M. Kundrotas. Seime – maištas prieš Dievą  

Šalyje, kur blogis tampa gėriu, mažai tetrunka, kol gėris tampa blogiu. Dabartinė valdančioji koalicija Seime nusprendė, kad sodomija yra gėris, ir blogiu tapo prigimtinės šeimos gynimas: homofobija.

Nusprendė, kad „atvira visuomenė“, pagrįsta valkatavimu, yra gėris, ir blogiu tapo tautinė valstybė: ksenofobija.

Nusprendė, kad gyvenimas dėl vulgariausių malonumų yra gėris, ir blogiu tapo idealistinė moralė. O įkandin jos – ir religija.

Taip ir tik taip galima aiškinti šiais metais Seime priimtas Labdaros ir paramos įstatymo pataisas, kuriomis uždrausta piliečiams savo mokesčiais remti religines bendrijas. Nes, gink Karlai Marksai, kuris nors pilietis pajamas į biudžetą, valdžios numatytas sodomitų organizacijai, skirs savo religinei kongregacijai ar parapijai.

Žinant valdančiosios koalicijos sudėtį čia galima išskirti du motyvus. Vieni iš valdančiųjų – labai paviršutiniški tikintieji, žinantys tik savo – tradicinę – konfesiją, kuriai skiriamos dotacijos iš biudžeto, tad nuspręsta, kad šios konfesijos ir taip valstybės apdovanotos, kam joms dar procentai nuo mokesčių.

Kiti – atviri ir labai agresyvūs Dievo priešai: jie vadovaujasi hedonistine-satanistine pasaulėžiūra, kuriai Dievas ir religija tiktai kliudo. Vienų ir kitų motyvų rezultatas – tas pats: tikinčiųjų teisių pamynimas.

Pagal geriausias komunistų, o taip pat – fašistų ir nacistų tradicijas valstybė statoma Dievo vieton. Dabar ji teiks žmonėms gerovę.

Maža to, dabartinė valstybė pretenduoja į sritį, kurią net pats Dievas palieka žmogaus asmeniui: nuspręsti, kas jam yra gerovė, džiaugsmas ir laimė.

Prisimenate šūkį: norintiems džiaugtis? Tai va, nuo šiol valdančioji koalicija valstybės vardu pasakys, kuo ir kaip turite džiaugtis. Ir vargas Jums, jei džiaugsmo ieškosite kituose šaltiniuose, nei ji nurodys.

Fašistai ir nacistai iki Antrojo pasaulinio karo bent jau sukūrė klestinčias visuomenes, tiesa – daugelio piliečių atskirties, o vėliau – ir mirties kaina. Komunistai įtvirtino skurdą.

Tuo pačiu keliu žengia ir šiuolaikiniai jakobinai, įsivardiję liberalais ir konservatoriais.

Valgyk kruopas, užtai galėsi džiaugtis papilvės malonumais, o jei to bus per maža – pasiūlysime narkotikų. Ko dar trūksta iki visiškos laimės?

Dvasinės prasmės? Kokios dar dvasinės prasmės? Dvasia – davatkų išmislas. Džiaukis fylingu.

Valstybės statymas į Dievo vietą – tobulai eurazinė tradicija. Taip, eurazinė, nes Europa ir Azija šiais klausimais – vieningos.

Amerikoje žmonės nuo pat valstybės įsikūrimo žinojo, kad laimę žmogui teikia tik Dievas ir paties žmogaus darbštumas, išradingumas, kūryba.

Eurazijoje laimę žmogui pretenduoja teikti valstybė. Pati ir nustatydama, kaip ta laimė turi atrodyti. Nesutinkantiems – ešafotas.

K. Marksas teigė, kad religija – tai opiumas liaudžiai, atitraukiantis ją nuo kovos už savo medžiaginę laimę. Jis – nei pirmas, nei paskutinis. Panašiai manė šiuolaikinio liberalizmo pirmtakai Džeremis Bentamas ir Džonas Stiuartas Milis.

Dabartiniai „liberaliosios demokratijos“ adeptai siūlo tikrą opiumą, kad atitrauktų žmones nuo gilesnės prasmės paieškų. Žmogus, ieškantis aukštesnių idealų, nei gyvūninis būvis, šiai santvarkai tiesiog pavojingas. Juo sunku manipuliuoti. Jis pirmiausiai pavaldus Dievui.

Adolfas Hitleris buvo kiek nuosaikesnis. Jis sakė: tegul Dievas sau tvarkosi Danguje, o mes patys susitvarkysime Žemėje. Šiandieniniams „liberaliesiems demokratams“ nėra didelio skirtumo, ar jų valdinys – nominalus tikintysis, ar užkietėjęs ateistas.

Jei Dievas – tiktai lentynoje dulkantis Rūpintojėlis, jo grėsmė – minimali. Svarbu, kad žemiškoji valdžia būtų patikėta politinėms institucijoms. Ne bet kokioms, o jų institucijoms. Valdžia – irgi narkotikas. Gal net pats stipriausias.

Tiek naciai, tiek bolševikai pasirodė per silpni sunaikinti religiją. Nepavyks to padaryti ir „liberaliesiems demokratams“. Iškentusi kruvinas represijas religija išgyvens ir mokestinį apiplėšimą.

Tai daugiau – principo reikalas. Kuo pilietis laisvesnis disponuoti savo uždirbtais pinigais, tuo jis laisvesnis ir dvasioje. Užuot kliovęsis valstybės stabu jis pats paskirsto šiuos pinigus savo nuožiūra – religinei bendrijai, visuomeninei organizacijai, politinei partijai ar socialinei įstaigai.

Šiuo metu internetu renkami parašai po peticija, reikalaujant grąžinti mokestinės paramos galimybę tikintiesiems. Tai – puiki proga susivienyti skirtingų denominacijų, konfesijų, net religijų tikintiesiems. Tai – kova už bendrą teisę. Teisę į savo pinigus ir savo prioritetus juos skirstant.

O tuo tarpu artėja rinkimai. Juose bus proga priminti, ką kiekvienas galvojame apie dabartinę valdžią ir tai, kaip ji skirsto mūsų visų mokesčius. Priminsime ir tai, kuo ji mus laikė – laisvais ir sąmoningais piliečiais ar mase, kurią reikia valdyti. Dievo kūriniais ar tiktai dvikojais gyvūnais.

Yra dvi valstybės sampratos: organizuota piliečių bendruomenė arba tuos piliečius prievartaujantis valdžios aparatas.

Nuo mūsų pačių priklauso, kokia ta valstybė bus. Ar ji bus mūsų, ar mes – jos.

Autorius yra politologas

Spausdinti