Mirė Sovietų Sąjungos griovėjas Michailas Gorbačiovas

Rugpjūčio 30 d. vakare, eidamas 92-uosius metus, po ilgos ir sunkios ligos mirė buvęs Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinis sekretorius ir paskutinis jos prezidentas Michailas Gorbačiovas.

M. Gorbačiovas pagarsėjo kaip Sovietų Sąjungos komunistinės sistemos reformatorius pradėjęs šios imperijos „persitvarkymą“  („perestroika“) ir atvirumą („glasnost“).

M. Gorbačiovo vykdyta „glasnost” ir „pertvarkos” („perestroika”) politika bei SSRS strateginių tikslų perorientavimas prisidėjo prie Šaltojo karo pabaigos. M. Gorbačiovas iš Komunistų partijos atėmė konstitucines šalies valdymo galias. Jo pradėti pertvarkos procesai galiausiai lėmė SSRS žlugimą. 1989 m. Gorbačiovas buvo apdovanotas Oto Hano (Otto Hahn) Taikos medaliu, 1990 metais tapo Nobelio taikos premijos laureatu, be to jis buvo įvairių universitetų garbės daktaras.

M. Gorbačiovas Sovietų Sąjungos griūti laikė savo drama ir dėl to nekartą apgailestavo.

Glasnost politiką M. Gorbočiovas pradėjo vykdyti 1988 metais. Šios politikos dėka SSRS piliečiams buvo suteikta daugiau iki tol nebuvusių teisių, įskaitant didesnę žodžio laisvę. Žiniasklaida tapo daug mažiau kontroliuojama, tūkstančiai politinių kalinių ir disidentų buvo paleista į laisvę.

Gorbačiovo vykdomos politikos tikslas buvo daryti spaudimą konservatyviajam Komunistų partijos flangui, kuris priešinosi jo ekonomikos pertvarkymo politikai. Be to, jis tikėjosi, kad dėl didesnio atvirumo, dalyvavimo ir daugiau diskusijų SSRS piliečiai palaikys jo reformų iniciatyvas. Tačiau tuo pat metu, jis atvėrė kelią jo paties ir jo reformų viešai kritikai.^[3]

Kooperatyvų įstatymas, įsigaliojęs nuo 1988 metų gegužės, buvo radikaliausia Gorbačiovo eros ekonominė reforma. Pirmą kartą po Lenino naujosios ekonominės politikos, įstatymu leista turėti privatų verslą paslaugų, pramonės ir užsienio prekybos sektoriuose.

Iš pradžių įstatymas verslo savininkams numatė didelius mokesčius ir įdarbinimo ribojimus, tačiau kai kurios SSRS respublikos į šiuos apribojimus nekreipė dėmesio. Vėliau tie patys apribojimai buvo peržiūrėti, kad būtų paskatintas privataus sektoriaus aktyvumas. Remiantis naujuoju įstatymu, buvo pradėta ir stambiųjų visasąjunginių pramonės organizacijų restruktūrizacija.

1988 m. birželį SSRS Komunistų partijos suvažiavime Gorbačiovas pristatė naujas radikalias reformas, skirtas sumažinti partijos įtaką valdžios aparatui. Jis pasiūlė, kad šalies vykdomąja valdžią perimtų prezidentas, o įstatymų leidžiamoji valdžia būtų naujo organo – Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų suvažiavimo, rankose.

Visuotiniai rinkimai į liaudies deputatų suvažiavimą buvo organizuoti 1989 metų kovo-balandžio mėnesiais. Tai buvo pirmieji laisvi rinkimai Sovietų Sąjungoje nuo 1917 metų. 1989 m. gegužės 25 d. Gorbačiovas tapo Aukščiausiosios Tarybos pirmininku (arba valstybės vadovu).

1990 m. sausio 11–13 d. M. Gorbačiovas lankėsi Lietuvoje ir bandė atkalbėti lietuvius nuo nepriklausomybės paskelbimo.

Šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą iš viso žuvo 14 žmonių.

Sausio įvykių aukų artimieji teigia, kad M. Gorbačiovo vaidmuo jų metu Lietuvoje taip ir liko neįvertintas ir tinkamai neištirtas.

Prokuratūra atsisakydavo suteikti M. Gorbačiovui specialiojo liudytojo statusą baudžiamojoje Sausio 13-osios byloje.

2017 metais Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs Sausio 13-osios bylą, išsiuntė šaukimą M. Gorbačiovui apklausti jį byloje kaip specialųjį liudytoją, tačiau Rusija atsisakė jį įteikti.

atsakingu už Sausio 13-osios įvykius, yra paraginęs Lietuvą iškelti bylą jo atžvilgiu.

Atsiliepimai, pastabos: