Punske vyksta gyventojų apklausa, ar Punskas turėtų priimti didžiojo tinklo parduotuvę miestelyje.
Kaip Punsko gyventojas ir mūsų bendruomenės narys jaučiu pareigą neanonimiškai pareikšti savo nuomonę apie pasekmes, kurias turėtų toks sprendimas.
Didžiojo tinklo parduotuvė, pvz., „Biedronka“ ar „Lidl“, turėtų neigiamų ekonominių pasekmių tiek valsčiui bendrai, tiek vartotojams individualiai.
Dažnas argumentas už parduotuvę yra žemesnės kainos.
Iš tikrųjų, pradžioje galima tikėtis mažesnių, galbūt netgi pardavėjams nuostolingų kainų. Tačiau tokia padėtis būtų tik tol, kol prekybos centras turėtų konkurenciją.
Tokios parduotuvės tikslas – išguiti smulkų Punsko verslą. Verslą, kurį veda mūsų kaimynai, draugai ir klasiokai. Užtvindžius rinką žemomis kainomis, tokius verslus ištiktų bankrotas.
Nereikia būti ekonomikos mokslų daktaru, norint suprasti, kur tai veda. Nelygią kovą laimėjusi „Biedronka“ ar „Lidlas“ turėtų laisvę pakelti kainas.
Monopolis pasižymi neproporcingai aukšta galia rinkoje. Jogurtai ar dešros negali pigti iki begalybės.
Vos pasitaikius progai, kainos ir vėl pradėtų kilti, tačiau šį kartą nebebūtų konkurento, kuris priverstų tą augimą sustabdyti.
Siūlau taip pat pagalvoti apie pinigus apyvartoje. Didelio tinklo parduotuvė veikia kaip siurblys.
Ji ištraukia vietos ekonomikos turtą ir investuoja jį, kur tik nori – kitame Lenkijos krašte esančios parduotuvės remontui, žemės Portugalijoj įsigijimui, ar globalių rinkų investiciniams fondams, su kuriais dauguma mūsų niekados nesusidurs.
Tikrai ne šaligatviams, keliams ar mokykloms Punsko valsčiuje.
Be abejo, didžioji parduotuvė privalo rūpintis savo įvaizdžiu, todėl kartais ji remia pilietinius sumanymus ar koncertus, tačiau tai tėra pudra, dengianti liūdną tikrovę – parduotuvei rūpi ne gyventojai, bet akcininkai.
Vietiniai verslai investuoja pinigus atgal į bendruomenę – pas pažįstamą mechaniką, kirpėją, statybininką ar kepėją.
2004 metais Civic Economics atliktame tyrime (čia) paaiškėjo, jog išleidus 10 dolerų vietos versle, vietovėje lieka 6,8 dolerio.
Tuos pačius pinigus išleidus didžiojo tinklo parduotuvėje, į vietos ekonomiką grįžta tiktai 4,3 dolerio.
Taip pat verta susimąstyti, kokią įtaką paprastas pilietis gali turėti „Lidlo“ ar „Kauflando“ veiklai, o kokią – „Grūdelio“ ar „Strelicijos“ darbui.
Kalbame apie prekių pasiūlą, išdėstymą, darbo valandas, darbuotojų traktavimą, prekių kokybę, automobilių stovėjimo aikštelę prie prekybvietės ir daugelį kitų padėčių.
Svarbu turėti omeny ir skandalus, susijusius su didžiosiomis parduotuvėmis, tokius kaip:
šitas (čia), šitas (čia), šitas (čia) arba šitas (čia).
Didžiosios parduotuvės jau pastatytos Seinuose ir Suvalkuose. Klientui iš Lietuvos nebūtų didelės prasmės vykti į Punską tik dėl vienos „Biedronkos“.
Esant patogiam ir greitam keliui iki Seinų ar Suvalkų, kur pasiūla žymiai didesnė (rūbų, statybinių medžiagų, elektrotechnikos), Punskas nesiūlytų nieko, ko jau nesiūlo.
Vadinasi, sunku tikėtis padidėjusio pirkėjų srauto, o tuo pačiu – didesnių pajamų valsčiui. Vis tik, statistinis pirkėjas iš Lietuvos važiuoja į Lenkiją ne kasdien, bet kartą per savaitę, ar netgi kartą per mėnesį.
Panašias galimybes turi ir Punsko gyventojai, kuriems iki didžiojo tinklo parduotuvių ~30 min. Todėl išlieka neatsakytas klausimas KAM tokia parduotuvė būtų statoma?
Šipliškių gyventojams? Lazdijiečiams? Marijampoliečiams? Galop, kodėl Punskas turi rūpintis marijampoliečių patogumu?
Kviečiu pasvarstyti, kokį poveikį parduotuvė turėtų viešajai Punsko erdvei.
Didžiųjų tinklų parduotuvės atrodo vienodai – tai masyvūs sandėliai su abejotina išorės estetika, didžiulėmis stovėjimo aikštelėmis bei akis rėžiančiomis, aplinką ignoruojančiomis spalvomis.
Jei tokia parduotuvė būtų pastatyta prie įvažiavimo į Punską nuo Šaltėnų pusės, tai turėtų neigiamą įtaką miesteliui.
Punsko centras apmirtų – užuot atvykdami į centrą apsipirkti, prie progos apsilankydami kitose šalimais stovinčiose parduotuvėlėse ar įstaigose, klientai keliaus į vieną vienintelį tašką Punsko pakraštyje.
Maža to, Mickevičiaus gatvė rizikuoja tapti greitkeliu, kuriame niekas nesustoja.
Miestelio centras, t. y. vieta, kur lankosi daugiausia pėsčiųjų, ištuštėtų:
Tai jau seniai sociologų pastebėtas mechanizmas (čia).
Vietinis, savimi pasitikinčio miestelio charakteris yra žavus ir dažnai įvardijamas svečių, kurie pas mus lankosi. Turistai žavisi tuo, kad pas mus yra… kitaip.
Skirtingai nei ekonomiškai sunkius laikus išgyvenančiuose Lietuvos kaimuose, Punske nėra „Maximos“, „Norfos“ ar „Rimi“.
Neteigiu, kad šios parduotuvės sukėlė sunkumus, tačiau įžvelgiama koreliacija tarp ekonominių vietovės galimybių ir didžiojo tinklo parduotuvių.
Užsmaugus konkurenciją, daugiau gali jos nebesukurti.
Maža to, Punsko charakterį, tarpusavio pasitikėjimą ir socialinį kapitalą palaiko tai, kad tiek viešąsias įstaigas, tiek parduotuves, kuriose lankomės kasdien, aptarnauja mūsų kaimynai, draugai ir pažįstami.
Tai nėra logotipai ar nuasmeninti tarnautojai, bet tikri, gyvi žmonės.
Kai žinome, kas kepa duoną, ar iš kur atkeliavo daržovės, kurias kasdien valgome, mes jaučiamės kontroliuojantys SAVO miestelį ir darantys įtaką mūsų visų ateičiai.
Nesame perleidę šių bruožų užsienio korporacijai.
Galop, būtina pastebėti paprastą dalyką. Kartą įsileidę „Biedronką“, jau jos iš čia nebeišvarytumėm. Šį sprendimą Punskas gali padaryti tik vieną kartą.
Su visomis jo pasekmėmis.