Kaip archeologai pakeitė Vilniaus istoriją

Birželio 18 d. Valdovų rūmų muziejaus mokslininkai kviečia paminėti Europos archeologijos dieną: apsilankę paskaitose ir vaikščiodami po muziejų, tarp išlikusių mūrų, lankytojai sužinos, kiek pasipildė Lietuvos istorija ir ką pasakoja prakalbinti autentiški mūrai.

Daugiau nei ketvirtį amžiaus trukę archeologiniai kasinėjimai atskleidė naujus istorijos puslapius, privertė peržiūrėti nusistovėjusius naratyvus, o tiriant ir atnaujinant radinius aptinkama vis naujų faktų.

Apie Europos archeologijos dienos renginius pasakoja Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Archeologijos ir architektūros tyrimų skyriaus vadovas Gintautas Striška.

– Lietuvoje Europos archeologijos diena rengiama jau ketvirtą kartą. Valdovų rūmų muziejuje per pandemiją „apšilę kojas“ turbūt turėsite ką naujo parodyti lankytojams?

– Šiemet pristatysime dvi temas. Viena iš jų – artėjančio Vilniaus 700 metų sukakties proga supažindinsime su pirmosios Lietuvoje mūrinės pilies atradimo istorija, pasakosime šios pilies paieškų ir tyrimų užkulisius.

1964 m. buvo atkastos pirmosios Vilniaus Ankstyvosios mūrinės pilies sienos. Šeštadienį lankytojams pristatysime ilgiau nei kelis dešimtmečius trukusius tyrimus, kai plyta po plytos pažinta XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje pradėta statyti tvirtovė.

Kita tema – Vilniaus Žemutinės pilies tyrimų istorija. Lankytojai sužinos apie pirmuosius teritorijos žemės judinimo darbus, 1988 m. kartu su Sąjūdžiu prasidėjusius sistemingus mokslinius Valdovų rūmų teritorijos tyrimus ir atradimus.

Tyrimai tęsėsi iki 2020 metų. Naujai atrasti mūrai ir radiniai davė mokslinį pagrindą atkurti Valdovų rūmus, nuo kurių statybos darbų pradžios šiemet sukanka 20 metų.

– Ar Valdovų rūmų muziejaus parodose yra išlikę raidos ženklų? Ypač pirmosios mūrinės pilies, kuri pastatyta XIII a., dar toli iki Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškų pasauliui?

– Daugiausia duomenų, naudingų atkuriant Valdovų rūmus, buvo iš XVI–XVII a., todėl būtent šis laikotarpis pasirinktas kaip pagrindas.

Dar XVI a. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam statant rezidenciją, dalis rūmų buvo užstatyta ant Ankstyvosios mūrinės pilies gynybinių sienų.

Tačiau šiaurinė gynybinė siena, dviejų pilies kieme stovėjusių reprezentacinių pastatų pamatai, dalis pietinės gynybinės sienos išliko ir matomi parodoje.

Tai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pirmtakų statytos ir jau jo paties plėstos pilies ženklai.

Valdovų rūmų muziejaus Archeologijos ir architektūros tyrimų skyriaus archeologė Dovilė Urbonavičiūtė-Jankauskienė rengia paskaitą „Kur slepiasi seniausioji Vilniaus mūrinė pilis?“, joje papasakos apie Ankstyvosios mūrinės pilies suradimo aplinkybes.

Gana aukštas gruntinio vandens lygis ne tik gerai išsaugojo archeologinius sluoksnius, bet ir buvo rimtas kliuvinys archeologams.

Susikaupusį vandenį reikėjo nuolat siurbti, o mokslininkams tekdavo braidžioti vandenyje ir dažnai tyrinėti šlapią kultūrinį sluoksnį.

Tačiau toje drėgnoje terpėje kaip tik geriausiai išsilaikė medienos liekanos, kaulo ir rago bei odos dirbiniai.

Archeologas Egidijus Ožalas kviečia į ekskursiją po ankstyviausias pilies vietas, jis pasakos, kokia buvo pilies raida, kaip statė pirmieji mūrininkai ir kaip atskirti jų mūrą.

Taip pat bus atskleistas Pilies kalno papėdėje buvęs reljefas – ši vieta atrodė visiškai kitaip, nei ją matome šiandien.

– Dabar Valdovų rūmų muziejuje archeologus su kastuvėliais sutiksi vis rečiau – pagrindiniai kasinėjimai baigti prieš keletą metų, o ateities kartoms paliktos netirtos vietos saugiai uždengtos specialiais sarkofagais. Tuomet kuo išsiskiria muziejaus archeologų darbas?

– Kaip tik apie tai rengiu pasakojimą „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinių tyrinėjimų istorija“. Čia pristatysime rūmų istorijos laikotarpius, kai jie buvo ne tik nugriauti, bet ir ištrinti iš žmonių atminties.

Prisimindami tyrimų istoriją, pažvelgsime, kokie duomenys leido pradėti svarstyti rūmų atkūrimo projektą. Kaip tik šiemet sukanka 20 metų nuo rūmų atkūrimo pradžios.

2002 m. gegužės 10 d. į pirmąjį gręžinį įleista kapsulė, žyminti atkuriamų Valdovų rūmų pradžią. Sužinosite, kur ta vieta yra šiandien.

Turbūt daugelis atsimena, kad būta nemažai abejonių dėl Valdovų rūmų atkūrimo. Skepsio nebeliko, nes būtent archeologiniai radiniai ir šiandien mokslininkų atliekami kruopštūs tyrimai papildė istorines žinias apie Ankstyviausios mūrinės pilies ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos raidos laikus bei čia vykusį kasdienį gyvenimą.

Po paskaitos vyks dar viena speciali ekskursija, per kurią lankytojai, lydimi archeologo Egidijaus Ožalo, pamatys, kurie konkretūs radiniai, mūrai lėmė sprendimus, kaip turėtų atrodyti atkuriami rūmai.

– Tačiau būta ir visai Lietuvai svarbių atradimų?

– Na, mokslininkai turėjo iš naujo įvertinti ankstyvąją Vilniaus istoriją (juokiasi). Reikėjo vėl prisiminti faktus, kurie buvo įsitvirtinę mūsų sąmonėje dar prieš pradedant archeologinius kasinėjimus.

1988 m. turėjome nedaug žinių apie Valdovų rūmų istoriją, o apie ankstyviausią pilį ir dar Aukštutinės pilies kalno papėdėje – išvis nieko nežinojome.

Jau pirmieji kasinėjimai archeologams sukėlė spėlionių, kad po rūmais yra kažkokių ankstyvesnių istorinių reliktų, tik buvo neaiški jų chronologija – Mindaugo, Gedimino, Vytauto?

Pasisekė, kad po kai kuriais mūrais kaip pamato sutvirtinimas naudotos medinės konstrukcijos. Muziejaus dendrochronologė dr. Rūtilė Pukienė nustatė tikslias medžių kirtimo datas ir šiandien jau galime atsakyti, kada ir kas čia buvo statyta. Tikroji istorija nustebino ir istorikus – radome ankstyviausią mūrinę pilį Lietuvoje.

– Kartais lankytojai klausia, kodėl atkurtuose istoriniuose interjeruose matomos visos istorinės epochos – Gotika, Renesansas, Barokas? Ar šį sprendimą taip pat lėmė archeologai?

– Pagrindinę rūmų interjerų chronologiją nulėmė atkurtų rūmų tūriai. Siekiant kiek galima išsamiau pristatyti XVI–XVII a. čia buvusią rezidenciją, rūmuose rodomos tik trys pagrindinės epochos.

Šiuo atveju didelį vaidmenį atliko istorikai, menotyrininkai ir kiti žinovai, nes archeologinė medžiaga neatsakė į klausimus, kokie rūmuose buvo gobelenai, paveikslai ar baldai.

Jie neišliko, o ir rūmai XIX a. pradžioje buvo griaunami tikslingai, net plytos, kaip statybinė medžiaga, buvo išparduotos.

Tačiau atkuriant rūmus maksimaliai atsižvelgta į archeologinės medžiagos duomenis – pagal radinius atkurtos grindys, krosnys, židiniai, langų ir durų portalai, langų stiklai.

Archeologija atskleidžia didelę dalį rezidencijoje vykusių pokyčių – Lietuvos didieji kunigaikščiai nuolat tobulino savo rezidenciją, statė naujus korpusus arba remontavo senuosius.

Mes juk irgi atnaujiname savo namus – keičiasi mados, poreikiai, galų gale – jie nusidėvi. Taip ir valdovai – keitėsi poreikiai, užgaidos, mados – buvo perstatomos krosnys, kito ir rūmų išplanavimas.

Kai mūsų klausia, ar galima nustatyti, kokioje patalpoje kas buvo, prisipažinsiu, to tiesiog neįmanoma padaryti, nes kiekvieną kartą valdovo atvykimo proga patalpų paskirtis galėjo kisti.

Pokyčius iliustruoja ne tik archeologiniai radiniai, bet ir patys autentiški mūrai. Pavyzdžiui, Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmai XVI a. pradžioje statyti dar veikiant gotikos stiliui – fasadai buvo raudonų plytų, siūlės rievėtos.

O praėjus keliems dešimtmečiams, Žygimanto Augusto rūmų rekonstrukcijos metu, sienos jau tinkuojamos ir nudažomos balta spalva.

Mes juokaujame, kad rūmai mediniame ir rausvo molio plytų Vilniuje buvo balta gulbė pagal Renesanso madas.

Pristatant šios vietos raidą, retai kada pastebima, kad XVII a. pradžioje, vykdant Vazų dinastijos valdovų užgaidas, pasikeitė ir rezidencijos reprezentacinio fasado vaidmuo – XVI a. rūmų pagrindinis fasadas buvo nukreiptas į kiemą (galerijos su arkomis, pastato puošybos bruožai), o štai jau XVII a. pagrindiniu fasadu tapo pietinė rūmų eksterjero dalis, kartu su naujai pastatyta Šv. Kazimiero koplyčia.

Šis vaizdas ilgus šimtmečius buvo visos Žemutinės pilies reprezentacinis vaizdas, jį matome ir šiandien.

– Ne visos Europos valdovų rezidencijos gali pasigirti tokia archeologinių radinių gausa. Kas lėmė, kad būtent archeologams pavyko papildyti Vilniaus istoriją naujais faktais?

– Lietuvos archeologams pasisekė, kad kadaise Lietuvos didieji kunigaikščiai nusprendė pagrindinę Vilniaus pilį statyti ne ant kalno, o upių vagomis apsaugotame slėnyje – tokioje drėgnoje dirvoje geriausiai išsilaiko trapūs daiktai.

Juk pažiūrėkite – Europoje beveik visų valdovų pilys statytos ant kalno ir ant tvirtos uolos. Tokioje vietoje kauptis kultūriniam sluoksniui be galo sudėtinga, o kartais net ir neįmanoma.

Mūsų atveju pagrindinė Lietuvos valdovų rezidencija kūrėsi Žemutinėje pilyje – žemiausioje Vilniaus vietoje.

Beveik visoje pilies teritorijoje per 700 metų susidarė 5–6 m, vietomis iki 8 m gylio kultūrinis sluoksnis. Dėl nuolatinės drėgmės gerai išliko ir dažniausiai suirstantys organiniai radiniai.

Keletą dešimtmečių vykę archeologiniai kasinėjimai atskleidė, kad šioje vietoje yra ir rašytiniuose šaltiniuose neminėtos pilies liekanų.

Todėl archeologiniai tyrimai tapo vienu iš pagrindinių istorinių šaltinių. Atkasus mūrus ir atlikus kompleksinius archeologinius, architektūrinius ir dendrochronologinius tyrimus, rasti radiniai tapo svarbiais istorijos liudytojais.

Po XVII a. vidurio karo su Maskva ilgą šimtmetį rūmai buvo apgadinti ir neremontuoti, o apie 1800 m. ir nugriauti.

Pilies teritorijos įtraukimas į carinės tvirtovės sudėtį ir šios vietos uždarumas vos ne iki pat Atgimimo čia neleido vykti urbanizacijai.

Todėl žemė saugiai slėpė tūkstančius reikšmingų archeologinių radinių, kurie sovietmečiu naikintam Lietuvos valstybingumui sugrąžina tikrąją stiprių žmonių šalies istoriją.

Tad Archeologijos dieną kviečiame užsukti į Valdovų rūmų muziejų ir pažinti, didžiuotis šalimi, kurioje gyvename.

– Ačiū už pokalbį.