Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) – susiklostė sudėtinga darbo atmosfera. Darbuotojai skundžiasi dėl grėsmės jų fizinei, moralinei ir socialinei gerovei ir, svarbiausia, sveikatai.
Tai, kas šiuo metu vyksta Genocido centre, yra nepaaiškinama. Dabartinė situacija iš tolo neprimena įstaigos veido ir jam priskirtų tikslų – tirti nusikaltimus žmogiškumui.
Priešingai, kaip sakė keli jo atstovai, šiuo metu Genocido centre klesti psichologinis spaudimas ir atsirado gilios mobingo apraiškos: padalinių vadovai yra nušalinami nuo sprendimų priėmimo, nuvertinama ar net išjuokiama jų kompetencija.
Darbuotojai taip pat skundžiasi netinkamu darbo organizavimu, vidaus komunikacijos nebuvimu, neskaidriai priimamais sprendimais, neaiškia darbo užmokesčio ir priemokų darbuotojams skyrimo tvarka ir kt.
Genocido centro generaliniu direktoriumi prieš kiek daugiau nei metus Seimo valdančiosios daugumos valia buvo paskirtas dr. Arūnas Bubnys, kuris viešai pasižadėjo suvienyti suskaldytą kolektyvą ir sudaryti visiems darbuotojams vienodas ir tinkamas darbo sąlygas.
Visgi, kaip nurodė įstaigos atstovai, Genocido centro vadovas darbuotojams dar nepristatė 2022 m. LGGRTC veiklos planų, vizijos, šiuo metu centre vyksta neskaidrūs struktūriniai pakeitimai, su kuriais kolektyvas taip pat nėra supažindintas.
Atsižvelgdami į psichologinę įtampą Genocido centre, darbą jau paliko keletas kvalifikuotų ir patyrusių specialistų.
Dabar, kuomet Seimo narių, komitetų ir Seimo valdybos pašto dėžutes pasiekia Genocidų centro darbuotojų pagalbos šauksmas su mobingo ir rašytiniais neskaidrumo įrodymais, šia tema nebesidomima.
Kas nutiko, gerbiamasis Seime, kad daugiau nereaguojama į situaciją, susidariusią Genocido centre? Kur Nacionalinio saugumo ir gynybos ir Žmogaus teisių komitetai, kuriems priskirta kuruoti LGGRTC veiklą?
Šiuo metu Genocido centro darbuotojai, negaudami sau priklausančio darbo užmokesčio, jau kreipėsi į Darbo inspekciją, kiti netgi pradėjo ir teisminį nagrinėjimą. Na, ir kas? Laimės bylas, prisiteis kompensacijas, bet ar tai išspręs susidariusius probleminius klausimus? Problema šiuo atveju yra politinė.
Nesu Genocido centro darbuotojas, kad visas detales žinočiau iš arti, taip pat nesu Valstybės audito atstovas, kuris įvertintų, kas kaltas dėl galimų neskaidriai priimamų sprendimų Genocido centre.
Visgi akivaizdu, kad dabartinis centro vadovas arba pats yra viso šio chaoso kaltininkas, arba tiesiog nesugeba tinkamai vadovauti įstaigai ir užtikrinti kolektyvo gerovės. Kitas variantas – sąmoningai leidžiama tokiai situacijai atsirasti.
Galima tik spėlioti kodėl susiklostė tokia padėtis, tačiau problemos Genocido centre akivaizdžios. Įstaigą jau palieka ilgamečiai ir daug nusipelnę Genocido centro darbuotojai (vienas jų – Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus direktorius, vėliau LGGRTC Memorialinio departamento vyresnysis patarėjas muziejinei veiklai Eugenijus Peikštenis, reikšmingai prisidėjęs prie Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškos).
Tad tik laiko klausimas, kada tokiu stiliumi dirbantis Genocido centras nebeatliks jam valstybės patikėtų funkcijų.
Kreipiuosi į Seimo valdančiąją daugumą, prašydamas daugiau nebeignoruoti LGGRTC profesinės sąjungos pagalbos šauksmo, siunčiamų raštų su pridėtais problemų įrodymais.
Užkirskite kelią įstaigos valdymui sovietinės nomenklatūros stiliumi.
Tikiu, kad tikrai gebėtumėte rasti ir kitų kandidatų į Genocido centro vadovo pareigas, net ir sau lojalių, tačiau tokių, kuriems žmogus yra pirmiausia.
Tikiu, kad tokių tikrai yra. Juolab pats Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pavadinimas reikalauja būtent tokio žmogaus.
