M. Kundrotas. Homoseksualai, kurių trūksta

Aktyvioji LGBT+ dalis teigia savo akcijomis ir įstatymų projektais siekianti žmogiškos pagarbos. Jei taip, šie žmonės daro viską, kad sunaikintų net menkiausius tos pagarbos žiedelius. Rėksmingi paradai su ekshibicionizmo elementais ir įstatymai, reikalaujantys tautos pripažinti šeima tai, kas jai nėra šeima, tikrai nėra tas kelias, kuris vestų į pagarbą.

Žymiausias ir profesionaliausias dabartinės Lietuvos LGBT+ veidas Tomas Vytautas Raskevičius, kaip ir jo pirmtakai Vladimiras Simonko, Artūras Rudomanskis, Mindaugas Kluonis, tai – maži lokalūs vladukai putinukai, bandantys primesti pagarbą ir draugiškumą prievarta.

Originalusis Vladimiras Putinas jėga primetinėja pagarbą ir draugystę ukrainiečiams, o jo analogai pas mus – lietuviams.

Liberaliosios kairės stovykla remiasi klaidinga ir dar iškreipta prielaida, kad žmogus vertas pagarbos vien už tai, kad jis žmogus. Jei kairieji liberalai būtų nuoseklūs, jie reikalautų gerbti ir Adolfą Hitlerį. Tuo labiau – šių laikų dešiniuosius, kuriuos visais būdais siekia pažeminti ir socialiai sunaikinti. Deja, šios stovyklos reikalaujama pagarba – vienpusė.

Iš tiesų pagarba žmogui visada yra sąlygiška. Besąlygiškai galima gerbti tik tą, kuris stokoja brandžios sąmonės – žmogiškos gyvybės pradmenį, kūdikį, pagaliau – kitą gyvą būtybę. Sąmoningas asmuo pagarbos turi nusipelnyti.

Žinoma, kvaila žmogų smerkti ar teisinti vien pagal jo pasirinktą lytinių santykių būdą. Jis – tik viena iš daugybės žmogaus charakteristikų.

Tikrai šlykštu stebėti, kaip pagal vieną išskirtą charakteristiką homoseksualius asmenis smerkia „heteroseksualūs“ paleistuviai, gobšai, sukčiai, smurtininkai ar tiesiog savanaudžiai. Išsiritinkite rąstus iš savo akių, apsišaukę teisėjai.

Žinoma, homoseksualizmas kaip reiškinys yra smerktinas ir atgrasus, kaip ir kitos įvardytos savybės. Bet istorija žino atvejų, kai žmogus su prasta charakteristika vienoje srityje gali sukurti daug gėrio kitur.

Oskaras Vaildas rašė dvasingas knygas, Fredis Merkuris kūrė dvasingą muziką. Jie buvo homoseksualai. Bet ar be jų pasaulis būtų buvęs gražesnis? Gal kaip tik skurdesnis?

Šiuos pavyzdžius galima ir sukritikuoti. Ne visi žmonės turi genijaus potencialą. Ką daryti eiliniam homoseksualiam asmeniui, kaip jam pasiekti paprastos žmogiškos pagarbos? Atsakymas – daryti tą patį, ką darė pateiktieji pavyzdžiai, tik savame lygyje ir pagal savo galimybes.

Gerus darbus gali daryti kiekvienas. Štai žinomas kairiųjų liberalų atstovas Andrius Tapinas renka pinigus ukrainiečių ginkluotei. Labai tikėtina, kad savireklamos tikslais, bet ar didelis skirtumas? Svarbu, kad jis tai daro.

Jei homo, bi ir trans aktyvistai nori žmogiškos pagarbos, jų pačių korifėjus parodė pavyzdį. Užuot provokavus visuomenę atgrasiais metodais galima būtų savo gausias lėšas iš tarptautinių fondų ir Lietuvos piliečių mokesčių per valdžios skirstomą biudžetą panaudoti Bairaktarų pirkimui.

O jei LGBT+ asmuo – pacifistas? Tada yra kitų būdų. Skirkite savo lėšas ankstukų fondui. Paminklosaugai. Pagaliau – gyvūnų globos draugijai. Tegul kapsi tie gerumo darbeliai. Ir tada netgi didžiausias „homofobas“ tars: šaunuoliai, nusipelnėte pagarbos.

Lietuvai dabar labai trūksta tokių homoseksualų, kurie skleistų gėrį, o ne blogį. Ne savo ydingą gyvenimo būdą, o pozityvią kūrybinę ir labdaringą veiklą. Taip pelnoma pagarba.

Apie tai kalbėjo ir homoseksualus politikas, prieš laiką išėjęs Rokas Žilinskas: gerbkite mane už tai, kad esu geras draugas, geras darbuotojas, o ne už tai, kad esu homoseksualas. Arba smerkite mane, jei esu blogas draugas, blogas darbuotojas, blogas žmogus.

Jei dabartiniai LGBT+ politikai būtų tokie, kaip R. Žilinskas, „homofobijos“ Lietuvoje tikrai būtų mažiau. Daugumai žmonių visiškai visvien, kas su kuo ir kaip miega.

Absoliučios daugumos pasipiktinimą sukelia visai kas kita – primygtinis savos gyvensenos brukimas, demonstratyvios glamonės, pretenzijos į vaikus ir jų seksualizavimas, apsinuoginimas perkeltine ir tiesiogine prasme, prostitučių kostiumai, išpuoliai prieš klasikinę etiką, religiją ir tautos tradicijas, pagaliau – bandymai kriminalizuoti patį oponavimą visiems šiems dalykams.

Dabar labai patogu sakyti: štai, aš – iš LGBT+, todėl mane puola, ginkite mane. Kai kuriais atvejais tokie teiginiai yra naivūs, daugeliu atvejų – veidmainiški. Homoseksualai mūsų kultūroje rečiau puolami dėl savo tapatybės, nei disidentinių religijų ar politinių partijų nariai, subkultūrų atstovai, ligoniai.

Žinoma, esama ir tokių, kurie puola, nors dažnai puolimas painiojamas su kritika. Nėra objektyvios prievolės pritarti vienam ar kitam gyvenimo būdui. Pasirinkai savo gyvenimo būdą – priimk ir kritiką. O tie, kurie išties puola, yra beveik tokia pat mažuma, kaip ir patys LGBT+.

Tiems LGBT+ asmenims, kurie tiesiog nori ramiai gyventi savo gyvenimą, galima tiktai draugiškai patarti: kai einate į viešumą, nesusisiaurinkite iki LGBT+ tapatybės. Visų pirma esate žmonės. Su visu žmogiškumo sudėtingumu.

Tai ir elkitės kaip žmonės. Ir tada nebereiks reikalauti pagarbos ar ką versti. Pagarba ateis savaime.

Autorius yra politologas