnių. Todėl pabandykime suvokti teisinę padėtį, kurioje buvome prieš 1990 m. kovo 11 d. ir kurioje atsidūrėme po tos dienos vėlų vakarą paskelbto Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.
Esminis dalykas, lėmęs Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą, bet ne paskelbimą, buvo tai, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės, pagal tarptautinę teisę de jure nepriklausomos, de facto buvo sudėtinėmis Tarybų Sąjungos dalimis.
Baltijos valstybių aneksijos 1940 metais nepripažinimo politikos teisinis pagrindas – 1928 m. rugpjūčio 27 d. Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo, kaip nacionalinės politikos priemonės, t. y. Paryžiaus paktas, arba Briando-Kelloggo paktas, kuriuo sutarta dėl agresijos pasekmių nepripažinimo tarptautinėje teisėje.
Šio Pakto dalyvėmis buvo beveik visos tuometės pasaulio valstybės (63 šalys, įskaitant ir TSRS bei Lietuvos Respubliką). Paktu buvo uždrausta agresija tarptautiniuose santykiuose ir įsipareigota visus tarptautinius ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis.
Beje, 1933 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos ir TSRS Konvencijos užpuolimui apibrėžti[1] II straipsnio 2 dalyje buvo sutarta, kad užpuolike valstybe bus pripažinta ir ta, kuri pirma „įsibraus ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbusi“.
Dėl šios priežasties 1940 m. birželio 15 d. Raudonosios armijos ginkluotas įžengimas į Lietuvą po ultimatumo yra ir pačios TSRS de jure pripažintas agresyvaus karo aktas.
Iš didžiųjų Vakarų valstybių tik Švedijos Karalystė santykiuose su TSRS visiškai nesilaikė šio Baltijos valstybių inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principo.
Vokietija, dviem minėtais slaptais susitarimais 1939 metais su TSRS pasidalijusi ir persidalijusi Baltijos valstybes, savo nuomonės dėl to iki šiol nepareiškė.
Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai priimant 1990 m. kovo 11 d. teisės aktus dėl nepriklausomybės atkūrimo padėtį sunkino ir 1975 metų Helsinkio pasitarimo Baigiamasis aktas, įtvirtinęs Europos saugumo ir bendradarbiavimo principus.
Šį pasitarimą inicijavo TSRS ir Varšuvos sutarties dalyvės, siekusios įtvirtinti pokarinių sienų Europoje pripažinimą, faktiškai ir Baltijos valstybių 1940 metais įvykdytą okupaciją. Vakarų šalys siekė šių sienų neliečiamumo, t. y. jų keitimo tik taikiu būdu.
Už sutartą pokarinių sienų neliečiamumą, teritorinį vientisumą ir ekonominio bendradarbiavimo įsipareigojimus Rytų blokas sutiko su Vakarų šalių reikalavimais į Helsinkio Baigiamąjį aktą įrašyti normas, reguliuojančias pagrindines žmogaus teises ir laisves.
Tuometinis JAV Prezidentas G. R. Fordas prieš Baigiamojo akto pasirašymą patikino, kad JAV nekeis požiūrio į TSRS įvykdytą Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją, tačiau šį Helsinkio dokumentą vis dėlto pasirašė. Mums, Sąjūdžio žmonėms, teko spręsti ir šią painiavą.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, kurio iniciatyvinės grupės išrinkimo 35-ąsias metines minėsime š.m. birželio 3 d., ir visuomenės spaudžiama 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba (AT) 1990 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. XI-3650 „Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, t. y. pačios okupacinės valdžios sprendimu, teisiškai nustatė, kad Lietuvos valstybė buvo Tarybų Sąjungos okupuota, bei :
„– paskelbė, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti;
– pareiškė, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“, grindžiamas Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto;
– pasiūlė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo.“
Tuo buvo patvirtinta, kad Lietuva siekia likviduoti ir Antrojo pasaulinio karo pasekmes.
Be to, 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT 1990 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. XI-3592 jau buvo nustatyta, kad TSRS įstatymas „Dėl Konstitucinės priežiūros TSR Sąjungoje“ Lietuvos TSR teritorijoje neveikia nuo jo priėmimo dienos, AT Prezidiumui buvo pavesta neregistruoti šio TSRS įstatymo ir sudaryti komisiją Lietuvos TSR Konstitucinio Teismo įstatymui rengti.
Šiuolaikinėje Lietuvos Respublikoje, kurios valdžia nesipriešina ES teisės aktams, pažeidžiantiems LR Konstituciją ir Sutartį dėl ES, tokios susitelkusios pilietinės visuomenės nebeturime.
12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT 1990 m. kovo 11 d. atstačiusi Lietuvos Nepriklausomybę, rėmėsi aukščiau nurodytais tarptautinės teisės aktais ir 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT nutarimais.
Paskutiniosios valandos lėmė tai, kad Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskutiniajame sakinyje atsirado dalies darbo grupės ir Lietuvos TSR teisingumo ministro Prano Kūrio siūlymas dėl neatidėliotino Nepriklausomybės paskelbimo – žodis „sieks“ (LR AT „sieks realizuoti visą Valstybės suverenitetą“) buvo pakeistas į žodį „pradedame“ („pradedame realizuoti visą Valstybės suverenitetą“).
Kovo 11 dienos vakarą šį patikslintą nutarimo, jau pavadinto Aktu, projektą AT ir priėmė kaip Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.
Taip 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, 1990 m. kovo 11 d. tapusi Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba, atkūrė Nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Nors TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijose sąjunginėms respublikoms buvo suteikta teisė laisvai išstoti iš Tarybų Sąjungos be jokio reglamentavimo (jis atsirado tik 1990 m. kovo 12 d. neeiliniam III TSRS liaudies deputatų suvažiavimui priėmus atitinkamą TSRS įstatymą dėl sąjunginių respublikų išstojimo iš TSRS), tačiau dėl to, kad nebūtų pažeistas 1940 metais įvykdyto Lietuvos inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principas, Kovo 11-osios akte formaliai šia tarybinių Konstitucijų suteikiama teise nesinaudota.
Lietuvos Respublikos AT Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ turinys patvirtina, kad šia teise pasinaudota teisės apie išstojimą iš TSRS nutylėjimo būdu. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė valstybės nepriklausomybę 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT priimtu Aktu, prieš pat jo priėmimą ne tik pakeitus valstybės pavadinimą į Lietuvos Respubliką, bet ir valstybės tęstinumui užtikrinti po Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskelbimo priėmus dar ir LR įstatymą Nr.I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“.
Šiuo įstatymu jau Lietuvos Respublikos AT, atsižvelgdama į 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT 1990 m. vasario 7 d. nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos – TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, konstatuodama, kad 1938 m. gegužės 12 d.
Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, siekdama atstatyti pažeistas Tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises, nutarė:
– nutraukti 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) galiojimą;
– nutraukti 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje;
– atnaujinti 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės Kontrolės statusą, galiojimą;
– nustatyti, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų.
Tam, kad galima būtų gyventi pagal to meto tikrovę, tą pačią dieną buvo priimtas Sąjūdžio deputatų parengtas LR įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“.
Šiuo konstituciniu įstatymu LR AT, atsižvelgdama į būtinumą suderinti atkurtos 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais:
– sustabdė 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą;
– patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą;
– nustatė, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui;
– nustatė, kad šis Įstatymas įsigalioja nuo jo priėmimo momento.
Lietuvos pasirinkto valstybės Nepriklausomybės atkūrimo teisingumą patvirtino ir pati TSRS, kuri nepanaikino 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT priimtų aktų, bet reikalavo, kad juos mes patys panaikintume.
Pats laikas atsipeikėti ir susigrąžinti tikrąją mūsų istoriją, o ne svaigintis vieno asmens perrašytąja istorija apie tai, kaip neegzistavęs Atkuriamasis Seimas tariamai atkūrė Lietuvos Nepriklausomybę 1990 metais.
Šis primityvus ir tiesmukas netolimos mūsų Tautos Atgimimo istorijos perrašymas, esant gyviems jos kūrėjams ir dalyviams, šiandien tampa mums jau gyvybiškai pavojingas.
Nepamirškime ir iki šiol nedenonsuotos Lietuvos Respublikos ir Tarybų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutarties, kuria buvo sutarta, kad Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.
Šiandien vieni save skelbia tikrais Lietuvos patriotais, kiti, nepritariantys jiems bet kuriuo klausimu, skelbiami Tautos priešais ir Kremliaus agentais. Retas nori matyti istorinius įvykius platesniame kontekste ir visapusiškai.
Marcelius Martinaitis[2] dar 1991 metais paminėjo, kad tuometinė Lietuvos vadovybė atsakinga už visuomenės skaidymą, „priešų“ gamybą: Tarsi pradėta lenktyniauti, kas užvaldys žmonių baimę, kurią mums įvarė sovietai. Yra pavojus, kad nepriklausomybė, eidama toliau tuo keliu, gali išsigimti į persekiojimo politiką…
1992 metais jis perspėjo, kad „Į Nepriklausomybę reikia žiūrėti rimčiau ir skaudžiau – ji neturėtų tapti vienos šeimos ar šeimos draugų nuosavybe.“
1995 metų M. Martinaičio mintis verta įamžinti Seime Kovo 11-osios salėje:
Save vadinantys patriotais labai džiūgauja, jeigu kas pradeda tvirtinti, jog 50 metų Lietuvoje nebuvo nei kultūros, nei mokyklos. Juk to siekė sovietiniai okupantai, kaip caro valdžia XIX a. <...> Ir bolševikai kalė į galvas, kad ir Nepriklausomoje Lietuvoje nieko nebuvo ir negalėjo būti. Panašiai apie bolševikmetį sako kai kurie „patriotai“, visą tą laiką pratupėję krūmuose ir išlindę, kai pavojus praėjo. Savo didžiausiu nuopelnu jie laiko tai, kad „tada nieko nedarė“, kol staiga iššoko kaip bezdamas iš butelio, kuris pusę amžiaus buvo užkimštas. <...> Šitaip elgdamiesi mes niekada neturėsime savo tikros istorijos, nes ištisi jos tarpsniai perleidžiami svetimiems... Kelių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorija perleidžiama okupantams, vaizduojant, jog visose srityse buvo tik jų viršus, o lietuviai – tik jų vergai ir pakalikai, išskyrus keletą, kuriuos neseniai ištiko patriotizmas. Kaip dar labiau galima apšmeižti savo tautą?
______________________________
[1] Svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys 1918–1995. Sudarė V. Sirutavičius, E. Nekrašas, R. Lopata, Vilnius, 1997, p. 38–40.
[2] Martinaitis Marcelijus. Tylintys tekstai (užrašai iš raudonojo sąsiuvinio), 1971–2001. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
