Varėnos viešojoje bibliotekoje pristatyta partizano ir politinio kalinio Antano Švedo atsiminimų knyga „Vilties testamentas“. Joje labai vaizdingai ir įtaigiai įamžinti iš gražaus dzūkiško Lynežerio kaimelio kilusio šviesaus atminimo kovotojo už Lietuvos nepriklausomybę prisiminimai, pasakojantys ne tik apie jo patirtus išbandymus, bet ir Dzūkijos pokario istoriją.
„Neturiu tikslo rašyti vien apie blogį ir nužmogėjimą. Man daug svarbiau paliudyti ir perduoti viltį“, – rašė autorius.
„Vilties testamentą“ pristačiusi knygos sudarytoja, Antano Švedo dukra Laima Švedaitė pasidžiaugė, kad šios ne tik jų šeimai ir giminei, bet ir Lietuvos istorijai vertingos knygos pirmosios sutiktuvės įvyko būtent Varėnoje, nes netoliese esančiame Lynežerio kaime Antanas Švedas gimė, augo, čia kovojo, o kai buvo suimtas, pirmoji tardymų ir kankinimų vieta buvo KGB būstinė Varėnoje.
Dukra papasakojo daug jautrių akimirkų iš labai dramatiško savo šeimos ir tėvelio gyvenimo bei tai, kaip jo atsiminimai tapo knyga, kokie motyvai buvo ją išleisti. „Mano tėvelio priesakas visada buvo toks: „Išlaikykim vienybę. Tobulai niekada nebus, bet savo vidumi mes visi turim laisvės geną, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Jo dėka mes esam stiprūs“.
Įdomus faktas yra ir tai, jog Lynežeryje, Antano Švedo tėvų namuose, jų šeimą ištrėmus į Sibirą, buvo mokykla, kurioje pokario metais mokytojavo vaikų poetas, taip pat ir MGB agentas Varnas Kostas Kubilinskas. Tame name buvo filmuoti ir Giedriaus Tamoševičiaus bei Vytauto V. Landsbergio filmo „Poetas“ kadrai.
L. Švedaitė pažymėjo, jog labai simboliška, kad knyga „Vilties testamentas“ pirmą kartą pristatoma tarp dviejų svarbių datų – Vasario 16–osios ir Kovo 11–osios.
„Niekaip negaliu atsikratyti keisto jausmo, kad prisiminimus tėvelis pradėjo rašyti daugiau kaip prieš 20 metų, 2001–aisiais, o knyga išleista prieš pat prasidedant karui Ukrainoje. Atrodo, kad tėvelis dar kartą norėjo mums visiems pasakyti, ką jis sakydavo: „kad niekada net nedrįskite manyti, kad mes neatgausime nepriklausomybės. O kai atgausim, budėkim“.
Laima Švedaitė prisiminė, jog tėtis apie savo patirtis ir išgyvenimus pasakodavo jai ir sesei dar mažoms esant. „Mano tėtis visada sakydavo, kad jo gyvenime pagrindinė varomoji jėga buvo ir yra viltis. Kol nepasiduosim, tol išliksim, o mes stiprūs savo moraline jėga. Tai toks ginklas, kurio nenusipirksi“.
Kodėl jis pasiryžo rašyti? Jis sakydavo: „Mano gyvenimas susideda iš mano pasirinkimo. Bet neužtenka vien pačiam žinoti, reikia perduoti tą viltį kitiems“. Prisiminimus užrašė jau sunkiai sirgdamas, todėl labai nuostabu, kaip tiek išbandymų patyręs ir sirgdamas žmogus sugebėjo visa tai parašyti ramiai, aiškiai ir dar su humoro doze, būti kitiems atrama ir viltimi“.
Antano Švedo dukra dėkojo knygą išleidusiam Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui bei Varėnos rajono savivaldybei. „Knyga turi ir krikštatėvius. Ją paragino leisti bičiulė Onutė Grigaitė. Kai ji perskaitė šitą tekstą, perdavė istorikui, merui Algiui Kašėtai, kuris taip pat pritarė šiai idėjai. Dėkoju jiems, kad šiandiena rankose galime laikyti „Vilties testamentą“.
Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta pažymėjo, jog labai svarbu, kad partizanas Antanas Švedas tuos prisiminimus užrašė. „Ne vieną partizaną ar laisvės kovų dalyvį esu paraginęs, kad užrašytų savo prisiminimus.
Antanas Švedas juos parašė labai įspūdingai. Kiekvienas skaitydamas knygą pajaus jos autoriaus meilę savo Tėvynei, pareigos jausmą ir gebėjimą išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Laisvės genas šiame žmoguje buvo nenugalimas.
„Vilties testamentas“ – labai vertinga knyga, svarus liudijimas apie sovietų Lietuvoje vykdytą genocidą, taip pat ir apie viltį, kuri padėjo partizanams sunkiausiomis akimirkomis. Rekomenduoju šią knygą perskaityti, nes ji – tikrai sektinas ir įpareigojantis pavyzdys su nuoširdžiu autoriaus palinkėjimu, į kurį verta įsiklausyti: „Gindamas savo šalį, jis gina ne tik savo teritoriją, bet žymiai daugiau – gina pačią laisvę, be kurios žmogus negali jaustis orus, gina savo kaip žmogaus tapatybę“.
Onutė Grigaitė pastebėjo, kad knygoje labai gražiai ir aiškiai įvardinta, jog išlikti žmogumi, siekiančiu aukščiausių idealų ir tikslų, įmanoma bet kokiomis aplinkybėmis. „Antanas Švedas tą įrodė savo gyvenimu.
Buvau sukrėsta to pasakojimo. Iš jo pasakymo, kad „tiesa visais laikais ir visomis aplinkybėmis išlieka ta pati. Ne aplinkybės padaro ją tiesa. Aš esu laimingas, kad kai buvo sprendžiamas mano gyvybės ir mirties klausimas, ir vėliau, kai grįžau iš lagerio, niekada nesiekiau materialinės naudos“ mes ir šiame laikmetyje galime pasisemti tos tiesos.
Kaip ir Antanas Švedas gyveno su didele viltimi, taip ir ši knyga yra jautri, bet ir labai viltinga. Esu palaiminta, kad atsidūriau šios knygos leidybos kely“.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atstovė Aldona Jakavonienė sakė, kad centras, siekdamas kuo daugiau prisidėti prie rezistencijos atminimo išsaugojimo, per trisdešimt gyvavimo metų istorinės atminties temomis išleido daugiau kaip du šimtus penkiasdešimt įvairių leidinių, kuriuos pristato knygų mugėse ir kituose renginiuose Lietuvoje bei užsienio šalyse.
Ji atkreipė dėmesį, kad ir ši centro išleista knyga „Vilties testamentas“ bus dar vienas liudijimas „iš pirmų lūpų“ apie Lietuvoje sovietų vykdytą genocidą. Aldona Jakavonienė padėkojo Varėnos rajono savivaldybei už ilgametį bendradarbiavimą bei prisidėjimą leidžiant knygas rezistencijos tema.
Knygos sutiktuvėse jautrias partizaniškas dainas dainavo Varėnos politinių kalinių ir tremtinių ansamblis „Viltis“ bei Eglė ir Rokas Kašėtos.
„Žinome posakį, kad viltis miršta paskutinė. Tikiu, Tėvelis pritartų, kad viltis nemiršta niekada. Net tada, kai miršta žmogus“, – sakė Laima Švedaitė. O perskaičius knygą peršasi mintis, „kad gal iš tiesų ta viltis ar tikslas yra esminis gyvybę palaikantis dalykas, kurio atsisakyti tolygu atimti sau gyvybę (kad ir dvasine prasme)“.
tekstas ir nuotraukos
