Gruodžio 6 d. Utenos rajono savivaldybės administracijos Vyžuonų seniūnijoje įvyko iškilmingas Suomijos Nepriklausomybės ir Vėliavos dienos minėjimas.
Minėjime dalyvavo Utenos rajono savivaldybės administracijos direktorius Vidas Žvinys, Utenos rajono savivaldybės tarybos narys Vytautas Kaziela, Vyžuonų seniūnijos seniūnė Jolita Bučelienė, Užpalių gimnazijos direktorius Rimantas Žvirblis, Vyžuoniškių bendrijos „Vyžuona“ narys, minėjimo organizatorius Alvydas Malinauskas, Vyžuonų bibliotekos bibliotekininkė Daiva Pilkauskaitė, vyžuoniškių bendrijos „Vyžuona“ pirmininkė Renata Davniukienė, kiti vyžuoniškiai.
Gaila, kad dėl gamtos sąlygų, bei darbo užimtumo negalėjo atvykti svečiai iš Vilniaus ir Kauno, VDU doc. dr. Romualdas Povilaitis ir dr. Raimundas Kaminskas. Tačiau jie atsiuntė savo sveikinimą ir pranešimą su kuriais minėjimo dalyviai buvo supažindinti.
Minėjimo pradžioje Vyžuonų kapinėse Utenos rajono savivaldybės administracijos direktorius V. Žvinys ir savivaldybės tarybos narys V. Kaziela padėjo gėlių vainiką ant Augustino Juozo Marganavičiaus tėvų kapo.
Tylos minute buvo pagerbti Suomijos kariai, kovoję ir žuvę už nepriklausomą Suomiją, bei Žiemos karo savanoris, Lietuvos ir Suomijos pilietis, gimęs Vyžuonose, palaidotas Helsinkyje Augustinas Juozas Marganavičius (1890.09.18 -1976.12.24.).
Minėjimo dalyviai, grįžę į Vyžuonų bibliotekos salę, prie Suomijos vėliavos iškilmingai išklausė Utenos rajono savivaldybės administracijos direktorius V. Žvinio sveikinimą Suomijos Nepriklausomybės ir Vėliavos dienos proga.
Lietuvą ir Suomiją sieja tam tikri istoriniai ryšiai ir tvirta partnerystė, ypač plėtojant bendradarbiavimą Europos Sąjungoje ir NATO perspektyvoje. Savivaldybės administracijos direktorius Vidas Žvinys priminė, kad kaimynystėje gyvuojančios Suomijos valstybės laimėjimai yra geras pavyzdys ir paskata mums visiems, mokytis, dirbti ir kurti kartu. Reikia tikėti, kad bendros pastangos bei lūkesčiai ir toliau kurs turiningą, taikią bei saugią ateitį mūsų kaimynystėje.
Sveikinimas pasirašytas bus perduotas Suomijos Respublikos ambasadai Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos ambasadai Suomijos Respublikoje, Lietuvos bičiuliams Suomijoje.
Užpalių gimnazijos direktorius Rimantas Žvirblis dalyvius supažindino su Suomijos Nepriklausomybės Deklaracijos paskelbimu 1917 m. gruodžio 6 d., priminė Suomijos valstybės kūrimosi istoriją, Žiemos karą, iškilųjį vadą Karlą Gustavą Manerheimą. Apžvelgta Lietuvos – Suomijos draugijos istorija.
Užpalių gimnazijos direktorius Rimantas Žvirblis dalyvius supažindino su Suomijos valstybingumo istorija, Žiemos karu.
Priminsime, kad Augustinas Juozas Marganavičius gimė Vyžuonose (Pranciškaus ir Karolinos šeimoje) 1890.09.18, mirė Helsinkyje 1976.12.24.
Pradžioje A. J. Marganavičius išvyko uždarbiauti į Peterburgą, kur jį globojo vyžuoniškių Saladžių šeima. Vėliau Marganavičius išvyko i Suomiją. Po kurio laiko persikėlė į Petrapilį ir ten 1915 m. baigė cheminio dažymo bei valymo mokyklą.
Karo veiksmams nutilus, vėl grįžo Suomijon. Čia vėl gilino savo specialybės žinias ir 1920 m. gavo suomių cheminio valymo bei dažymo meistro diplomą. Atidarė dirbtuvę, kuri turėjo pasisekimo. Ilgainiui ją išplėtė, įkūrė keletą skyrių, tapo pasiturinčiu žmogumi.
Kaip geras specialistas ir visuomenininkas, įgijo didelį suomių pasitikėjimą ir buvo jų gerbiamas.
Visą laiką Suomijoje A. J. Marganavičius buvo visuomeniškas, dalyvavo Suomijos-Lietuvos draugijos veikloje.
Buvo pirmasis nuolatinės Lietuvos pasiuntinybės sekretorius ir reikalų vedėjas, ėjo Lietuvos konsulo Dr. Oelero sekretoriaus pareigas Helsinkyje.
Nepamiršo Lietuvos: jo rupesčiu užmegzti kontaktai su Suomijos šauliais, kariškiais. 1926 m. A. J. Marganavičius apsilankė Lietuvoje ir buvo priimtas į Šaulių sąjungą. A. J. Marganavičius įsteigė pereinamąjį apdovanojimą – sidabrinį stiprybės kaušą šauliams, kurį 1931 metais iškovojo II Utenos-Zarasų rinktinė.
1930 m. įsteigta Suomijos karininkų Suojeluskunta sidabrinė taurė, bei tapo stiprybės kaušas tapo sportiniais prizais, dėl kurių varžydavosi Lietuvos šauliai.
Apie 1926 m. A. J. Marganavičius aplankė gimtąsias Vyžuonas, užsukdamas pas savo prietelius Saladžius, senolį knygnešį A. Radzevičių. Antano Saladžiaus sūnus Valentinas, kurį Peterburge globodavo pats Augustinas, jau lankė Utenos „Saulės“ dvejų metų mokytojų kursus. Tikriausiai abiem kilo mintis suaktyvinti vyžuoniškius šaulius.
Kai Valentinas Saladžius 1931 m. buvo paskirtas Vyžuonų mokyklos mokytoju, Vyžuonų šaulių būrio vadu, šaulių veikla suklestėjo. Daugelio renginių, sporto varžybų rėmėjas buvo A. J. Marganavičius. Už nuolatinę pagalbą vyžuoniškiams, A. J. Marganavičius išrinktas Vyžuonų šaulių būrio Garbės pirmininku.
Netgi tada, kai paminklas savanoriams Vyžuonose buvo nugriautas dėl kelio platinimo, A. J. Marganavičius siūlėsi miestelyje nupirkti žemės sklypą paminklui atstatyti. Tačiau prasidėjęs Žiemos karas Suomijoje, o vėliau- Lietuvos okupacija gražius planus sugriovė.
A. J. Marganavičius ilgėjosi Lietuvos ir ją dažnai lankydavo, lydėdavo ekskursijas į Lietuvą. Surinko daug aukų šaulių namų statybai, su dideliu nuoširdumu priimdavo atvykstančius į Suomiją lietuvius, padėdavo tvarkyti jų reikalus, būdavo vertėju ir palydovu jų kelionėse po Suomiją, sudarydavo sąlygas gauti darbo jo įmonėje „Ereko“. Svajojo grįžti į Lietuvą ir nuolat joje įsikurti, tačiau nebuvo sąlygų.
Žinoma, kad A. J. Marganavičius buvo suradęs sau nuotaką vyžuoniškę, tačiau ji pabūgo išvykti (arba jos neišleido) į jai nežinomą kraštą. A. J. Marganavičius vedė suomę Ainą, su kuria 1936 m. šventė vasario 16-osios šventę. Apie šeimą daugiau nieko nežinoma. Užmirštas mūsų kraštiečio ne tik vardas, bet ir jo žygdarbis.
Tik ambasadoriaus Vladimiro Jarmolenkos rūpesčiu, kreipiantis į Lietuvos Respublikos ambasadą Suomijos Respublikoje, kapinėse atnaujinta A. J. Marganavičiaus antkapio lentelė.
2022 m. LRT „Daiktų istorijos“ laidos vedėjas Saulius Pilinkus parengė laidą apie šį vyžuoniškį.
Augustinas Juozas Marganavičius, bene vienintelis lietuvis dalyvavęs 1939–1940 Sovietų Sąjungos–Suomijos kare (Žiemos karas – suom. talvisota). Šis lietuvis, vyžuoniškis savanoriu stojo į Suomijos kariuomenę, tarnavo 1-ajame sargybos batalione, dalyvavo mūšiuose, buvo sužeistas. Apdovanotas Suomijos ir Lietuvos medaliais ir ordinu.
Kol kas Vyžuonose nepavyko nustatyti Augustino Juozo Marganavičiaus artimųjų. Tai bus artimiausia bendruomenei skirta užduotis.
Kaip savo pranešime minėjo Vyžuonų seniūnė Jolita Bučelienė, sustiprinti tiltai prieš 100-tą metų tarp Suomijos ir Lietuvos turi tvirtėti, atnaujinti ryšiai tarp Suomijos ir Vyžuonų.
Pasak bendrijos nario A. Malinausko, šis Suomijos Nepriklausomybės ir Vėliavos dienos minėjimas Vyžuonų seniūnijoje turėtų tapti kasmetiniu, o šio miestelio bendruomenė galėtų tinkamai įamžinti savo kraštietį, vienintelį lietuvį dalyvavusį 1939–1940 Sovietų Sąjungos–Suomijos kare (Žiemos kare).
Pagal Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininko, Lietuvių etninės kultūros draugijos Kauno teritorinio padalinio koordinatoriaus VDU doc. dr. Romualdo Povilaičio atsiųstą pranešimą, „Apie Lietuvos-Suomijos draugijos istoriją“, prielaidas jai įsikurti sukūrė Suomijos humanitarų, visų pirma tautosakos tyrinėtojų domėjimąsis lietuvių, kaip galimai išnykstančia tauta su savo kultūra, tautosaka (folkloru).
Giliau susipažinę su lietuvių dainomis, pasakomis ir kt., suomių intelektualai dar 19 a. pabaigoje susižavėjo lietuvių kultūra ir tauta.
Ypatingai gilų interesą ir simpatijas lietuviams reiškė folkloristai prof. Augustas Robertas Niemis (1869-1931), Julius Mikola ir jo žmona rašytoja Maila Talvio, kuriems įtaką darė V. Kudirka, ir kiti to meto lietuvių nacionalinio judėjimo veikėjai.
Mikola ir Talvio metus (1894) gyveno Plokščiuose (Šakių raj.) kur rinko tautosaką, po to tą dirbo Dzūkijoje.
Iki I pasaulinio karo Lietuva ir Suomija buvo carinės Rusijos sudėtyje, tačiau lietuvių Suomijoje buvo labai mažai, bet karo metais, ypatingai jo pabaigoje, jų labai padaugėjo.
1916-1917 metais Suomijoje buvo apie 2000, iš jų Helsinkyje 1000 lietuvių. Jie bendravo, turėjo savo aktyvius veikėjus (ypač karo gyd. Vladą Nagevičių, kanauninką, rašytoją ir vertėją Adolfą Sabaliauską („Žalia rūta“, jis pirmasis į lietuvių kalbą išvertė pasaulio klasikos veikalą epą „Kalevala“), turėjo tam tikrą organizaciją, įkūrė dar mažai besireiškiančią „Lietuvių draugiją“ (pirmininkas Nagevičius).
Lietuvius kaip ir suomius bei kitas Rusijos tautas veikė labai stiprios yrančios Rusijos imperijos nacionalinio išsivadavimo idėjos.
Lūžis įvyko 1917-05-06 d. Helsinkio universitete surengus „Lietuvių vakarą“. Jį rengė lietuviai ir suomiai – jų bičiuliai (Nagevičius, Maila Talvio, kt.,) buvo skaitomi pranešimai apie Lietuvą, dainuojamos jos dainos, grojami lietuvių kompozitorių kūriniai (pvz. dainavo Kipras Petrauskas).
Vakaras praėjo puikiai, apie Lietuvą sužinojo ir ją ėmė palaikyti daug suomių. Po karo beveik visi lietuviai grįžo namo.
1927 m. minėto „Lietuvių vakaro“ dalyviai sumanė jį paminėti Kaune. Nagevičiaus (tada jau generolo), Sabaliausko ir kitų pastangomis balandžio mėn. buvo įkurta Lietuvių-suomių draugija, o gegužės – Kaune, Karo muziejuje įvyko didžiulė lietuvių ir suomių draugystės šventė (kalbos, muzika, pranešimai, sveikinimai).
Draugijos I pirmininko (Nagevičiaus) pavaduotoju (vicepirmininku) tapo Sabaliauskas, II-ju Suomijos konsulas Lietuvoje Arnio.
Draugija turėjo iki 100 narių, veikla buvo kultūrinė, minėjimai ir kt. (vėliau jos pirmininku tapo inž. Reklaitis). 1940 m. sovietai draugiją uždarė.
Likę Suomijoje Lietuvos bičiuliai 1931 m. Įkūrė kultūrinę Suomių-lietuvių draugiją. (A. Niemis su žmona, A. Marganavičius su žmona ir kt.). Pirmininku buvo A. Niemis, vicepirmininkas Oleris, buvo du draugijos redaktoriai: suomių ir lietuvių (A. J. Marganavičius). Draugija veikė iki 1944 m.
TSRS metais abi draugijos neegzistavo, Lietuvos ryšiai su Suomija vyko tik per „susigiminiavusius miestus“: Vilnius-Joensu (nuo 1969 m.), Kapsukas (dab. Marijampolė)-Kokkola (1967), Tamperė su Kaunu ir Klaipėda su Turku susigiminiavo jau nepriklausomybės metais. Iki 1990 m. veikė tik Suomijos-TSRS draugystės draugija.
Iki Lietuvos Sąjūdžio metų, tik kai kurie mokslininkai, tyrė suomių kultūrą, pvz. jų folklorą. Tokiu buvo VPI prof. (tapęs juo vėliau) Stasys Skrodenis, kuris buvo kalbų kursuose Suomijoje, tyrė jos ir lietuvių tautosakos ryšius ir savarankiškai išmoko suomių kalbą.
Visų pirma jo iniciatyva (jis ją aktyviai reiškė pvz. 1989 m.) 1990-01-20 d. Vilniuje buvo atkurta Lietuvos-Suomijos draugija (Liettua – Suomi seura). Ją sudarė inteligentai, daugiausiai vilniečiai. Narių buvo apie 100. Pirmininku išrinktas S. Skrodenis. Apie tą įvykį rašė Lietuvos, Suomijos ir Karelijos (Rusija) spauda.
1990 m. 03 mėn. įsikūrė Kauno skyrius, 1991 m. Panevėžio, vėliau – Klaipėdos, 1992 m. Smalininkuose (egzistavo neilgai), o 1993 m. Plokščiuose. Stiprų postūmį veiklai davė 1990-04 Helsinkyje įsikūrusi Suomių-lietuvių draugija „Donelaičio-Lietuvos bičiulių draugija“. Daug padėjo A. Niemio anūkas Helsinkio prof., statistikas Hanu Niemis (Hannu Niemi, dabar emeritas) ir kiti. Draugija įkūrė skyrius Joensu, Tamperėje ir Turku.
Lietuvos-Suomijos draugija reikšmingiausia buvo 1990-1993 metais, kada Lietuvoje dar nebuvo Suomijos ambasados. Tada draugija atliko Suomijos konsulato funkcijas (ne tik kultūriniai, bet ir ekonominiai ryšiai, turizmas, vizų reikalai). Daug veikta švietime (pvz. studentų siuntimas į Suomiją, ypač mokytis suomių kalbos).
Kaune veikla buvo ne tokia aktyvi, nes čia nebuvo Suomijos ambasados, tačiau surengta keletas konferencijų, skirtų Žiemos karui (3 kartus jose lankėsi suomių ambasadoriai), viešai buvo minimos Suomijos nepriklausomybės dienos, pagerbtas Kaune miręs (1930 m.) Suomijos švedas poetas ir Švedijos konsulato sekretorius Henris Džordžas Viljamas Parlandas (mirė 22 metų), rodomas suomių meninis filmas „Žiemos karas“.
Pasak doc. dr. R. Povilaičio, vyžuoniškiai galėtų palaikyti ryšius ne tik su Suomijos visuomeninėmis organizacijomis, bet ir aukštesniame lygyje – seniūnijos ar savivaldybės.
Tiltas gali būti tiesiamas ir stiprinamas per vyžuoniškio Augustino Juozo Marganavičiaus, Suomijos kariuomenės savanorio – Žiemos karo dalyvio, Suomijos lietuvių kultūros veikėjo atminimą.
