Aktoriai Virginija Kuklytė ir Šarūnas Gedvilas jau devintą kartą iš eilės surengė stovyklą-šventę Šalčininkų rajono jaunimui. Šiemet įgavęs pavadinimą ,,Kartu“, renginys sutalpino dar daugiau meno užsiėmimų, pasirodymų bei paskaitų. Įspūdinga programa apjungė tris dešimtis menininkų, filosofų, aktorių ir režisierių.
Daugiakultūriame Šalčininkų rajone prasmingas švietėjiškas veiklas pavyko įgyvendinti Lietuvos kultūros tarybos, Tautinių mažumų departamento prie LRV, Britų tarybos ir Šalčininkų rajono savivaldybės dėka.
Jau pirmą dieną atvykę dalyviai po užsirašymo nuskubėjo į salę, kurioje jų ant scenos laukė pasiruošęs aktorius Eimutis Kvoščiauskas, atvežęs savo paties surežisuotą bei parašytą pjesę ,,Karantino dienoraštis“.
Po monospektaklio menininkas dalinosi įspūdžiais: ,,Labai bijojau po ilgo laiko rodyti spektaklį, dvejojau, ar jis dar nepraradęs aktualumo. Ypač jaudino tai, jog niekada nebuvau vaidinęs vaikų auditorijai. Nežinojau, kaip būsiu sutiktas. Tačiau po šiltų plojimų ir dėmesingumo pajutau padaręs teisingą sprendimą.“ Taip pat aktorius stovyklos teritorijoje pristatė ir savo fotografijų paroda ,,Kėdės laukia žiūrovų“, įkvėptą užklupusios pandemijos.
Antrąją stovyklos dieną vyko scenos kovų bei judesio pratybos su aktoriais Luku Auksoraičiu ir Raminta Šniaukštaite. Dalyviai susipažino su būdais įtikinamai, bet saugiai kovoti scenoje, lavino savo kūną. Vėliau vykusiose scenos kalbos bei aktorystės užsiėmimuose su aktoriumi Artur Svorobovič ir teatro režisūros ketvirtakurse Milda Pakamanyte vaikai pažindinosi su buvimu ir kalbėjimu scenoje. Daug ašarų, daug juoko, daug įspūdžių ir pirmų kartų – taip baigėsi antroji stovyklos diena.
Kas vyko toliau? Kiekviena diena atnešė vis daugiau žinių ir suvokimo, kasdien stovyklautojai vis su didesne laisve ir pasitikėjimu savimi įsitraukė į veiklas bei diskusijas.
Trečiosios dienos rytą vykusioje filosofo Virginijaus Gusto paskaitoje ,,Kūrybiškumo proporcijų analizė: įkvėpimas, darbas, žinios“ vaikams buvo aiškinama, kodėl svarbiausia pradėti nuo žodžio, klausimo. Filosofas padėjo suvokti, kodėl ir kuo kūryba yra svarbi gyvenimiškoje praktikoje. Prie rytinių teorinių užsiėmimų (ir dar vasarą!) nepratę mokiniai vieną pirmųjų susidūrimų su filosofijos mokslu priėmė teigiamai bei džiugiai.
Vėliau, gero oro dėka, buvo persikelta į pievą, kurioje vyko aktoriaus Oskar Vygonovski improvizacijos pratybos. Anot jo, vaikai buvo supažindinti su improvizacijos stiliumi, mėginta lavinti spontaniškumą ir istorijos kūrimą čia ir dabar.
,,Matosi, kad vaikai ne pirmą kartą dalyvauja meninėje stovykloje, jaučiu stiprų emocinį intelektą, taip pat jie jau supranta tam tikrus terminus. Dirbti buvo visai nesudėtinga“, – teigia aktorius.
Vakare laisvas laikas skirtas prasmingoms atsipalaidavimo veikloms. Vadovė Evelina Naujokienė vedė miego jogą, o vadovė Milda – ekstatinius šokius. Ši aktyvios meditacijos forma skirta nuraminti protą ir pasinerti į buvimą čia ir dabar.
Visgi, priešingai nuo daugelio kitų meditacijų, rimtų ir suvaržytų taisyklėmis, ši buvo visiškai laisva ir džiaugsminga. ,,Šokit, juokitės ir kvailiokit”, – štai tokie buvo nurodymai. Iš pradžių jautęsi nejaukiai ir kikenę, po pusvalandžio vaikai jau buvo visiškai atsipalaidavę, išsidūkę bei pasinėrę į save. Pratimą apvainikavo visų atsigulimas ant žemės ir išsirėkimas – taip, kaip kūdikystėje.
Šokiams pasibaigus jaunimas dalinosi įspūdžiais: jautėsi apsivalę, nurimę, labiau įsižeminę. Jaunesniems stovyklautojams aktorius Artūras surengė naktinį žaidimą, į kurį buvo įtraukti ir patys rengėjai. O vyresnieji stovyklautojai paruošė teatralizuotą žaidimą visiems stovyklos vadovams. Žaidimas buvo parengtas itin kruopščiai su žemėlapiais, vaidybinėmis scenomis, mistiniais personažais ir rankų darbo apdovanojimais.
Kitas rytas prasidėjo su aktorės Ievos Labanauskaitės vedama juoko joga. Tai M. Kataria sukurta jogos technika, padedanti nuraminti ir atpalaiduoti žmogaus savijautą. Juoko joga susideda iš kvėpavimo pratimų, asanų, rankų plojimo ir garso ,,ha-ha-ha-ha” tarimo, priartinančio prie tikro, vaikiško juoko. ,,Linksma energija pasiliko visą dieną“, – vakare savo patirtimi dalijosi stovyklautojas Klemensas.
Taip pat į stovyklą tądien buvo atvežtas aktoriaus Raimondo Klezio monospektaklis ,,Dulkėti veidrodžiai“ (rež. I. Jackevičiūtė), kurį dalyviai priėmė itin skirtingai. Stovyklos dalyvė Liza tikino, kad spektaklis jai taip įstrigo, jog visą naktį gulėjo negalėdama užmigti, rado daugybę sąsajų su savo minčių srautu. ,,Visai ne taip mus čia moko, kaip mokykloje“, – šypsodamasi pridėjo ji.
,,Dulkėti veidrodžiai“ padarė įspūdį ne tik vaikams, bet ir vadovams: ,,Aš žiūrėjau Raimondo spektaklį ir prisiminiau, kad scenoje itin svarbu viską daryti pilna koja, drąsiai, lipti per sienas, kad ir nusibrozdinant, bet vis vien perlipti“, – pasakojo rengėjas Šarūnas Gedvilas.
Tačiau tuo diena nesibaigė: temstant lauke vyko jaukus aktorių Justo Tertelio ir Jurgio Marčėno koncertas ,,Skamba keistai“, kuriame žiūrovai bendravo su aktoriais ir kartu juokėsi iš improvizacijų. O bendrystės jausmą sustiprino liepos 6-ąją 21 val. visų kartu sugiedota Tautiška giesmė.
Saulei leidžiantis sugužėta atgal į salę stebėti teatro ,,Labas“ spektaklio ,,Kas apsakys tas dzūkų linksmybes“, kuriame jausmingai vaidino aktorės Vitalija Mockevičiūtė ir Neringa Varnelytė, bei grojo muzikantai Darius Mockevičius ir Paulius Kovalenko. Dėl pasirodymo besijaudinanti rengėja Virginija Kuklytė atsipalaidavo nugriaudėjus plojimams ir juokui: spektaklis sulaukė didžiulio pasisekimo.
Pasak vienos jauniausių stovyklautojų Olivijos, dzūkės ,,užvarė“ jėgos, o ne pirmą kartą dalyvaujantis paauglys Vladimiras dalinosi, jog pirmą kartą girdėjo dzūkišką tarmę ir tai jam buvo taip įdomu ir juokinga, kad tiesiog negalėjo ramiai nusėdėti bei nustoti kvatotis.
Dzūkių pasirodymas iškėlė daug klausimų diskusijos metu apie tarmių reikšmę, autentiškumo svarbą, paskatino jaunimą nesibodėti jų.
Stovyklos dalyviai buvo supažindinti ne tik su teatru bei filosofija, bet ir filmų industrija. Ketvirtadienio rytą vyko paskaita apie kiną bei užsiėmimai su kino režisiere Dr. Živile Mičiulyte. Neseniai įgijusi daktaro laipsnį Živilė, bendravo su vaikais kaip su sau lygiais: naudojo itin paprastą ir suprantamą terminologiją, dalinosi kino pagrindais bei profesijų šioje srityje įvairumu.
Jaunimas buvo itin susidomėjęs, daug klausinėjo ir gyvai įsitraukė į praktinę veiklą. Jie turėjo nufilmuoti trumpą istoriją pasitelkdami keturis skirtingus filmavimo planus bei Kulešovo efektą. Puikiai sujungusi teoriją su praktika, režisierė kur kas mažiau sėkmingai išvyko iš stovyklos. Mat ją ratu buvo apspitę įvairaus amžiaus stovyklautojai, besidalinantys įspūdžiais.
Vakarą apvainikavo gerai žinomo aktoriaus Dariaus Gumausko poezijos skaitymai. Jis užmezgė aktyvų dialogą su publika, dalinosi savo patirtimi.
Šiltas bendravimas su jaunimu padėjo jam atsiskleisti, papasakoti, kokias knygas skaito. Trylikametis Laurynas oriai pasidalino skaitęs W. Goldingo „Musių valdovą“.
Vėliau, žinoma, paaiškėjo, kad tą knygą „netyčia“ jam parnešė mama. Atsisveikindamas D. Gumauskas palinkėjo vaikams: „Skaitykit, nes skaitymas plečia mąstymą, akiratį, skaitykit, nes skaitydami mokotės bendravimo, kuriančio santykį.“
Palydėjęs paauglius poetišku žvilgsniu, aktorius nudardėjo žvyrkeliu, palikdamas tik šilumą ir jaukią vakaro tylą, kurią nutraukti sugebėjo tik klounės Eglės Stasiulytės pasirodymas „Humoro paskaita“.
Penktadienį pas stovyklautojus atvyko (tiesa, jau ne pirmą kartą) aktorius, klounas bei lektorius Žilvinas Beniušis. Didžiąją dalį dienos vyko klounados užsiėmimai bei intensyvios repeticijos artėjant vaikų pasirodymų vakarui.
Taip pat geros nuotaikos ir susidomėjimo įvykusiu spektakliu „Laimės žiburys. Daugtaškis“ (beje, įkvėpto tikromis Šalčininkų moksleivių istorijomis) neįveikė net lietus, privertęs pasirodymą greituoju būdu perkelti iš scenos lauke į uždarą erdvę, o aktoriai Jovita Jankelaitytė, Rokas Petrauskas ir Šarūnas Gedvilas parodė tikrą meistriškumą prisitaikydami prie padėties be jokio sutrikimo.
Stovyklos dalyvė Agnė po spektaklio dalinasi mintimis: „Tai buvo vienas iš labiausiai įsiminusių spektaklių, kuriame aktoriai bandė suprasti, kas gi yra laimė. Pamenu, mintyse sau pasakiau: laimė būti čia, stovykloje, tarp tokių žmonių kaip jūs.“
Na, o vakaro pabaigai paliktas grupės „Arbata“ koncertas taip užvedė publiką, kad šoko ne tik vaikai su vadovais, bet ir į pasirodymą atvykę stovyklautojų tėvai.
„Skėčiai, lietus, juokas ir šokiai. Tikras kino kadras“, – ištarė stovyklos eigą filmuojantis operatorius.
Šeštadienio rytą dalyviai pasitiko su filosofo, vertėjo Vincento Klipčiaus paskaita „Kultūra ir kontekstai“. Jaunai ir kartu įvairaus amžiaus auditorijai, filosofas paskaitos turinį pritaikė taip, jog buvo ir įdomu, ir naudinga.
Supažindinta su Froidu bei jo teorijomis, išaiškinta, ką ir kodėl vadiname kultūra, kokių jos apraiškų būta skirtingose pasaulio dalyse.
Pasak Vincento, tai procesas, tarnaujantis erosui, besistengiančiam susieti pavienius individus, paskui šeimas, gentis, tautas į didesnį vienetą – žmoniją.
Anot vienos iš stovyklos dalyvių, ši paskaita buvo pati įsimintiniausia. Mat tema buvo pristatyta labai prieinama kalba bei paaiškinta, jog tam, kad giliau pažvelgtume į kai kuriuos daiktus bei reiškinius, būtina išsiaiškinti kontekstą.
Po paskaitos į stovyklą atvyko Kauno miesto kamerinio teatro socialinis spektaklis-vyksmas „Problema – (ne) bėda“. Galų gale, atėjo ir ilgai, su nerimu bei nekantrumu dalyvių lauktas pasirodymų vakaras.
Jaunimo kartu su profesionaliais aktoriais parengti etiudai tryško įvairove: vieni dainavo, kiti deklamavo, treti surengė etiudus.
Pirmą kartą prieš auditoriją pasirodantiems jauniesiems menininkams ypač padėjo aktyvus žiūrovų palaikymas.
Renginį įformino Klounų Bellos ir Zigmo juoko bei ašarų opera pagal B. Brechto „Trys grašiai“, kurios intarpai, it tikri auksinio ispanų amžiaus teatro interliudai, vainikavo paskutinį vakarą stovykloje.
Paskutinę dieną visi pasitiko jautriomis nuotaikomis. Patyrę scenos baimę ir džiaugsmą po sėkmingo pasirodymo, pavargę, bet neįtikėtinai laimingi – štai kaip geriausia apibūdinti tiek vaikų, tiek pačių vadovų būsenas.
Atsisveikinimo dovana dalyviams buvo aktoriaus, režisieriaus Kirilo Glušajevo pasirodymas, po kurio dauguma apsipylė išsiskyrimo ašaromis.
Tai buvo nuostabi, įspūdžių kupina savaitė. Bet kokį nuovargį nuplovė vaikų jausmai, atsivėrimai, tikros draugystės. „Stovykla „Kartu” – tai vieta, kur mes iš tikrųjų esame, kuriame, veikiame kartu.
Čia įsimintiniausios akimirkos, džiaugsmo, o gal kartais ir liūdesio ašaros, kurias visada išsklaido supratimas, kad esi ne vienas, o šalia visada bus žmonės, su kuriais veiksite. Ir tik kartu”, – įspūdžiais dalinasi stovyklautoja Agnė.
Renginio vadovė iš Šalčininkų kilusi aktorė Virginija Kuklytė dalinosi mintimis: „Šiai stovyklai ruošiuosi nuo rugsėjo iki liepos. Todėl ji tokia brangi, kaip kūdikis.
Esu labai laiminga, turėdama tokią stiprią komandą šalia, kurios dėka veiklos kasmet auga ir plečiasi. Devynis metus iš eilės rengiant teatro stovyklą, matau nepaprastą naudą veiklų tęstinumo ir šventės dalies apjungimo įtraukiant ne tik vaikus, bet ir bendruomenę.
Per tiek metų išgryninome stovyklos viziją, kur dienas jaunimas mokosi vaidybos, o vakarais stebi profesionalius pasirodymus; akiratį apie kultūrą plečia teorinės paskaitos, o laisvas laikas skirtas skirtingoms atsipalaidavimo praktikoms.
Kaip rengėja esu dėkinga Šalčininkų rajono šeimos ir vaiko gerovės centrui už aktyvų bendradarbiavimą ir jaunuolių įtraukimą į kultūrines veiklas.
Itin ilgam atmintyje liks vienos iš dalyvių atvykusių iš globos centro pasakyti žodžiai: nesitikėjau, kad aplinkui gali būti tiek daug gerų žmonių.“
Lietuvoje nėra tautinių mažumų, o Tautinių mažumų departamentas yra (?!)… Nonsensas! Paaiškinimas. Tautinė mažuma, pvz., yra Lenkijos vietiniai lietuviai, kurie gyvena savo istorinėse žemėse, kadaise prijungtose prie Lenkijos. O kokias, gerbiamieji, svetimas žemes yra prisijungusi Lietuva? Dabartinė Lietuvos Respublikos teritorija – tai etninės lietuvių (!) žemės, taigi čia gyvenantys nelietuviai vadintini TAUTINĖS BENDRIJOS. O koks skirtumas, paklausite jūs? Didelis! Tautinės mažumos turi daugiau teisių negu tautinės bendrijos ir todėl taip save vadinantys “Lenkai ant Lietuvos” (Polacy na Litwie) nori būti vadinami tautine mažuma. Beje, kokie “lenkai” gyvena Lietuvoje, rašė kalbininkai Zigmas Zinkevičius ir Halina Turska. Ir dar. Kai kurie “specialistai” aiškina, kad, pvz., čigonai (romai), totoriai ir karaimai Lietuvoje yra tautinės mažumos, nes jie neturi savo valstybių, bet esmė nėra tame ar tauta turi savo valstybę, ar jos neturi. Esmė yra
tame, kad jie vis dėlto yra atvykėliai, taigi jie niekaip negali būti tautinės mažumos.
Rašė mokslininkai ir prisimena dar gyvi bent jau Vilensko-Trockos gubernjos senukai, kaip vieni parapiečiai patys su ne mažesniu, kaip Smolnį ėmusių bolševikų entuziazmu* puolė demaskuoti ,,priešus” ir savintis jų ūkius bei kitas valdas, kiti neatlaikė spaudimo, susitaikė su padėtimi, nes neturėjo kur trauktis, o šeimą reikia išlaikyti…
…………………….
* Paskaičiavo, kad geriau apsimoka ,,statyti ant lenkų”, kad litvinai neatsilaikys, todėl reikia nepražiopsoti savo šansų tapti ponais lenkais? Arba ir iki jų atėjimo buvo plėšikai? Juk ir bažnyčia pateisino plėšimą ,,tikslu atnešti Kristų”?
P.S. Jei visus atvykėlius, kurie apsigyveno Lietuvoje, vadinsime tautinėmis mažumomomis, tai tada afganistaniečiams, arabams, kurdams, kinams, uzbekams, tadžikams ir kitiems turėsime suteikti tautinių mažumų statusą. Bet juk tai nesąmonė!
lietuvių neįtraukėte, nes kas jų laukia? Įtraukite, prašau.
Siūlau perskaityti Ryšardo Maceikianeco straipsnį “Lietuvos lenkai-kas jie yra?”
https://alkas.lt/2016/08/19/r-maceikianecas-lietuvos-lenkai-kas-jie-yra/
„Vadovė Evelina Naujokienė vedė miego jogą, o vadovė Milda – ekstatinius šokius.“ Reikalinga, kaip niekada. Kad atitraukti nuo tikrovės. O apie žolę ar ką aiškino?