Aukščiausiosios tarybos gynėjo Seimo nario Arvydo Pociaus kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo iškilmėse.
Laba diena, Jūsų Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidentai, gerbiama Seimo Pirmininke, premjere, atkuriamojo ir dabartinio Seimo nariai, Ekscelencijos užsienio šalių ambasadoriai, žuvusiųjų artimieji, garbūs šio minėjimo dalyviai, mieli Lietuvos žmonės.
Esu dėkingas už galimybę šiandien stovėti šioje tribūnoje ir pasidalinti savo, kaip būtent tų lemtingų 1991-ųjų metų įvykių dalyvio, šių rūmų gynėjo prisiminimais bei mintimis apie tai, kas mane neramina pastaruoju metu.
1991 metų sausio mėnesį sovietinė agresija, o tiksliau bandymai nuversti teisėtai išrinktą Lietuvos valdžią, prasidėjo sausio 8 dieną, kai „tarybinei liaudžiai“ bandant įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus.
Tos „tarybinės liaudies“ tarpe buvo civiliais rūbais persirengę sovietiniai kariškiai ir KGB pareigūnai, „Jedinstvos“ organizacijos nariai, kurie organizuotai bandė įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos pastatą.
Šturmas jiems nepasisekė, nes Vilniaus „Sąjūdžio“ sukviesti žmonės juos tiesiog jėga išstūmė iš Aukščiausiosios Tarybos prieigų.
Taigi, būtent sausio 8 diena buvo preliudija į visus likusius sausį besitęsusius jau sovietinės armijos pagalba bandymus nuversti Lietuvos teisėtą valdžią.
Tai, kas įvyko vėliau prie Televizijos bokšto ir Televizijos ir radijo komiteto mes puikiai žinome, nes kasmet apie tai kalbame, prisimename ir gedime žuvusiųjų.
Noriu perskaityti kelis epizodus iš savo knygos „Nematomuose apkasuose“. Čia, rūmuose, skambėjo tokios komandos: „Dėmesio! Visiems į vietas… Užimti savo pozicijas. Iš Šiaurės miestelio pajudėjo šarvuočių kolona. Juda Parlamento link.“
Tokias komandas girdėdavome keliskart per naktį. Dienomis būdavo ramiau, nes sovietinė armija savo „juodus darbus“ dažniausiai atlikdavo naktimis.
Laukdami Aukščiausiosios Tarybos pastato šturmo jautėme slegiančią psichologinę įtampą. Nuovargis irgi darė savo, nes miego trūkumas buvo didžiulis. Ir, apskritai, koks ten gali būti miegas sėdint ant laiptų ar gulint ant grindų.
Visokiausios mintys ir natūralus mirties baimės jausmas pynėsi galvoje. Didžioji gynėjų dalis buvome dar jauni vyrai ir nė vienas iš mūsų nenorėjo žūti.
Dabar, remdamasis patirtimi, galiu pasakyti, kad tokiais momentais, ypač kai artinasi mirtis, žmonės prisimena Dievą, prašo Jo pagalbos ir nori tikėti stebuklais.
Drąsindamas ir ramindamas save iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų vestibiulyje prie stalelio su pašventintais kryželiais, medalikėliais ir šventųjų paveiksliukais sėdinčios moters pasiėmiau paveikslėlių su Kristaus ir Švenčiausios Marijos atvaizdais.
Ta pagyvenusi moterėlė iš „Carito“ jau kelios dienos buvo kartu su mumis – Parlamento gynėjais.
Daug jaunų vyrų, kurie galbūt netikėjo Dievu, taip pat pasiėmė kryželį ar medalikėlį, norėdami išsaugoti nors menkiausią viltį.
Medalikėlis su Švenčiausios Marijos atvaizdu nuo to laiko mane lydėjo visą tarnybos Lietuvos kariuomenėje laiką ir tokiuose karštuosiuose taškuose kai tekdavo vykti į Afganistaną, Iraką ar Balkanus.
Į Aukščiausiosios Tarybos rūmus apraminti ir dvasiškai sustiprinti Parlamento gynėjų buvo atėję keli kunigai.
Jų pasirodymas, buvimas ir laikomos mišios Aukščiausiosios Tarybos pastato viduje suteikė mums vilties.
Galvojome ir tikėjomės, jeigu kunigai yra čia, tai ir Dievas turėtų būti su mumis.
Ne vienoje apie karą perskaitytoje knygoje esu radęs seną karių posakį: „Apkasuose netikinčiųjų nėra.“ Manau, tai – tiesa.
Laikui bėgant interpretacijų apie tai, kas įvyko 1991 m.
Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, demonstruoja valią ir ryžtą gintis, kovoti iki pergalės. Sudėtingu šaliai metu būtent tokie sprendimai ir yra reikalingi.
Vakarų pasaulis privalo matyti būtent tą ukrainiečių tautos ir politinės valios gintis vienybę ir siekį iškovoti pergalę.
Padėti privalome tiems, kurie patys kovoja, ne tik prašo, kad kiti juos apgintų.
Vykstančio karo Ukrainoje kontekste, noriu pasakyti, kad mes, kalbėdami apie Lietuvos saugumą, visų pirma turime kalbėti apie tai, kaip mes ginsimės, ar kiekvienas žinome savo vietą ir pareigas kas ką darys, jeigu prireiks ginti Lietuvą nuo agresoriaus.
Turint tokius kaimynus, karui privalome ruoštis nuolat. Lietuvos piliečiai ir kariuomenės mobilizacinis rezervas turi būti ruošiamas nuolat.
Privalome apmokyti savo šalies piliečius kaip ginti savo valstybę ir reikalui esant, padėti gintis kitiems – tai mus įpareigoja narystė NATO.
Mums visiems matyt teko ne kartą girdėti viešai kalbančius, netgi ir iš šios tribūnos, kad kai kurie gynėjai ar tų įvykių dalyviai ne už tokią Lietuvą kovojo. O aš Jums galiu pasakyti, kad už tokią.
Jau 33-uosius nepriklausomybės metus skaičiuojančią, laisvą ir demokratinę valstybę, kuri pasiekė pačius aukščiausius strateginius tikslus tapdama NATO, ES, JT, EBPO ir kitų tarptautinių organizacijų nare.
Mūsų vaikai ir vaikaičiai gali mokytis užsienio valstybių prestižiniuose universitetuose, pagal savo sugebėjimus gali dirbti užsienio valstybių garsiausiose įmonėse ir kompanijose. Mes galime keliauti po visą pasaulį.
Tiesiog dirbkime, mokykimės ir džiaukimės gyvenimu. Nepavydėkime kitiems, tiesiog dirbkime ir turėsime.
Ir pabaigai mano palinkėjimas – na, pastatykime pagaliau Vilniuje paminklą visiems, visų laikų Lietuvos žmonėms, kariams, partizanams, sukilėliams, gynusiems ir pasiaukojusiems kovose už Lietuvos Laisvę.
Išsaugokime laisvę!
Prie to, kas vyriškai pasakyta, betrūksta tik pridurti, kad siekėme apginti Laisvę, kurią praradome vasališku lenkizmui smetoninės grupelės valdymu.
Smetonos laikotarpis buvo labiausiai lenkinimo procesus Lietuvoje sustabdęs ir juos atgal apgręžęs laikotarpis Lietuvos istorijoje. Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių Lenkijos agentūra ir kiti lietuvybės priešai bando Smetoną demagogiškai pavaizduoti Lietuvos priešu.
Tai ką pačiam Vilnius ir visa su juo okupuota ir per tai lenkinta Lietuvos dalis pačiam – ne Lietuva?. Be to, ir Kaunas buvo aplenkintas tiek, kad po karo lietuvių kalba gatvėje buvo vengiama kalbėti, gamyklose, kaip teigia joms po karo vadovavusieji direktoriai, dauguma darbininkų kalbėjo ne lietuviškai. Tai tokie yra apie lenkinimo “sustabdymo” procesus Lietuvoje Smetonos laikotarpiu bylojimai. Netgi patį 1926 m. perversmą galima laikyti darymu kaip Lenkija daro, nes Pilsudskis perversmą Lenkijoje padarė 1926m gegužę, o Smetona tų pačių metų gruodį. Jau vien Vilniaus nevadavimas yra didžiausias Smetonos taikstymasis su Lietuvos lenkinimu,
ir Kaunas buvo aplenkintas tiek, kad po karo lietuvių kalba gatvėje buvo vengiama kalbėti,
Gerai varai demagogiją… Iš tiesų, po pirmojo pasaulinio karo taip ir buvo. Bet po Smetonos valdymo jau buvo kitaip ir to pasikeitimo užteko atlaikyti ir visą sovietų okupacijos laikotarpį.
Sovietinės ir prieš tai buvusios lenkinės okupacijos padarinius atlaikė ne Kaunas, o Tauta – tie tautiečiai, kurie iš visos Lietuvos nepaisydami, matyt, smetoninių lenkistų skleisto niekinimo, kad važiuoja į Vilnių, o ne į Kauną, kad dėl to tampa jau ne lietuviais, kūrėsi ir apsigyveno sostinėje. Beje, sukūrė čia net komunistinei valdžiai nepaklusnę krepšinio komandą “Statyba”, kuri tapo konkurente pagal komunistų partijos politiką puoselėtam – lyg laikytam jos nomenklatūriniu – Kauno “Žalgiriu”. Toks vyksmas Tautoje Vilnių atlietuvino taip, kad 1990 metais jame jau gyveno apie 64 % lietuvių, kai 1960 m. lietuvių Vilniuje tebuvo tik apie 15 %. Tai, kad dabar sostinė Vilnius lietuviškas yra ne Kauno, o visos Tautos nuopelnas. Didžiuokimės ja.
„Nepavydėkime kitiems, tiesiog dirbkime ir turėsime.“ Man šis sakinys skamba labai jau savotiškai. Nes pavydas (blogas dalykas) labai dažnai susijęs su teisingumo sukčiams nebuvimu… Įdomiai skambantis sakinys, bet gal aš tik vienas čia įžvelgiu potekstę…
Parlamentaras:
Ir pabaigai mano palinkėjimas – na, pastatykime pagaliau Vilniuje paminklą visiems, visų laikų Lietuvos žmonėms, kariams, partizanams, sukilėliams, gynusiems ir pasiaukojusiems kovose už Lietuvos Laisvę.
Išsaugokime laisvę! “
Man šitas raginimas atrodo visiškai bestuburis, be konkretaus turinio, nieko nesakantis. Po tokiu raginimu gali slypėti kažkokia mėlyna gėlelė, vaivorykštinė vėliava, koks nors jokios prasmės neturintis kalnelis vietoje lietuvybę ir Lietuvos Valstybę teigiančio paminklo. Nežinau, gal Pocius ir čia turėjo mintyje kažką tikro ir teigiamo, gal tik nedrįso garsiai pasakyti, nes bijo būti užsipultas left-liberastinių chunveibinų, kaip kad kartais būna po Susio 13-osios pasisakymų?
nuviliantis pasiūlymas dėl paminklo. Tam, kas jam taip karštai pritaria, reikėtų pagalvoti, kas galimai slypi po būtent tokiu pasiūlymu. Nuvylė dalijimasis savuoju, asmeniniu religiniu patyrimu. Bent jau popieriuje religijos atskirtos nuo valstybės. Kalbant apie valstybę, asmeniškumus reikėtų palikti sau.
Manau, jog Vytis Lukiškių a., A. Smetona (prie Senojo teatro ar kitur), Tautos namai ant Pamėnkalnio, Sąjūdžio pirmojo suvažiavimo vieta – Sporto rūmai.
Miesto parkuose, prie įvairių rūmų, muziejų, mokslo ir mokymo įstaigų galima būtų įrengti alėjas, kurių vienos medžių paunksnėje rymotų kompozitoriai (prie Čiurlionio menų m-klos), kitos – rašytojai, trečios – architektai, kiti kūrėjai, į Medicinos fak. galėtų vesti žynių gydytojų alėja, ir t.t. Gal jos taptų mėgstama vieta skirti pasimatymus…
Tęskite.
Tautos namų nebus, bus kažkas kita, Sporto rūmų likimas neaiškus, bet Zappa kažkur išliks, o Cvirkos vieta galimai rezervuota…
Neseniai rašyta:
– madeinvilnius.lt/naujienos/miestas/i-simonyte-zydu-memorialo-ikurimas-vietoj-vilniaus-sporto-rumu-ilgas-procesas-papildytas
Tskant, made in „Laisvė” …
Paminklas visiems kovotojams už Lietuvos laisvę turėtų vadintis paminklu valstybei ir tautai, nes, būtent, jie kaip Lietuvos žmonės visi kovojo už Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos gyvavimą savo žemėje. Taigi paminklas turėtų simbolizuoti kovomis, savo gyvenimu siektą tikslą – valstybę ir jos tautą. Manyčiau, kad jis būtų šuolaikiškas, jeigu nebūtų kovos priemones, ginklus vaizduojantis, kančių įspūdį darantis, o darytų šviesos ir didingumo įspūdį.
Kas galėtų valstybę ir tautą taip ir dar lietuviškai simbolizuoti derėtų viešai svarstyti ir po to skelbti konkursą.
ir tada nereikėtų atskirų paminklų ir tam, ir anam, ir tiems, ir aniems, jau tada nereikėtų atskirų paminklų visiems, kurie šiandien taip nekenčiami ir niekinami… Vienu žodžiu, pastatyti didžiuįį betoninį kryžių visiems, visiems, visiems, įskaitant kpSS ck, komsomolo ir partškolos darbuotojus, kgb agentus ir agentes, kurie taip pat „savo būdais kovojo už nepriklausomybę“ (cha-cha-cha)? Bus kaip soti lietuviška mišrainė, kurioje ne visada atskirsi, ką kramtai, nuryji, bet, jos užvalgius ir dar paėmus taurelę, užeina noras nusnūsti.
Kas bus iš paminklo – viskas priklauso nuo jo kūrėjų meninių gebėjimų, nuo lietuvių gyvenimo pažinimo, lietuvybės dvasios pajautimo, žodžiu nuo daug ko, kas yra Lietuva. Tačiau tai turėtų būti ne kančių, mirties, o gyvenimą, gyvybę, laisvę teigiantis simbolis. Juo mano supratimu tegalėtų būti atitinkamai stilizuota moters ar iš dviejų, kelių moterų figūrų susidedantis paminklas.
Pasitaiko ir tarp generolų intelekto skurdžių – dvasios baudžiauninkų ,kurie taip supranta Lietuvos laisvę
Stai, prigyvenome, iskovota laisve vel pavergta. Deja, KGB niekur neisgaravo, nebuvo iki siol desovietizacijos, kad komunistiniai veikejai negaletu dalyvauti Lietuvos politikoje, KGB-istai oficialiai islaptinti ir jie galutinai pereme valdzios kontrole.. Siandien KGB-istai ir ju vaikai sako kalbas ir sedi auksciausiuose postuose.. seimos, vaiku ateities, kalbos, visko kas naturalu naikinimas. Gerb. Pociui reiketu atsimerkti ir neleisti miegoti kitiems.
to, ką rašo šiandien Lietuvos rytas: „Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, įvedusi ribojimą komercinėms saulės elektrinėms“. Kodėl taip yra? Kodėl taip yra šiuo sunkiu laikotarpiu? Kam tai naudinga? Ak, koks esu kvailys. Kas gi čia dar gali būti neaišku? Atsiprašau.
Gal čia gali būti tik valstybės paramos komercinėms elektrinėms ribojimas, nes tai ribojant apskritai būtų konkurencijos principo pažeidimas.
„Pasvalio rajone sprogo dujotiekis: pliūptelėjo apie 50 metrų aukščio liepsna“ – rašo delfis. Kokia pirma mintis ateina į galvą? Kiek įsileista iš Rusijos, Baltarusijos? Jie visi 100% skaidrūs, visi pasipriešinimo dalyviai?
Bent jau man primena laikus, kai netoli sienos su braliukais, savo gimtojoje žemėje paverstais pačia tikriausia tautine mažuma (nes gyventojų daugumą sudarė „išvaduotojai”), „sugedo” naftotiekis, ir Kremlius ėmėsi jo remonto… Ligi šiol pluša, nabagai.
Taip, Europos šalių apsirūpinimas dujomis – Kremliui labai stipriai rūpintis klausimas. Todėl pirmiausia mintis yra tokia – ar Kremlius čia neprikišo nagų.
Algimantas RUSTEIKA: Lūžis
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/algimantas-rusteika-luzis/
„Nei už Laisvės gynėjus, nei už Tėvynę norinčiųjų pasimelsti NEI VIENO valdžios ir pseudoelito veikėjo neatsirado.”
„Valstybės “grietinėlė” vieningai ir entuziastiškai dalyvavo TSKP suvažiavimus primenančiose, isteriškai pompastiškose, uždarytose nuo žmonių “mišiose” Seime […]”.
Kažin, gavo tokį parėdymą , ar tai pačių iniciatyva – paminėti Laisvės Gynėjų dieną atsitvėrus nuo pačių Gynėjų, nuo tų, kas ginklu ar savo kūnais Nepriklausomybę gynė? Ar Seimas jau uždaras jų klubas?