Apranga ir jos dalys – kiekvienos kariuomenės vizitinė kortelė. Šiandien žinome, kaip įvairiais laikotarpiais atrodė lietuvis karys, tačiau atkurtos Lietuvos kariuomenės heraldiką kūrusiems žmonėms šis vaizdinys dar buvo miglotas.
Per laiką muziejų rinkiniai tapo vis atviresni ir gausesni, o prieš kelerius metus Lietuvai padovanotas Henrio Gaidžio rinkinys atvėrė naujas tyrimų galimybes: reikšmingą jos dalį sudaro tarpukario Lietuvos karininkų relikvijos.
Ką šios relikvijos liudija apie lietuvį karį Lietuvoje ir pasaulyje? Kaip antpečio atnaujinimas virto detektyvu? Kaip Amerikoje sukauptas rinkinys įkvėpė kuriant nepriklausomos Lietuvos kariuomenės heraldiką?
Atsakymus į visus šiuos klausimus rasite Lietuvos nacionaliniame muziejuje vykusiame istoriko Norberto Černiausko pokalbyje su H. Gaidžio rinkinį tyrinėjusiu dizaineriu ir drabužių atnaujintoju Giedriumi Paulausku ir Lietuvos kariuomenės heraldikos žinovu Nerijumi Treiniu.
– Č. Nerijau, atkūrus nepriklausomybę reikėjo atkurti ir Lietuvos kariuomenę. Jūs dirbote su vaizdine, labiausiai visuomenei matoma to puse – kūrėte skiriamuosius kariuomenės ženklus, atributiką. Ar lengva tai buvo užduotis?
– T. Įstojęs į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą gavau užsakymą – greitai padaryti Lietuvos savanorių skiriamąjį ženklą jau sukurtiems drabužiams.
Tuo metu dar buvau Vilniaus dailės akademijos studentas, tik vėliau buvau priimtas etatiniu darbuotoju – vykdžiau ir kario funkcijas, budėjau, su ginklu vaikščiojau aplink Seimą, o laisvu metu piešiau naują kariuomenės simboliką: karinių dalinių vėliavas, antsiuvus, antpečius.
Vis dėlto man labai rūpėjo, kokia buvo Lietuvos kariuomenės simbolika iki karo, juk ji tuomet viską jau turėjo. Ir uniformas, ir kepurių ženklus, ir visas smulkmenas.
Ieškojau, kas yra išlikę, norėjau palaikyti rankose, pajausti, pamatuoti – tai būtų padėję rengti techninius brėžinius gamybai.
Deja, muziejai tuo metu buvo daug uždaresni, ne visi eksponatai buvo prieinami. Per laimingą atsitiktinumą susipažinau su Henriu Gaidžiu, pradėjome susirašinėti ir tai tapo proveržiu.
– Č. Bendravimas atnešė rezultatų?
– Henris Gaidys mielai bendravo, siuntė man knygas apie NATO, Amerikos kariuomenę. Lietuvoje mes to nebuvom nei matę, nei girdėję, interneto tuo metu nebuvo.
Ir štai gauni žinią, kaip tie dalykai pasaulyje sutvarkyti. Tai tikrai buvo labai svarbu.
Vėliau, jau 1994 metais, aš pats nuvykau į Ameriką pas Henrį, susipažinau su jo kolekcijoje esančiais tarpukario Lietuvos atributais.
Niekas Lietuvoje okupacijos sąlygomis nebūtų galėjęs sukaupti tokio turinio rinkinio, jeigu ne Henris, mūsų praeitį liudijančios relikvijos būtų pradingusios.
Negana to, daug dalykų, kurie šiuo metu yra eksponuojami parodoje „Išpakuojam!“, man tapo įkvėpimu, jie buvo prikelti naujam gyvenimui jau dabartinės kariuomenės atributikoje.
– Č. Kaip tie, tuomet dar daiktai, šiandien jau eksponatai, atsidūrė Amerikoje?
– Juos išsivežė tarpukario Lietuvos karininkai, traukdamiesi į Vakarus. Ženklai, medaliai, net aprangos jiems buvo labai brangūs, todėl pasiėmė kartu.
Kaip jie patys yra pasakoję, nuo milinių nuėmus antpečius buvo galima ir laivu plaukti, ir kasdien praktiškai naudoti.
Daug jų buvo ir išmesta, bet iš esmės tai brangios relikvijos, todėl šeimose kai kurie daiktai buvo išsaugoti. Henris rado būdą juos surinkti, padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui ir šiandien galime džiaugtis išsaugota istorija.
– Č. Giedriau, mėnesį dirbote parodoje tyrėju, galėjote prisiliesti prie Lietuvos kario istorijos. Kas patį labiausiai nustebino?
– P. Henrio Gaidžio rinkinyje gausu originalių išlikusių tarpukario Lietuvos karininkų, karių drabužių detalių, ekipuotės detalių, kas ir tapo mano tyrimo pagrindu.
Mane labiausiai nustebino puiki jų būklė. Pavyko atrasti išlikusią karininko, leitenanto Vytenio Statkaus kepurę ir dvi palaidines, viena jų išskirtinė – paskutinio pagal įsakymą 1940 metais patvirtinto palaidinės modelio pavyzdys.
Rinkinyje esanti milinė su įsiūtu kailiu taip pat išskirtinė ir vienetinė, ir išlikusi labai puikios būklės. Sunku patikėti, kad rinkinyje esantis diržas netgi nepraradęs natūralaus odos blizgesio.
Dažniausiai tokie dalykai susidėvi, jeigu ir išlieka, tai tikrai ne tokios geros būklės.
T. Viešėdamas Amerikoje 1994 metais buvau susitikęs su Giedriaus paminėtu Vyteniu Statkumi. Pamenu, tuomet klausiau jo, kodėl vežėsi ir brangino šias aprangas, jų detales.
Atsakymas buvo labai aiškus: „Mes kiekvieną akimirką galvojome, kad grįšime. Apsivelkam aprangą ir vėl grįžtame į Lietuvą.“ Jie tikėjo, kad grįš ir grįš su aprangomis, matyt, dėl to jos taip brangintos ir saugotos.
– Č. Telieka pasidžiaugti, jog aprangos šiandien grįžo į Lietuvą kaip eksponatai, kaip Henrio Gaidžio dovana Lietuvai. Šiandien turime išsaugotą istoriją ir konkrečius jos veikėjus.
P. Šis rinkinys būtent tuo maloniai džiugina. Eksponatai, kurių priklausomybė yra žinoma, dažnai pasakoja ir jų savininkų istoriją.
Štai vienos iš palaidinių kišenėje visai netikėtai aptikau nuotrauką, kurioje užfiksuotas Vytenio Statkaus sūnus, dėvintis būtent tą tėvo palaidinę, kepurę ir diržą. Panašu, kad ta nuotrauka joje gulėjo jau kurį laiką.
– Č. Kaip ta nuotrauka atsirado palaidinės kišenėje? Ar tai naujas eksponatas, atrastas tiriant rinkinį?
T. Ko gero, tai vienas iš triukų, kuriuos labai mėgo Henris. Su savo rinkiniu jis dalyvaudavo visuose lietuvių festivaliuose Amerikoje. Į juos atvykdavo išsamiai sudėliojęs savo pasakojimą.
Jis paimdavo karininko aprangą, medalį, šautuvą, tikrą, veikiantį ir dar šaudantį, pridėdavo originalią 1937 metų kuprinę su gertuve, kad galėtų pademonstruoti, kaip atrodė karys.
Į kišenes pridėdavo tikrų litų, monetų ar tų laikų pasą. Tai buvo jo švietimo būdas, nes apsilankius šeimai galėjo sudominti visus.
Vyrus ir vaikus dažniausiai sudomindavo ginklai, o moteris – kiti kišenėse paslėpti laikmečio atributai. Taip jis rasdavo priėjimą prie visų, užuot tiesiog padėjęs daiktą, kad jį stebėtų.
Jis pabrėždavo, kad tik stipri tauta gali išlikti, todėl per karybą jis išeivijos atstovams papasakodavo apie visą Lietuvą. Matyt, ir minėta nuotrauka kišenėje bus taip užsilikusi.
– Č. Giedriau, jūsų tyrimo istorija panašėja į tam tikrą detektyvą?
– P. Man pasisekė, kad, kitaip nei Nerijus pirmaisiais nepriklausomybės metais, galėjau palyginti ne tik Gaidžio rinkinyje, bet ir Lietuvos nacionalinio muziejaus saugyklose esančius eksponatus.
Jie puikiai papildo vienas kitą. Pradėjau nuo mažos detalės – rinkinyje esančių pulkininko leitenanto Motiejaus Karašos antpečių.
Į mano rankas jie pateko įrėminti rėmelyje, negalėjau matyti kitos pusės. Išėmęs pastebėjau, jog trūksta tam tikrų detalių – nėra antpečio kitos pusės dugno, liežuvėlio ir ąselės, per kurią persiveria liežuvėlis.
Ar dingo per laiką, ar nuimant nuo aprangos? Tada pastebėjau, kad įsegtos dvi žvaigždutės. Vėl kėliau sau klausimą, ar paaukštinus laipsnį jis siuvosi naują aprangą?
Skylučių neradau, taigi čia ir atsakymas – pakeltas pulkininku leitenantu Karaša pasisiuvo naują aprangą. Taip visiškai pasinėriau į tyrimą ir tapau kone detektyvu.
– Č. Mažas eksponatas pamažu atskleidžia savo paties istoriją, kuri pereina į jo savininko istoriją, o gal netgi turi ką papasakoti apie visą epochą?
– P. Be abejo. Štai kad ir tie patys antpečiai, kurie būdavo įsiuvami. 1935 metais buvo priimtas patikslinimas, jog antpečiai gali būti ir prisegami.
Tai palengvinimas karininkams, kadangi turint vieną aprangą galima išsisegti paprastus antpečius ir įsisegti paradinius.
Nereikia siūtis naujų aprangų, nes audiniai keliavo iš Anglijos, jos buvo siuvamos individualiai, pas meistrus, nebuvo serijinės gamybos. Taigi nors ir rodytas dėmesys kokybei, bet tai nebuvo pigus malonumas.
Dar vienas istoriškai gal ir nereikšmingas atradimas, bet jis parodo, jog kariams buvo svarbu jų įvaizdis, jie siekė atrodyti nepriekaištingai.
Ir jį padariau tirdamas būtent Henrio Gaidžio rinkinį, anksčiau nieko panašaus nebuvau matęs. Kalbu apie palaidines su nugaroje įsiūtomis gumomis.
Tos palaidinės priklausė tam pačiam karininkui, matyti, kad jis jas siuvosi pas siuvėjus, kurie pritaikė tokią technologiją.
Ji leidžia iš nugaros per juosmenį sujuosus diržą gražiai paskirstyti audinį, taip nesusidaro didelis klostas. To istorikas neužfiksuotų, tik su siuvimu susijęs žmogus.
– Č. Tarpukario kariuomenė buvo išties nepriekaištinga?
– P. Kariuomenė buvo viršūnėlė, todėl ir aprangose galima įžvelgti geriausius tuometinės mados pavyzdžius ir tendencijas, geriausi dalykai būdavo perimami.
Išskirtinis Lietuvos kariuomenės bruožas – žalsva, samaninė spalva. Mane ši spalva žavi, nors iš dalies ir apsunkina atnaujinimo darbą, nes nė viena kariuomenė tokio atspalvio neturi, jos visos naudoja rudą spalvą.
Atkuriant tenka ieškoti atitikmenų, artimiausia šiai spalvai yra Olandijos kariuomenės apranga.
– Č. Nerijau, kūrėte dabartinius ženklus, domėjotės analogais pasaulyje, ieškojote tarpukario Lietuvos ženklų. Turite visą paveikslą. Kaip apibendrintumėte Lietuvos kariuomenės atributiką?
– T. Dabartinės Lietuvos kariuomenės antsiuvai yra profesionalūs, sukomponuoti pagal visus heraldikos būdus ir taisykles, atėjusias iš viduramžių. Kitose valstybėse, ypač Amerikoje, yra visiška laisvė.
Ženkluose galima aptikti drakonų ir slibinų, skrendančių bombų. Mes esame išlaikę ženklų tęstinumą ir paprotį ir tik minimaliai stilizavę, pritaikę.
Pavyzdžiui, dabartinis kepurės ženklas yra 1934 metų modelio, tik tuomet skyde būdavo komponuojamas Gedimino pilies siluetas. Dabar jį pakeitė Vytis, dabartinis herbas, nes atkūrus Lietuvą Vilniaus problemos neturėjom.
Pokalbis yra Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Išpakuojam!“ dalis.
Visą pokalbį galima peržiūrėti adresu:
Parodoje eksponuojama vienas didžiausių kada nors Lietuvai padovanotų muziejinių rinkinių. Ją Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau nei pusę amžiaus kaupė išeivijos lietuvis Henris Lazaras Gaidys (Henry Lazarus Gaidis), ilgą laiką dirbęs FTB agentu, o laisvalaikiu medžiojęs lietuvišką praeitį.
Vertingiausia beveik toną sveriančio rinkinio dalis yra karinės tematikos. Pirmus tris mėnesius parodoje darbuosis neįprastam bandymui pasiryžę tyrėjai.
Į dienos šviesą jie iškels archyvuose ir saugyklose vykstantį procesą – tirs ir atskleis muziejui padovanoto rinkinio turinį, kuris vėliau ir taps parodos dalimi.
