V. Valiušaitis. Vytautas Landsbergis tiki gėrio rezervistais

Kai dirbau viename radijuje, įtakingas asmuo, turėjęs lemiamos reikšmės to radijo raiškos pobūdžiui bei krypčiai, manęs nuolat teiraudavosi: kodėl pakviečiau į laidą tą ar kitą asmenį, juk tai, jo nuomone, „blogas žmogus“?

Mano atsakymas visuomet būdavo maždaug toks. Jeigu koks nors žmogus yra pakviečiamas į eterį, paprasatai esama dviejų priežasčių: arba tas žmogus yra savo srities specialistas, turi argumentuota nuomonę, kurią geba pagrįsti profesinėmis žiniomis, arba tai yra reikšmingą padėtį valstybėje ar privačiame versle užimantis asmuo, kurio vienoki ar kitokį sprendimai gali paliesti daugelio žmonių interesus.

Abiem atvejais mums svarbu žinoti ką tie žmonės galvoja, kad suprastume ko galima iš jų laukti.

Kitas ne mažiau svarbus aspektas – pokalbį vedančio žurnalisto gebėjimas klausti. Ar žurnalistas tik „padavinėja kamuoliukus“ pašnekovui, t. y. jam pataikauja ir naiviai reklamuoja, teiraudamasis „kokia jo nuomonė“ tuo ar kitu klausimu, „kokie įspūdžiai“ patyrus tą ir tą, „ką galvoja“ apie tai ir tai ir pan.

Todėl vertinant laidą, atsakydavau tam žmogui, svarbiau žinoti ne kas eteryje, o girdėti kiek dalykiškai ir profesionaliai kalbantysis yra apklausiamas. Čia yra vertinimo kriterijus, bet ne tai, kas ateina į laidą.

Deja, įtikinti to žmogaus man taip ir nepavyko, jo kriterijus liko tas pats: „blogų“ žmonių eteryje neturi būti, tik – „geri“…

Na, o kas yra „geras žmogus“ – žinote patys: dauguma įtakingų žiniasklaidos priemonių viešąją erdvę yra apvaliusios nuo „blogų žmonių“, ten dabar yra tik „geri“…

Tokia pažiūra neišvengiamai atsiliepia ir politikos kokybei: tik „geri žmonės“ yra mūsų pusėje, „blogi“ – oponentų. Ką daro „mūsiškiai“ – puiku, ką oponentai – pragaro ratai.

Tokia susiklostė „politinė kultūra“ per tris nepriklausomybės dešimtmečius: geriausiai giridimas spigus riksmas, kartais net klounada, tai patraukia dėmesį, į tai atsižvelgiama, reaguojama, o rami faktų sklaida, dalykiška analizė, argumentuotos išvados – smulkios monetos…

Mąstymo plotmė, politinės konkurencijos formos tokioje konjunktūroje – seklios: juoda-balta, draugas-priešas, myliu-nemyliu, šliaužioju keliais aplink arba svaidausi prakeiksmais…

Gal todėl ir apie politines figūras, kurios ilgesnį laiką buvo visų matomos, sunku šiandien kalbėti ramiai, be asmeniniu santykiu užgožto subjektyvumo, be politinių grumtynių sąlygotų streotipų.

Vytautas Landsbergis, kuriam šiandien sukanka 90 metų, yra viena tokių asmenybių, požiūris į kuriąs netiesiogiai atsispindi ir mūsų visuomeninės politinę brandą: vėl vidurio nėra – vienų dievinamas, kitų – keikiamas.

O galėtų būti kitaip: esama V. Landsbergio nuopelnų, kurių iš jo neatimsi, nes tai nepaneigiama, esama, matyt, ir klaidų, kurios yra neišvengiamas palydovas kiekvieno politiniame lauke veikiančio žmogaus.

Neigti viena arba kita, vertinant kelių dešimtmečių V. Landsbergio veiklos barą, būtų nerimta ir vargu ar sąžininga.

Nedaug esu rašęs „Lietuvos rytui“. Dar mažiau kartų turėjau malonumo pakliūti su savo straipsniu į pirmąjį dienraščio puslapį. Lygiai prieš dešimt metų taip man atsitiko.

2012 m. įrašytas pokalbis, mano nuomone, nepaseno, tam tikra prasme tebėra aktualus. Šiandien tinkama proga jį priminti.

V. LANDSBERGIS TIKI GĖRIO REZERVISTAIS

Vienų dievinamas, kitų keikiamas. Tai – Vytautas Landsbergis. Iškilus, bet skirtingai vertinamas politikas, kuriam šiandien (2012 m. – Alkas.lt) sukanka 80 metų, davė interviu „Lietuvos rytui“.

V. Valiušaitis:

– Ar nuo savo gyvenimo aukštumos žvelgdamas galėtumėte ramiai tarti: „Taip, esu laimingas žmogus“? – paklausėme buvusio Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko, Lietuvos konservatorių patriarcho europarlamentaro V. Landsbergio.

V. Landsbergis:

– Nesu aukštumoj, veikiau pabaigoj. Dariau, ką galėjau, kai kas išėjo gerai. Turiu daug artimųjų, gal keliasdešimt, tai tikrai laimė. Ir dar turiu tėvynę, iš kurios nei kas ištrėmė, nei pats išsitrėmiau. Lietuvos dangus pats gražiausias. Savas.

– Turėjau galvoje patirties aukštumą. Nuo jos toli matyti. Mintis apie Lietuvos dangų primena Joną Aistį: „Gera čia gyvent ir mirti! / Gera vargt čia, Lietuvoj!..“ Kodėl nesiseka pasiekti, kad būtų gera ir vargti reikėtų mažiau?

– Turi apsispręsti, kas tau gera. Galbūt gera mirti už balos užsidirbus prabangesnį karstą. Jame atsigulęs dar gali pamąstyti: teisingai pasirinkau.

Kitas pasirenka bent pasilaidoti Lietuvoje. Kodėl? O norint pasiekti, reikia siekti.

– Tomas Venclova sako, kad „negera vargt Lietuvoj. Jau geriau mažiau vargti, bet gyventi užsienyje“. Dalis žmonių išvažiuoja turbūt ne todėl, kad jiems čia nebūtų gera, bet kad negali išsilaikyti?

– Nesitikėjau, kad taip prisipažins, kodėl gyvena užsienyje. Ar Lietuvoj negalėtų išsilaikyti?

– Rusų disidentas Aleksandras Solženicynas įžvelgė: „Kai viską iš žmogaus atimate, jis ir vėl tampa laisvas.“ Ar ne čia emigracijos svarbiausia priežastis? Ko gali žmogus tikėtis iš ateities, dirbdamas už 850 litų minimalų atlyginimą (tokių – 20 proc.), o skurdo riba – 1095 litai?

– Šitaip galvojant išeitų, kad kuo daugiau kišenėj, tuo mažiau laisvės nuo neįveikiamo troškimo turėti dar šimtine daugiau. Gal ir teisinga išvada.

A. Solženicynas juk matė, kaip žmonės valdomi. Menki atlyginimai susiję su korumpuota ekonomika, išvagiamu biudžetu, o dar ir tie maži žmonių pinigai nesyk eina visuotinei butelizacijai.

– Dažnas šiandienių nuotaikų leitmotyvas: ne tokios Lietuvos tikėjomės.

Jūsų paties lūkesčius atspindi žodžiai Atkuriamajame Seime 1990 metų kovo 11-ąją: „Tas bendras siekis gali būti vadinamas labai paprastu žodžiu – Lietuva. Šiame žodyje, kaip aš suprantu, yra meilė, yra žmonių orumas, yra teisingumo siekis, taigi ir žmoniško gyvenimo siekis.“

Kada artimo meilės, teisingumo siekio, orumo žmonių tarpusavio santykiuose būta daugiau – 1990-aisiais ar dabar, po 22 nepriklausomybės metų?

– Tada. Nors gal čia vertinu labiau politinį vaizdelį ir tai, ką rodo viešoji dėžė. Apie tuos, kurie sėdėjo ir graužėsi, pagalvoju: reikia ne malonių tikėtis, o daryti. Padėk Lietuvai.

– O kaip? Taisykles, pagal kurias sprendžiame, kas teisinga, o kas ne, kas garbinga, kas nelabai, nusistatėme patys, ne svetimieji primetė. Žmonės mato, kad egzistuoja dvejopi standartai. Pagal tą baudžiavos laikų priežodį: „Didžių vagių niekas nenaikina, o mažuosius karsto.“

– Taisykles nusistatėm, deja, ne patys, o mums jų prigrūdo. Nesugebame atsikratyti blogo paveldo ir gyventi teisingiau. Todėl teisingumas iškrypsta ir sistemiškai.

– Savo politinėje autobiografijoje „Lūžis prie Baltijos“ (1997 m.) rašote: „Mums Lietuvoje tiesa ir teisė buvo absoliučios vertybės.“ Taip buvo nepriklausomybės išvakarėse ir jos pradžioje, siekiant valstybės pripažinimo. Ką manote apie tai dabar?

– Mūsų, kurie taip supranta, dabar mažiau. Visur. Per visą pokrikščioniškąją civilizaciją ritasi pustiesių, pusnaudžių, pusdžiaugsmių, tad iš tiesų tuštybės volas.

Mėginkim atsilaikyti. Ūkininko gyvenimas juk netuščias. Mokytojo – kokia kūryba!

– Jūsų sukaktis sutampa su istorine paralele: Lietuvai, kurioje gimėte, ir Lietuvai, kuriai kurį laiką vadovavote, – po 22 metus. Kuo jos panašios ir kuo skiriasi?

– Anoji gimė ir apsigynė tikėdama. Apie tai man pasakojo tėvas. Vėliau buvo parduota ir nužudyta. Ši atgimė vėl tikėdama. O ar apsigins – pamatysime.

– Jūsų vardas neatsiejamas nuo Sausio 13-osios. Ar ta akimirka buvo sunkiausia politinės raiškos lauke, ar buvo sunkesnių, kurios ne taip ryškiai matomos, o gal net ir visai nepastebimos?

– Ta naktis buvo sunkiausia gyvenime. O laikysena būna svarbiausias dalykas – net kai ateina cunamis. Pasirenki veiksmus, kurie dar įmanomi.

Bet negali negalvoti apie daugybę žmonių, susiduriančių su nežmoniškumu, su abuoja smurto ir neapykantos mašina. Dabar atsirado niekšelių, kurie net ją garbina ir pateisina.

– Kaip matytumėte savo atliktų darbų barą: kurie jų buvo svarbiausi, kas pavyko, ko nepasisekė pasiekti?

– Kas pavyko, tegu vertina kiti. Kai kur prisidėjau. Nepasisekė utopija – ilgesnį laiką veikti, kad Lietuva darytųsi ir taptų visai kitokia negu sovietinė.

 – Reikalai jūsų partijoje, valdžioje ir apskritai valstybėje. Kaip visa tai regite?

–Norėčiau, kad būtų geriau. Bet gal nesame nusipelnę, nors vienas sakė, kad jau esame.

– O Lietuvos padėtis pasaulyje, atsižvelgiant į procesus šalies viduje? Užsienio politikos prioritetai, regis, irgi kinta: buvo pabrėžiama Lenkijos kryptis, dabar – Šiaurės.

– Tarp šių krypčių svyruojame priklausomai nuo partnerių nuotaikų. Norėtume, kad ir Lenkija nesikratytų strateginės partnerystės, ir Baltoskandija bręstų į glaudaus Europos regiono savivoką.

– Esate pabrėžęs, kad tėvo, kuris „nepakęsdavo veidmainystės, pataikavimo, chamizmo“, asmenybė, jo buvimas šalia padėjo jums „nesusovietėti, nenuklysti konformistiniais keliais“.

Kiek tuos principus pavyko pritaikyti politikoje: partinėje veikloje, bendražygių aplinkoje?
Ar jaučiatės turįs politinių bendraminčių, kuriuos galėtumėte pavadinti savo mokiniais?

– Kiek pavyko, tiek ir buvo vaisinga padoresnės valstybės kūryboje. Gal nepernelyg daug. Antai jau paskutiniais gyvenimo metais tėvas liūdnokai nusistebėdavo: kur ta daugybė žmonių, dar vakar tokių pasiryžusių?

– Ar šiuo metu matote Lietuvoje lyderių, kurie galėtų žmones uždegti, pakelti jų dvasią, sugrąžinti tikėjimą ateitimi, įtraukti plačiuosius visuomenės sluoksnius į valstybės kūrimo darbą, įkvėpti prasmingai veiklai ir visaverčiam gyvenimui savame krašte?

– Norėčiau matyti. Laukiu. Padėčiau.

– Ko dar nesu jūsų paklausęs, bet ką norėtumėte pridurti prie to, ką pasakėte?

– Tikiu, kad jaunimo lygmeny yra gausu gėrio rezervistų, kurie pasijus pašaukti Lietuvai, ateis ir neužgoš intriguojantys karjeristai ir pliuškiai. Kaip matote, esu nepataisomas optimistas.

„Lietuvos rytas“, 2012 m. spalio 18 d.