A. Navys, M. Sėjūnas. Kada pagaliau baigsis karas Ukrainoje?

Praėjus trims šimtams plataus masto karo dienų, klausimas tikrai teisėtas. O ir atsakymas į jį yra paprastas: karas tikrai baigsis tada, kai įsisąmoninsime realybę.

Faktą priimsime vietoje norimo ir nuspręsime smogti Maskvai visa jėga. Taip, tą ir turime galvoje. Kai pradėsime atvirą karą su Rusija. Nustosime drebinti kinkas.

Tais neatmenamais laikais, šių metų kovo viduryje, prie Žytomyro, Ukrainos gynėjai paklausė, ar verta galvoti apie vasarinius kamufliažus.

Su visa pagarba, bet galvokite apie šiltus termorūbus žiemai, sekė atsakymas.

Atsakymas buvo toks tiesmukas, toks ne iš šio pasaulio, kad aukšto rango karininkams atvipo žandikauliai.

Mes viską suprantam. Mūsų tiesus atsakymas šiandien dėl karo baigties lygiai taip pat galėjo jus išmušti iš vėžių – prisidenkite burnas. Bet kito pasirinkimo, deja, mes neturime.

Mes – tai yra Vakarai.

Kodėl? Argi nėra kitų, taikos variantų? Kodėl dabar negalima pasirašyti taikos susitarimo, juk artėja Kalėdos?

Tokie klausimai tėra nenoras atsimerkti, neišvengiamo atidėjimas rytojui. Lygiai toks pat, kaip vizito vengimas pas dantų gydytoją ar išvešėjusio hemorojaus operacijos nukėlimas suvokiant, kad kitas kartas tupykloj gali baigtis mirtinu nukraujavimu.

Šiandien turime imti pavyzdį iš kovojančių ukrainiečių ir pripažinti, suvokti kaip nemalonų kvapą iš pašnekovo burnos, kad dabartiniame etape neįmanomas joks susitarimas su Rusija, jokia taika, joks sąlyginis, ir juo labiau – tikras – ugnies nutraukimas.

Nes jei ugnis ir būtų nutraukta, ar pasirašytos laikinos paliaubos, tai tebūtų brutalių karinių veiksmų atidėjimas rytojui. Žiauresnių, baisesnių, paveiksiančių dar didesnes žmonių grupes, labiau niokojančių.

Netikros taikos pagirios visada būna žymiai sunkesnės nei tikimasi.

Ir kai mes kalbame apie Ukrainos pergalę, ką mes norime pasakyti? Ką mes turime galvose?

Ši sąvoka, ši „Ukrainos pergalė“ yra tokia amorfiška, neapibrėžta. Kas tai? Grįžimas į vasario 23-iosios dienos sienas?

Lugansko ir Donecko atgavimas, be Krymo? Tokia taip vadinama pergalė mūsų sąmonėse yra tikrai ne tai, ko dabar tikisi dauguma ukrainiečių.

Net ir išvijus driskius iš Ukrainos teritorijos, Ukrainos pergalė bus labai sąlyginė, nes Rusija neatsisakys savo planų okupuoti arba sunaikinti šią šalį.

Puikiai suprantame, jei jūs nevalingai atmetate tokius teiginius, tačiau pamėginkite savęs paklausti, ar gali taip būti, kad Putino Rusija pralaimi ir pasiduoda? Aneksuotas teritorijas – pripažintas Rusijos dalimi, tegu ir neteisėtai, – ima ir atiduoda.

Ar realu manyti, kad Ukrainai išvijus Rusijos fašistus ir marodierius iš savo teritorijos, Putinas pakelia rankas, atsiprašo, gražina prisiplėštas skalbimo mašinas, užsideda antrankius ir atvyksta į Hagą? Nusiteisti.

Akivaizdu, kad tai – visiška nesąmonė.

Kitas variantas: Putinas pakeičiamas kitu, Putiną nuverčia kažkoks kitas klanas, Putiną nugalabija ir taip toliau, ir panašiai. Ir čia staiga Rusiją ištinka praregėjimas, atgaila ir visuotinė malda, klūpint ant kelių, apsipylus nuoširdumo ašaromis, prašant ukrainiečių atleisti. Vardan visų šventųjų ir broliškos tautų draugystės.

Tai irgi kvailystė. Naivu manyti, kad net iškrapščius paskutinį driskių iš Ukrainos, Rusija nustos miestų apšaudymą ir civilių žudynes. Nenustos, taip kaip nenustoja dabar. Kaip beveik kasnakt apšaudo Chersoną.

Po trijų šimtų karo dienų mes turime tik vieną išbaigtą karo pabaigos planą. Ir jis, mielieji, yra „ryžtas remti Ukrainą tiek, kiek reikės“. Ką tai reiškia?

Remsime tiek, kiek ukrainiečiai bus pasiryžę žūti už mūsų laisvę? O jei tas ryžtas išblės? Jei valia išgaruos? Jei jie visi žus? Kas tuomet?

Šiandien turime realiai ruoštis karui, jei ateityje norime taikos. Ir tai jau nebe šūkiai, kuriais metų metais svaidėsi politikai. Tai realybė. Ir tik laiko klausimas, kada.

Kolektyvinis Putinas turi vieną ir tą patį tikslą. Šiandien tuo kolektyviniu Putinu jau virto milijonai Rusijos piliečių, toje šalyje gyvenančių įvairių tautybių rusų.

Jų šeimų nariai griauna ukrainiečių miestus, žudo žmones, prievartauja motinas jų vaikų akyse ir karia šunis, prieš tai jiems nulupdami odą arba automatų buožėmis sutraiškydami letenas.

Rusijos armija, samdiniai, mobikai ar profesionalai, tą daro itin žiauriai, sadistiškai, be pasigailėjimo. Jie tai daro sąmoningai, juolab, kad režimas juos jau atleido nuo atsakomybės už visus karo nusikaltimus.

Blogio džinas išleistas, ir tik dar didesnė jėga jį gali sugrūsti atgal.

Ordai ir teroristams iš Rusijos patinka, kad mes jų bijome, kad šiurpstame pagalvoję, kas būtų, jei jie ateitų pas mus.

O būtų lygiai tai pat, jei ne dar baisiau, nes jie mūsų nekenčia dar labiau, nei ukrainiečių.

Mes turime suvokti ir tai, kad kolektyvinis Putinas planavo ir iki šiol planuoja savo ordas atsukti prieš mus – Baltijos šalis. Karą prieš Vakarus pradėjęs žygiu prieš Kijevą, Putinas manė, kad operacija truks kelias savaites.

Būtent dėl to jis ją pavadino „specialiąja operacija“, nes nesitikėjo įsivelti į pilno masto karą.

Karo nusikaltėlių gauja Maskvoje tikėjosi, kad po raketų krušos, aviacijos atakų, riedant tankų kolonoms, išsilakstys visi ukrainiečių gynėjai, o Kijevas bus užimtas per tris dienas.

Mesijas ir fiureris iš kvailumo ir suklaidintas žvalgybos tikėjosi, kad ukrainiečiai bus tokie pat romūs, kaip ir 2014-aisiais, kai okupantai be šūvio užėmė visas Kryme buvusias ukrainiečių karines bazes.

Jis klaidingai tikėjosi, kad ir šį kartą ukrainiečiams neužteks ryžto pakelti ginklą prieš tą, su kuriuo praeitame kare gulėjo tame pačiame apkase.

Už šį ryžtą Europa ir ypač, mes, Baltijos šalių piliečiai, turime lenkti galvas broliams ir sesėms ukrainiečiams, nes kiti, po Ukrainos ir Moldovos, turėjome būti mes.

Šis ordos žygis į Ukrainą yra karas prieš Vakarus, o „specialioji karinė operacija Ukrainoje“ yra tik šio karo dalis. Tai, kad Rusija įstrigo Ukrainoje, iš esmės nekeičia Putino Rusijos planų.

Ar Rusija išeis iš Donbaso, ar neišeis, ar patirs dar dešimtis taktinių pralaimėjimų – Rusijos teroristų strateginio plano tai nekeičia.

Net jei dauguma lengviau atsikvėptų, pasirašius kokį nors naują Minsko memorandumą dėl ugnies nutraukimo, mums tai kvepėtų dar didesne katastrofa. Katastrofa, nes Rusija gautų laiko pasiruošimui naujam karui. Naujam šuoliui į Vakarus.

O Vakaruose iki šiol naiviai tikima, kad Rusija nusilps, nusistekens finansiškai ir ekonomiškai, ir tada – kažkaip – pasiduos.

Toks nesusivokimas ir tikėjimas, kad karą pavyks baigti kažkaip yra labai pavojinga tendencija.

Šioje vietoje didžiausias mūsų naivumas – mėginimas suvokti Rusiją per vakariečio žmogaus prizmę. Per prizmę išlepinto, dukart metuose Rode ar Egipte išsikraunančio europiečio, kuris atvykęs į „viskas įskaičiuota“ siekia atstatyti jėgas, o vėliau vėl arti ir kaupti lėšas naujam būstui, automobiliui ir vaiko mokslui Oksforde.

Teroristinės Rusijos matrica kitokia. Rusijos matrica – karas. Šimtai tūkstančių Rusijos piliečių sutepti krauju, o frazė „mačitj ukropov“ – jų garsiai įvardinta savivoka. Visas jų mažytis pasaulėlis, telpantis į pavogtą unitazą.

Karas iš žmonių daro gyvulius. Tokia gyvulių banda šiandien verčiama visa Rusijos tautų maišalynė.

Kolektyvinė Rusijos piliečių pasąmonė dvejopa: žudikų ir bejėgių prisitaikėlių. Ir ji nesipriešindama sutiks karo padėties įvedimą visoje Rusijos Federacijoje.

Tai reikš dar 5 milijonų mobilizaciją, Rusijos pramonės pajungimą karo reikmėms, represijas šalies viduje ir… nesuskaičiuojamas aukas beprasmiame kare.

Ši orda nesustos. Net ir išdulkinti iš Ukrainos, jie ne už ilgo ims veržtis į Kijevą. O paskui – neabejotinai – pajudės į Vakarus, kuriuose svajoja ir vėl gerti vodkę ant Berlyno griuvėsių. Prieš tai, žinoma, būriais mirtinai išprievartavę nepilnametes froilen.

Dėkojame mūsų skaitytojams ir sekėjams bei rėmėjams. Tik Jūsų, mielieji, dėka, esame nepriklausomi ir galime sakyti tai, ką iš tiesų galvojame. Visuomenės informacinio saugumo agentūra, sąskaitos Nr. LT447300010172065624