Antrasis seniausias Lietuvoje medinių skulptūrų ansamblis, surandamas Palūšės kaimo Lūšių ežero pakrantėje, šiemet švenčia 45-metį ir išgyvena tikrą kultūrinį ir turistinį atgimimą, kuris prasidėjo nuo tako…
Palei ežerą, šalia išlikusių 14-kos skulptūrų, nuo Palūšės iki Meironų pernai nutiestas vaizdingas pėsčiųjų ir dviratininkų takas sulaukė didelio lankytojų srauto.
Tačiau jis labai išryškino ir atidengė laiko itin nuvargintus senuosius stogastulpius ir skulptūras, todėl buvo sumanyta kuo skubiau imtis jų atnaujinimo, o kai mintis išsirutuliojo iki projekto, tai atgaivintos ne tik buvę, bet pastatytos ir dar dvi naujos skulptūros bei surengta vaikų drožinėjimo stovykla.
Rugsėjo 29 dieną Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centre pasidžiaugta jau įgyvendintu tikrai gražiu ir prasmingu projektu „Skulptorių pleneras – stovykla „Tradicijų taku“.
Jį iš dalies parėmė Lietuvos kultūros taryba ir Ignalinos rajono savivaldybė, kitos lėšos iš didelio užsidegimo buvo surinktos, kaip juokauta, „iš visur po kruopelytę“.
Projekto pagrindinis partneris – Valstybinės miškų urėdijos Ignalinos regioninis padalinys.
Projektą ir jo metu kūrusius drožėjus pristatė jo vadovė, Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko direkcijos Lankytojų aptarnavimo skyriaus vyriausioji specialistė Sigutė Mudinienė.
Ji vėliau visus pakvietė į rudeniškai menišką ekskursiją skulptūrų taku. Kiekvienas kūrinys – tai atskira istorija, įdomus pasakojimas, šio krašto tautinio paveldo ženklas.
Pirmosios skulptūros Palūšės taką papuošė gūdžiais 1977 metais.
Tuomet būta šviesių ir gudriai kūrybingų žmonių, kurie liaudies meistrų seminarą ir jo metu gimusias skulptūras paskyrė 60-osioms Spalio revoliucijos metinėms ir net vieną skulptūrą tai progai pastatė.
Ji, kaip minėjo S. Mudinienė, tik prasidėjus Nepriklausomybei, kažin kur paslaptingai dingo.
Bet užtat kitos buvo visiškai tautiškai lietuviškos, vaizduojančios šio krašto legendas, padavimus, jų veikėjus, lietuvybę, Tauragnų įkūrėjo kunigaikščio Regimanto didybę ar „Knygnešio“ nešamą šviesą, o štai Z. Petreikio „Ugniagesys“ visiškai atitinka šv. Florijono vaizdavimą.
Tarp tų senųjų skulptūrų yra ir pats pirmas jau anapilin iškeliavusio žinomo Ignalinos krašto drožėjo Teofilio Patiejūno darbas „Sėjėjas“, ąžuole sustingdęs grubią žemdirbio figūrą ir rankas, beriančias dirvon grūdus…
Paskutinį kartą skulptūros renovuotos 2002 metais. Na, o jų gimimas ir statymas 1977 m. užfiksuotas Lietuvos televizijos filme „Kur ežerėliai ežerai“.
Jį visi renginio dalyviai smagiai pasižiūrėjo, o kiti gali surasti LRT mediatekoje.
Šią vasarą skulptūrų take dirbo du meistrai zarasiškiai Dainius Veršelis ir Saulius Savickas.
Saulius pasirinko įamžinti Meironų kaimo legendą apie šaunias mergas, kurių nenorėta ištekinti už atėjūnų, todėl visus tolimus svetelius gaspadinės „pačiastuidavo“ gailių medumi, nuo kurio jiems galvas susukdavę ir tie šiaip ne taip iš didelio abdujimo kelią namo besurasdavę.
Labai išraiškinga „Meironų legenda“ – 6 m aukščio ąžuolinė grožybė – skulptūrų take stojosi antruoju numeriu. Na, o jau beveik tako gale pastatyta daili ir kukliai įspūdinga Dainiaus Veršelio gamtos ir miškų globėja „Medeina“.
Autorius ir pats dar kartą apžiūrėjo savo kūrinį rudeniškame fone.
Bevaikštant taku buvo pasidžiaugta ir vaikų drožinėjimo darbeliais, kurie dabar puošia Meironų gamtos mokyklą.
Mažieji, vadovaujami sertifikuoto liaudies meistro Eriko Čypo ne tik drožinėjo, bet ir vyresniųjų darbą stebėjo, su jais bendravo, kai ką širdin dėjosi…
Drožėjams talkino ir parke dirbantis žinomas Ignalinos krašto drožėjas Petras Gaižutis.
Pristatymo renginyje dalyvavo tik vienas kūrėjas Dainius Veršelis. Autorių sveikino ir projektu pasidžiaugė Ignalinos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas.
Jis žavėjosi atliktu prasmingu darbu, taip pat kalbėjo apie gražų bendradarbiavimą garsinant Palūšę ir kartu rengiant tradicines šventes.
O Sigutė Mudinienė direkcijos vardu dėkojo savivaldybei už skirtą paramą, Ignalinos rajono turizmo žinių centrui – už skleidžiamą žinią ir tako reklamą, taip pat Ignalinos viešajai bibliotekai – už pagalbą renkant kraštotyrinę medžiagą, bibliotekininkei Ritai Ramanauskienei – už vedamas įdomias ekskursijas.
Bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė dovanojo knygą apie gamtą. Buvo išdalintos padėkos, atminimo dovanėlės.
Na, o labiausiai visiems turbūt įsimins pasivaikščiojimas, stabtelint prie kiekvienos skulptūros ir išklausant jos legendą, jos saugomą istoriją, apžiūrint drožinį ir iš priekio ir iš nugarinės pusės, ko pats gal nė nesugalvotum.
Visos tikrai įdomios, savitos, meniškos…
O šilta ir jauki rudens spalvų paletė dar labiau paryškina drožėjų paliesto medžio meniškumą.
Sigutė Mudinienė minėjo, kad atnaujintas ir Botanikos takas, kuris nuo Lūšių ežero paplūdimio suka beveik 4 kilometrų ratą gražiais miškais, vingiuoja pro mažus ežeriukus, šlapvietės, pristato retus augalus, gyvūnus.
Juo taip pat verta praeiti.
Išsaugoti, atnaujinti ir populiarinti – toks buvo projekto kūrėjų sumanymas ir šviesios mintys bendrų pastangų ir didelio noro dėka tapo gražiu ir prasmingu darbu savo kraštui. Tai išliks dešimtmečiams…
Ar jas kas nuolat prižiūri, impregnuoja?
Negaliu sutikti su tokiu sakiniu ,,Pirmosios skulptūros Palūšės taką papuošė gūdžiais 1977 metais”. Minimi metai (laikotarpis) Palūšei buvo aukso amžius, vandens turizmas tuomet tiesiog klestėjo. Aš esu gyvas to laikmečio liudininkas (Palūšėje vasarą praleisdavau visas atostogas ir laisvalaikį nuo 1973 iki 1986 m.). Labai gaila, kad buvo apleistas ir sunyko Palūšės miške esantis ,,Sveikatos ir poilsio takas” kartu su visomis skulptūromis.
Ir tada tamstos nepasiekė žinios apie tai, kad kažkodėl gražiausiomis Lietuvos vietomis pradėta ypatingai rūpintis, bei kad į dalį jų buvo nukreipti pinigai, skirti visai Lietuvai? Kad dalis tos dalies tapo „gamtos draustiniais” ta prasme, kad tapo ne kožnam pabažnam prieinama? Kad kažkur atsirado uždaros partinio elito, kažkur įv. įstaigų vadovybių poilsiavietės, kažkur – partinės medžioklės ir „atsipalaidavimo” su svečiais iš aukštųjų Maskvos instancijų vietos?
Tiesa, buvo laikomasi taisyklės (gudrybės?), kad kiekviename vadovybei įrengiamame objekte 1-2 vietos būdavo skiriamos kažkam iš „darbo klasės” ir tuo būdavo pateisinama tokia statyba. Pvz., vieno mūsų miestelio fabriko partija ir vadovybė pasistatė sau gyvenamąjį namą. Tada butai per du aukštus su išėjimu į butui priklausantį gėlių darželį buvo nematyta naujovė. Butą to namo pusrūsyje skyrė vienam iš fabriko sargų… Sykiu ir idėjiška, ir praktiška, ar ne? – Ir pasaugo, ir aplinką sutvarko… Na, o kažkur šalia Palūšės, jei neklystu, buvo Respublikinės b-kos poilsiavietė? Kadangi ji buvo respublikinė, jos tikrinti irgi iš Maskvos atvažiuodavo – ideologinio darbo su liaudies masėmis žinovai, SSSR KM valdininkai, inspektoriai ir kt. O tikrinimo akto tekstą, darbo vertinimą ir pastabas apie trūkumus Palūšėje apmąstydavo – nuo kranto stebėdami siūbuojančias aukštas pušis, ar valtyje, sūpuojami Lūšių bangelių. Juk ir jie mėgdavo valstybės apmokamas komandiruotes kokybiškam poilsiui gražiai įrengtose, gerai prižiūrimose vietose leisti.
„Ignalinos rajono turizmo žinių centrui“, bet ne taip vadinamam informacijos centrui. Ačiū tam, kas pataisė tekstą. Pasirodo, lietuvių kalboje yra žodžių.