A. Navys, M. Sėjūnas. Rusiškojo fašizmo ištakos (III)

(I dalis – Ideologinis fašizmas ČIA, II dalis – Istorinis fašizmas ČIA)

Kultūrinis fašizmas

Antroje dalyje kalbėjome apie istorinę rusofašizmo sanklodą. Ji, be jokios abejonės, neišvengiamai susijusi su kultūriniu sluoksniu, kuris yra dirvožemis zombių daigams vystytis ir galiausiai virsti orkų orda, einančia žudyti, plėšti ir prievartauti.

Visuomenėje turi atsirasti tradicijomis, kultūrine norma užtvirtintas elgesys, o su juo ir ugdymo sistema tiek išsikreipusi, kad jos produktas – vertybėmis užkoduotas kultūrinis algoritmas – sukurtų terpę vis didesniems nuokrypiams rastis.

Kartu su informacinėmis / propagandos priemonėmis, galiausiai tokia kultūra persunkta minia nukreipiama vieno vienintelio tikslo link: būti aukščiau už kitus, jaustis geriausiu ir neklystančiu, veikti ultimatyviai, turint tam pačių susigalvotą teisę teisti. Mirties bausme, turto / asmenybės nusavinimu, trėmimu, darbais katorgoje.

Vienalytis, pats tikrasis, unifikuojantis fašizmas per taip vadinamą jo kultūrą ištrina bet kokias žmogiškumo užuomazgas ir iki tos akimirkos, kol kūnas paspaudžia pistoleto gaiduką, uždaužo kitą žmogų basliu, išdegina nugaroje svastiką, tvirkina kūdikį, prievartauja ir galiausiai užmuša, į jo primityvias smegenis pasiunčia vienintelį signalą: tai daryti gerai, tai daryti teisinga. Tai – kultūrinė vertybė.

Ne šiaip kokia primityvi denacifikuok ukrobanderovcą, bet pamatinė, suformuota iš kartos į kartą, išaukštinanti, netgi sudvasinanti ir tampanti ypatingo tikėjimo dalimi. Tokio tikėjimo, kad iš jo ateitų niekaip su krikščionybe nederantis patriarcho Kirilo kvietimas žudyti, unisonu atliepiantis Dugino apibendrintą, Rusijos visuomenėje nuo Sovietų Sąjungos žlugimo laikų sklandančią, rusišką nacistinę kultūrinę esenciją, kultūrinę rusų misiją – karą Puškino ir Lermontovo vardu.

Gana paprastas – kitaip ir negalėtų būti tautai, kurios 40 milijonų žmonių šiandien vis dar tuštinasi kibire ar lauko išvietėje – kultūrinis fašizmas, deklaruojantis mat tvaju valiutos nedylančią vertę: vienintelis tikras dalykas pasakantis daug daugiau už ilgiausias disertacijas ir aiškinimus apie tai, kas iš tiesų kultūriškai be prievartos plinta iš senosios Moskovijos kunigaištystės.

Taip taip, tie visi šlykštūs triaukščiai keiksmažodžiai, kuriuos išgirsi virstančius iš padugnių burnų net Centrinėje Afrikoje yra vienintelis kultūrinis rusiškojo pasaulio aspektas, įsiskverbiantis ir noriai vartojamas visoje Žemėje žmonių, dažniausiai stovinčių už, visų pirma, bendražmogiškosios, moralinės ribos, ir tik paskui – visuomeninės tvarkos.

Rusų kultūros ypatingo statuso mitas ypač ryškus stebint sunkiai išsivysčiusiam, protingam žmogui suvokiamą reiškinį, kai milijonai sovietinio lagerio mankurtų iki šiol per šventes išsiviepę spokso į Šuriko nuotykius, Operacija Y, Poslie bani ir kitus sovietinius filmus 50-tą ar 150-ą kartą, o pažiūrėję atsidūsta… „ottai buvo humoras… ottai mokėjo filmus pastatyt… ottai aktoriai, ottai lygis“.

Ottai.

Va toks ir lygis. Filmai ir serialai, kuriuose alkoholikai, vagys, sukčiai yra aukštinami kaip didvyriai, formuojant simpatiškų nevykėlių, tokių artimų dūšiai, tokių vat jau utiutiu, nu, tokių kaip visi, kaip tu ir aš, ar ne? – įvaizdį.

Žinoma, kad tooookį meną gali kurti tik itin ypatingi ir talentingi Rusijos režisieriai, aktoriai, atlikėjai.

Putino draugelis Nikita Michalkovas ypatingas tuo, kad sugeba sumušti nepatikusį žiūrovą. Kai kurių lietuvių taip mylimas Kirkorovas ypatingas tuo, kad žurnalistei atsako „Py*da! Pašla na***i“.

Muzikos grupės „Leningrad“, „Liube“, „Butyrka“ ypatingos skleidžiamomis zonos poniatkėmis, kultūra!, siužetais, pamokymais ir lyg mantra kartojamomis eilutėmis, visu tuo mėšlu, kuris sudėtas „Brat“ bei „Brat dva“ filmuose ir yra cituojamas galimai būsimos prezidentienės Navalno žmonos Julijos kaip „prikolas“ : „malčik, vodočki priniesi. My domoj lietim“.

Ypatingas ir pats Navalnas, vadinęs kartvelus (gruzinus) tarakonais, kuriuos reikia tiesiog naikinti.

Visa šita kultūrinė bjaurastis, kuri, deja, vis dar sukasi ir mūsų bent jau kolektyvinėje pasąmonėje, ir kuri mums buvo tyčia ar netyčia brukama, tapo nepakeičiama duotybe ir iškreiptu suvokimu, kad rusiška kultūra yra gerokai įdomesnė, geresenė, dvasingesnė, aukštesnė už mūsų pačių, už Rytų, už Vakarų.

O iš tiesų – tai tik liumpenoproletariatiška tuštybė, erudicijos, išsilavinimo stoka, pirmykštis šarikovizmas.

Tai kultūrinė silpnaprotystė, prisirišimas prie to, kas pažįstama, suvokiama, tariamai artima, kaip primityvūs anekdotai apie Petią ir Čiapajevą.

Tai Lermontovo imperialistinis „Mūsų laikų didvyris“ (1838-40 m.), padėjęs rusų intelektualams suvokti (!!!) sparčiai augančios imperijos prasmę vyžų, degtinės, matrioškų, balalaikos ir jau minėtų matjperematj fone. Staiga atsiradusi kultūrinė banga, civilizacinė misija užkariauti didžiules teritorijas ir pavergti Sibiro tauteles, vėliau išsivertusi į tolstojišką gerąjį rusą imperijos pakraščių laukiniams, blogiems atsilikėliams nešanti ruskij mir.

Todėl visiškai suprantama bei pateisinama, kad kai kazokai, čečėnai, azijiečiai, čerkesai, osetinai ir kitos rusams egzotiškos, necivilizuotos tautos, prastesnės už civilizuotus rusus taikiai nenori civilizuotis, jas reikia priversti jėga. Jų pačių labui.

Gerieji, civilizuoti ir kultūringi rusai, stovintys, žinoma, ant aukščiausio laiptelio imperijos tautų schemoje ir nešantys šviesą tamsiems, beraščiams, rusiškai nekalbantiems pagonims armėnams.

Todėl kai šiandien sakoma, kad Rusijos tankai važiuoja rusiškai kultūrai iš paskos reikia suprasti ne perkeltine prasme, o tiesiogiai.

Nes būtent taip gerieji Mordoro orkai, denacifikuojantys Ukrainą, Irpenėje, Lermontovo ir Puškino gatvėse sušaudė ir tankais pervažiavo beginkles ukrainiečių merginas.

Ir dėl to kalti ne tik rusofašistinės kultūros terpėje subrandinti agresoriaus žudikai, bet ir visi mes, kurie didelėmis dozėmis vartojome rusišką kultūrą ir nuo jos apsinešę kaip koks serbas Gorašičius kartojome: tik nemaišykime sporto su politika.

Tokį ir panašų propagandinį pūlinį turime nedelsiant išpjauti ir su visa rusiška kultūra išmesti iš savo galvų ir tik po to imtis mokyti rusus.

Nes kiekvienas greičiausiai žino, kas parašė: „Akmenys paplentėm kauks, / Sužaliuos lazda / Lauk manęs, kai nebelauks / Niekas niekada“.

Ir mažai kas girdėjo: „Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį, / Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa. / Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys – / Mes mokėsim numirt giedriu veidu ir tvirta dvasia.“.

Fašizmą gimdo tuštybė, tamsa ir mankurtizmas. Kaip sako ispanų filosofas Chose Ortega I Gasetas (José Ortega y Gasset), šiandieninis žmogus kenčia, nes gyvena pakibęs laike ir erdvėje, nematydamas priežasties ir pasekmės saitų bei istorinės raidos dėsningumų.

Jei dauguma tą gebėtų, mums nereikėtų nutirpusiems stebėti vaizdų iš Bučos, mes nesistebėtume šiandienine fašistine Rusija, nes… jos tokios tiesiog nebūtų.

PABAIGA

Nuotrauka: Scanpix, Vida Press, STOP kadras

Autoriai yra VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūros steigėja