Kylančios energijos išteklių kainos paveikė absoliučiai visus – tiek privataus verslo atstovus, tiek valstybines institucijas, tiek gyventojus. Tendencijai nesikeičiant, laimės, arba kitaip, mažiau praras tie, kurie pirmieji imsis veiklos efektyvinimo veiksmų.
Energijos kaina dviejų metų laikotarpyje pakilo daugiau kaip du kartus. Ne paslaptis, jog pastatų sunaudojama energija sudaro didžiąją dalį išlaidų, o remiantis praktikoje patvirtintais pavyzdžiais galima teigti, kad įgyvendinus vidutinės apimties pastatų atnaujinimo priemones energijos sąnaudos vidutiniškai sumažinamos 30%.
Senų pastatų atnaujinimas: kodėl verta ryžtis ir nuo ko pradėti?
Lietuvoje didžioji dalis pastatų vis dar yra energetiškai neefektyvūs – inžinerinės sistemos nesubalansuotos, sienos – neapšiltintos, kai kada ir langai nesandarūs. Paprastai tariant – pagaminta šiluma nesulaikoma pastato viduje, o išleidžiama į orą. Dėl to ne tik didėja naudotojų išlaidos, bet ir didinamas aplinkos užterštumas išmetamomis į aplinką šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis.
Gera žinia, jog požiūris į efektyvesnį energijos suvartojimą sulig naujausiomis pastatų statymo bei modernizavimo tendencijomis, ima keistis. Energinis pastatų efektyvumas – tai vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos klimato politikos tikslų.
„Žaliojo kurso“ programoje itin daug dėmesio skiriama statybų sektoriui, kuris yra vienas iš pagrindinių taršą Žemėje lemiančių veiksnių. Ima atsirasti vis daugiau energetiškai efektyvių pastatų reglamentavimo taisyklių, o su laiku jų galime tikėtis vis daugiau.
Gyvenamųjų pastatų atnaujinimas Lietuvoje – nebe naujiena. Rezultatas – šiai dienai jau atnaujinta ~11% pastatų, vertinant gyvenamuosius namus potencialiai galinčius dalyvauti programoje. Kiekvienas jų po modernizacijos sutaupo net >30% energijos sąnaudų.
Kitos paskirties, ne gyvenamosios, pastatų atnaujinimas vis dar nėra plačiai paplitęs. Viešųjų pastatų valdytojai, savivaldybių administracijos atnaujinimo programose dalyvauja. Tačiau likusi didelė dalis privačių asmenų valdomo neatnaujinto, ne gyvenamosios paskirties, turto vis dar eksploatuojama neefektyviai.
Taigi, ką daryti su senais pastatais? Vakarų šalyse gimusi tendencija prikelti senus pastatus naujam gyvenimui ateina ir į Lietuvą. Kokios jų modernizavimo galimybės ir kokios pagrindinės kliūtys? Nuo ko pradėti, kokių priemonių imtis ir kaip pamatuoti realią modernizavimo naudą?
Gali atsipirkti greičiau, nei planuota
Visas pastatų projektavimo ir atnaujinimo paslaugas teikiančios bendrovės „Projektai ir Co“ statybos projektų grupės vadovė Jogilė Rutkauskaitė sako, statyboje reikalingos energijos sąnaudos yra didžiulės – nesvarbu ar tai būtų nauja statyba ar rekonstravimas, remontas – turime vertinti ardymą, naujų medžiagų įrengimo kaštus ir joms pagaminti reikalingą energiją. Todėl frazė „verčiau griauti ir statyti naują“ yra neatitinkanti tvarios statybos principų.
„Kaip ir daugelyje pramonės sričių, taip ir statybos sektoriuje aktuali tendencija – panaudoti turimus išteklius vietoje to, kad statyti naują. Kiekvienas pastatas – atskira istorija, kurioje būtina įvertinti – naudotojo arba gyventojo poreikius, statinio inžinerines ir urbanistines, aplinkos savybes. Pastatas, bendrąja prasme, tarnauja žmogui, todėl pradėti atsakymų paiešką reikia nuo poreikių įvertinimo.
Finansinis atsiperkamumas – nuolat kintanti sąvoka, priklausanti nuo tuometinės ekonominės padėties. Šiai dienai, ženkliai keičiantis energijos resursų kainoms, pastatų modernizavimas, atsipirks dar greičiau, negu standartiškai planuojama“, – teigia J. Rutkauskaitė.
Daugiau nei 300 įvairios paskirties modernizavimo projektų parengusios bendrovės „Projektai ir Co“ specialistai modernizavimo projektą pradeda nuo pagrindinių duomenų iš užsakovo gavimo – parengto investicinio plano ar audito, esamos padėties analizės, užsakovo poreikių bei galimybių įvertinimo.
„Visada stengiamės pasiūlyti racionalius ir ilgoje perspektyvoje aktualius sprendimus, kurių nauda būtų akivaizdi. Įvertinus esamą padėtį užsakovas yra supažindinamas su būsimais projektavimo darbais, su numatomomis priemonėmis, parengiama ir suderinama techninė užduotis ir pradedami projektavimo darbai. Dirbame tiek su gyvenamaisiais, tiek su visuomeniniais pastatais“, – tvirtino pašnekovė.
Patariama pradėti nuo analizės
Pastato modernizavimas turėtų prasidėti nuo norimos išspręsti problemos identifikavimo. Šiai dienai aktualiausia – energijos sąnaudų taupymas. Todėl reikėtų pradėti nuo Pastato energijos suvartojimo audito parengimo, dokumento kuriame įvertinamos esamos pastato inžinerinės sistemos, išorinės atitvaros, tai yra – nustatomos didžiausius energijos nuostolius patiriančios pastato vietos ir sumodeliuoja galimus problemos sprendimo scenarijus su numatomomis investicijomis.
Bendrovės atstovė J. Rutkauskaitė teigia, jog įprastai investiciniame plane pasiūlomos 2-3 atnaujinimo alternatyvos, kurios gali būti įgyvendinamos nuo minimalių iki didesnių investicijų.
„Pilnas atnaujinimo (remonto darbų orientuotų į pastato tapimą energetiškai efektyvesniu) paketas, susidaro iš šildymo ir vėdinimo sistemos atnaujinimo, išorinių atitvarų (sienų, cokolio, pamatų, stogo, langų) apšiltinimo, elektrotechnikos sistemos atnaujinimo, senų vamzdynų keitimo, bei atsinaujinančių energijos šaltinių įrengimo.
Atnaujinti pastatą reikėtų kompleksiškai, atsižvelgiant į logišką darbų seką – pavyzdžiui, netikslinga keisti tik langų, jeigu pastato sienos prastos kokybės, peršąla. Tačiau jeigu dabar būtent langai yra prasčiausi, jų pakeitimas gali turėti pakankamą naudą. Neverta atnaujinti šildymo sistemos, jeigu išorinės atitvaros nėra apšiltinamos – šildymo sistemos galios poreikis išlieka didelis, nes nesumažinami šilumos nuostoliai per nesandarias atitvaras.
Viena iš dažnesnių problemų modernizuojant pastatus – siekiant pastato sandarumo, neįvertinamas vėdinimo poreikis – patalpose susidaro tinkamos sąlygos kauptis perteklinei drėgmei, vėliau – pelėsiui“, – teigė J. Rutkauskaitė.
Trūksta komunikacijos apie atnaujinimo naudą
Pašnekovė sako, jog vis dar skiriama mažai dėmesio esamų senų pastatų modernizavimui ir pritaikymui šiuolaikiniams poreikiams. Anot jos, parengiami investiciniai planai orientuoti į energijos sutaupymą per mažai atsižvelgiant į pastato gyventojų bei naudotojų poreikius.
„Gyvenamųjų pastatų atveju pastebima per menka komunikacija gyventojams apie numatytas priemones ir jomis siekiamą rezultatą. Iš to kyla gyventojų nepasitenkinimas einamuoju laiku, vėliau ir nuomonės formavimas, kas gali turėti įtakos modernizacijos procesui bendrai.
Visuomeniniu pastatų atveju, pastebima, kad investiciniuose planuose numatomos priemonės tik energinio naudingumo siekimui, per mažai skiriant dėmesio pastato pritaikymui šiuolaikiniams poreikiams – vidaus erdvių formavimui, universalaus dizaino sprendiniams, kitiems naudotojo specifiniams poreikiams.
Modernizavimo proceso rezultatas aiškiai apibrėžiamas – sutaupyta pastato naudojama energija. Racionalu būtų modernizavimo ir pastato pritaikymo šiuolaikiniams poreikiams priemones planuoti vienu metu, kad būtų išvengta pakartotinių statybos darbų. Tam tikslui pasiekti, į pirminę planavimo stadiją vertėtų įtraukti architektus galinčius pasiūlyti galimus pritaikymo variantus“, – teigė J. Rutkauskaitė
