Dalį visuomenės glumina klausimas, kodėl gamtininkai vienur sodina miškus, o kitur, ypač pelkėse, netgi ragina žmones dalyvauti talkose ir rauti atželiančias pušeles ir beržus.
Į šį klausimą atsako mokslų daktarė botanikė Dalytė Matulevičiūtė, dirbanti Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje.
„Natūralios pelkės yra pati veiksmingiausia organinės anglies kaupykla pasaulyje.
Jos sugeria iš atmosferos ir durpių klode užkonservuoja iki septynių kartų daugiau organinės anglies nei kitos sausumos ekosistemos, pralenkdamos ir miškus“, – teigia D. Matulevičiūtė.
– Tačiau nusausinus pelkes, o tai Lietuvoje buvo itin plačiai daryta, jos iš kaupyklų tampa dideliais šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų šaltiniais.
Kartu ateina ir kitos pasekmės – pradeda nykti pelkių biologinė įvairovė – tik joms būdingų augalų ir gyvūnų rūšys. Nusidriekia ištisa padarinių grandinė, kuri tiesiogiai paliečia ir žmones.
Pavyzdžiui, geros būklės pelkės sausrų laikotarpiais pasitarnauja kaip vandens rezervuarai, kurie palaiko dirvožemio ir oro drėgmę aplinkiniuose miškuose ir dirbamuose laukuose, taip pat švelnina karščio bangas.
Nusausintos pelkės šitų savybių netenka. Dėl visų šių priežasčių gamtosaugos specialistai stengiasi atkurti pažeistas pelkes“, – aiškina D. Matulevičiūtė.
Pasak žinovės, pažeistose pelkėse sužėlę medžiai užkuria negrįžtamus procesus ir spartina pelkės žūtį. „Pakankamas vandens lygis pelkei taip pat svarbu, kaip žmogui pakankamas kraujo kiekis.
Tuo tarpu medžiai, garindami vandenį, pelkėse sustiprina sausėjimo procesus. Nors pelkėje išaugę jauni berželiai atrodo tokie nekalti, bet pažeistai pelkei jie yra beveik mirties nuosprendis, – teigia dr. Dalytė Matulevičiūtė.
– Nieko nedarant tie berželiai per vasarą užaugs vos ne metrą, kitais metais sieks du metrus ir išgarins labai daug vandens.
Taip pelkė vis labiau sausės, berželių atsiras vis daugiau ir daugiau, kol galų gale ji virs tankiu jaunų beržų sąžalynu, o durpė bus visiškai suskaidyta.
Kartu su ja prarasime visus pelkinius augalus ir gyvūnus ir ekosistema bus negrįžtamai pasikeitusi.“
Gamtosaugininkė atkreipia dėmesį, kad natūraliose geros būklės pelkėse taip pat auga vienas kitas medelis, bet jų nedaug, jie skurdūs.
Sausringais metais stipriau ūgtelėję, lietingais metais jie nudžiūsta, nes pakilus vandens lygiui, medžių šaknys nebegauna deguonies.
Tačiau pažeistoje pelkėje šie procesai išsibalansuoja. „Pelkinių ekologinių formų medžiai nebūna aukšti. Šimto metų pušis gali siekti vos metrą ir panašėti į japonišką bonsą.
Sparčiai augantys medžiai išduoda, kad pelkė pažeista ir yra grėsmė jos išlikimui“, – aiškina dr. D. Matulevičiūtė.
Tačiau, kaip pabrėžia žinovė, darbus turi atlikti ar jiems vadovauti profesionalai. Žmonės, apsilankę aukštapelkėje, neturėtų imtis veiksmų savarankiškai, bet prisidėti prie saugomose teritorijose organizuojamų talkų.
„Atkuriant pelkę, reikia pakelti vandens lygį. Tai daro specialistai. Tačiau prieš tai reikia pašalinti sužėlusius beržus ir pušis. Šie darbai turi būti daromi tinkamu metu.
Geriausias laikas – vėlyvas ruduo ir žiema. Tada intervencijos į ekosistemą padariniai mažiausi, nes nėra perinčių paukščių, o pelkės paviršius dėl įšalo yra mažiausiai jautrus trypimui.
Pelkių atkūrimas yra imlus laikui darbas, reikalaujantis atidumo, kitaip norimo rezultato galima ir nepasiekti“, – teigia dr. Dalytė Matulevičiūtė.
Lietuvoje pelkės ir durpynai užima 10 proc. šalies ploto, o iš jų apie du trečdaliai yra pažeisti sausinimo.
Didžioji pelkių ir durpynų dalis yra naudojama miškininkystės (45 proc.) bei žemės ūkio (39 proc.) reikmėms, durpių gavyba sudaro apie du procentus nusausinto ploto.
