G. Steponėnaitė. Gamtos dainiaus Prano Raščiaus knyga „Paragauki sulos“ – lyrinė kelionė po Lietuvą

„Gyvenimas – kepalas duonos. / Diena – viena riekė”, – rašė poetas Pranas Raščius (1932–1987), kurio gyvenimas netikėtai užgeso pačiais kūrybingiausiais metais. Knygynuose pasirodžiusi poezijos rinktinė „Paragauki sulos“  iš užmaršties prikelia jo eiles.

Gimtinę ir gamtą itin mylėjusio poeto eilėraščiuose apmąstomos amžinos žmogaus gyvenimo temos, supintos su Lietuvos gamtovaizdžiais. Knygą sudarė ir išleido poeto sūnus teisininkas Andrius Raščius. 

Nuobodžios namų užduotys įkvėpė rašyti eiles 

„Sąsajos su žeme, su kasdieniais darbais bei žmogų supančia gamta itin ryškios jo kūryboje. Jam artimas artojo, žemdirbio archetipas“, – kalbėjo A. Raščius.

„Leiski klausytis Šventosios, /bičių dūzgimo svaigaus/ ir prisiglaust prie gimtosios žemės/ ir žemo dangaus. / Ir su rugiais amžinai augt ir žaliuoti čionai.“ yra rašęs poetas apie neatsiejamas sąsajas su Lietuva ir jos gamta.

Prozininkas, publicistas, poetas ir vertėjas Mykolas Karčiauskas rašė: „Pranas Raščius buvo ir liko poetu, skaudžiai įsijautusiu gamtos vaizduotoju, jos užtarėju, po medžio ir paukščio sparnais ieškančiu gyvenimo prasmės.

O kiek vilčių, gyvenimiškos išminties pasėta jautriais, gamtą apdainuojančiais posmais, kiek simbolių ir metaforų įaugo į gimtąją Žemę ir skaitytojų atmintį.“

Pranas Raščius gimė 1932 metais Utenos apskrityje, Užpalių valsčiuje, Linskio kaime, Peldiškių vienkiemyje. Studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos (dab. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) Hidromelioracijos fakultete. Didesnę gyvenimo dalį gyveno Vilniuje.

Poezija ir kūrybinė veikla buvo jo profesija „pagal pašaukimą“. Pirmąjį eilėraštį parašė studijų metais. Vieną vakarą, pritrūkęs kantrybės ruošti namų užduotis, nustūmė į šalį logaritminę liniuotę ir, įkvėptas prisiminimų apie gimtuosius kraštus, parašė eilėraštį „Svėdasų ežerai“.

Po kelių dienų eiles ryžosi nunešti į „Kauno tiesos“ (dab. „Kauno diena“) redakciją, kur dirbo poetas Juozas Macevičius. Jų pažintis pakeitė P. Raščiaus gyvenimą.

Poetas yra išleidęs šešias lyrinių eilėraščių bei penkias satyrinių eilėraščių knygas. Pagal jo tekstus dainas kūrė kompozitoriai Vygandas Telksnys, Teisutis Makačinas ir Benjaminas Gorbulskis. Dirbo „Literatūros ir meno“, „Tiesos“, „Šluotos“, „Pergalės“ redakcijose.

Poetinė kelionė po gimtąjį kraštą 

Poetas rankraščių nesaugojo, todėl naujajam rinkiniui eilėraščiai atrinkti iš anksčiau publikuotų knygų.

„Aš ne vieną kartą perskaičiau tėvo lyrinių eilėraščių rinkinius ir, dar neturėdamas galutinės knygos vizijos, pradėjau atrinkinėti eilėraščius pagal nuojautą“, – sakė A. Raščius.

Peržvelgęs atrinktus eilėraščius jis pastebėjo juos jungiančias temas: žmogaus būties apmąstymai, žmogaus ryšys su gimtine ir Lietuvos gamtos grožis. „Mano gimtinė – miškas, / upė, dangus ir dirva, / ežero krantas… – / viskas, /o viskas – tai Lietuva!“ rašė poetas eilėraštyje „Gimtinė”.

„Knyga tapo poetine kelionė po gimtąjį kraštą, – sakė poeto sūnus. – Eilėraščiuose nuolatos keičiasi peizažas: tai miškas, tai pieva, tai rugių laukas, kartais paukščiai praskrenda, teka upė. O šalia upės stovi žmogus su savo išgyvenimais.“

Poeto bičiulis rašytojas Juozas Požėra savaitraštyje „Literatūra ir menas“ in memoriam Pranui Raščiui rašė: „Aš tikrai nežinau kito šiuolaikinio mūsų poeto, kurio lyriką taip be paliovos gaivintų mylimos Lietuvos grožis, jos gamta.

Sakytumei, ji šitaip atsidėkojo poetui Pranui Raščiui už ištikimybę, už taurią ir švelnią meilę, kurią jis puoselėjo ir saugojo per visą (gaila, neilgą) savo gyvenimą, iki paskutinio atodūsio. Apie šį poetą galima be išlygų pasakyti: jo kūryba – jo gyvenimo būdas.”

Poeto eilėse dažnai minima upė – laiko, vaisingumo, kelio, laisvės simbolis. Jis ypač mėgo gimtąją Šventąją, Aukštaitijos puošmeną Žeimeną ir Dzūkijos gražuolį Merkį. Ryšys su upe susiformavo dar vaikystėje, kai P. Raščius traukdavo prie Šventosios žvejoti. Pomėgis žūklauti liko visam gyvenimui, kaip ir meilė upėms.

„Ak, upe mano, /apsupta žydrynės / meldų ir nendrių / ir pušų lieknų, / jei negaliu tavęs /atskirti nuo gimtinės, kaip ąžuolo nuo jo tvirtų šaknų, – / tai kaipgi nevadint tavęs Šventąja.“ mylimai upei skirtame eilėraštyje rašė P.Raščius. 

„Nėra turbūt Aukštaitijoje ar Dzūkijoje upės ar upokšnio, kur dešimtimis ir šimtais kartų būtų nesilankęs poetas. Jis gerai pažinojo ne tik kiekvieną, net patį mažėliausią upokšnio vingį, bet ir kiekvieną akmenį, pūpsantį vagoje. Ir iš kiekvienos išvykos sugrįždavo su turtingu laimikiu – eilėraščio posmu ar taikliai pastebėta subtilia poetine detale…“ rašė Juozas Požėra.

Atsvara paviršutiniškos informacijos srautui

Poeto sūnus pamena laikus, praleistus kartu su tėvu žvejojant prie Merkio, Puvočių kaime, Dzūkijoje, kur poeto šeima turėjo sodybą.

„Aistringas žvejys būna susikoncentravęs, o mano tėvas, man atrodo, žvejodamas kurdavo eiles. Jo veidas būdavo atsipalaidavęs, jame matydavau vos pastebimą šypseną“, – prisiminė A. Raščius. Neatsitiktinai jis knygos viršeliui parinko vaizdą su tekančiu upės vandeniu. 

Metai, praleisti su tėvu sodyboje, paliko šviesiausius prisiminimus: kai jie kartu eidavo žvejoti, grybauti, virdavo žuvienę ar lauže kepdavo bulves.

Tėvo būta plačių pažiūrų: jų namuose ir sodyboje lankydavosi įvairiausių profesijų bei išsilavinimo žmonių. Poetas lengvai rasdavo ryšį ir su intelektualiais literatais, ir su kaimo gyventojais. Ir pats, baigęs rašyti eiles pasiraitodavo rankoves ir eidavo šienauti arba remontuoti sodybos namelio.

Poetas netikėtai mirė 1987-ųjų vasarą, eidamas 55-uosius metus.

Rašytojai ir Puvočių gyventojai poeto atminimui prie įvažiavimo į kaimą pasodino 55 ąžuolų alėją – po ąžuolą kiekvieniems poeto nugyventiems metams.

„Nesinorėjo, kad tėvo kūryba nugrimztų užmarštin, – kalbėjo A.Raščius. – Bet vien dėl to nebūčiau ėmęsis šio darbo.

Gyvename informacijos pertekliuje: erdvė užpildyta nepatikrintomis ar paviršutiniškomis žiniomis, žmonės ima ilgėtis nuoširdumo, paprastumo ir pastovumo.

Tėvo kūryba kalba apie amžinąsias vertybes. Jis rašo apie meilę gimtajam kraštui, dalijasi įžvalgomis apie žmogaus būtį.“

Akstinu išleisti tėvo eilėraščių knygą tapo noras pasidalyti „spindulėliu šviesos“ bei įnešti šiek tiek atsvaros į trumpalaikės informacijos srautą.

Knygos pavadinimas neatsitiktinis: tai aliuzija į sąsajas su gamta, trumpą atokvėpio akimirką bei priartėjimą prie natūralaus gyvenimo būdo.

Knygą „Paragauki sulos“ galima įsigyti internetu Lietuvos knygynuose

Knygai ir autoriui pristatyti yra sukurtas tinklalapis www.paragaukisulos.lt.

Jame galima rasti ir knygynų sąrašą. Pirkėjų įsigytas knygas Lietuvos knygynai siunčia į užsienį.

Dalis už knygą gautų pajamų bus paaukota kurtinių išsaugojimo programai Viešvilės valstybiniame gamtiniame rezervate.