Mokytojai apie naujas ugdymo programas: vaikams reikia ne rėmų, o prasmės

Atnaujinamų ugdymo programų mokytojų bendruomenė laukia su viltimi ir su nerimu. Tikimasi, kad jos mokytojams leis dirbti laisviau, o jų turinys bus svarbus šiuolaikiniam vaikui.

Rengiamoms programoms keliamus lūkesčius ir kritiką, dabartinės vaikų kartos poreikius ir besikeičiantį mokyklos vaidmenį aptarė mokytojai, švietimo žinovai ir vadovėlių autoriai: lietuvių kalbos mokytojas Alius Avčininkas, sostinės Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja žinovė Jūratė Litvinaitė ir leidyklos „Šviesa“ švietimo žinovas, Vilniaus universiteto dėstytojas ir socialinių mokslų daktaras Simonas Šabanovas.

Tikisi daugiau laisvės ir dėmesio vaikui

Pasak A. Avčininko, mokytojai lituanistai pirmiausiai tikisi mažesnės apimties programos, kad turinys būtų proporcingas numatytam laikui.

Jo teigimu, šiandien programų apimtis yra titaniška ir neatitinka mokyklos tikrovės. Taip pat viliamasi, kad ugdymo turinys bus aktualizuotas – koreliuos su mokinių tikrove, jų patirtimi, bus kuo mažiau fragmentuotas.

„Žinoma, svarbu paties turinio nesuprimityvinti, pavyzdžiui, literatūros nereikėtų redukuoti iki labai siaurai suvokiamo malonumo šaltinio.

Šiuolaikinei kartai svarbūs atpažinimo ženklai – pasaulis man kalba tiek, kiek jame atpažįstu save. Aišku, čia kyla egocentrizmo grėsmė, kad literatūra bus suprantama tik kaip įrankis asmeniniams poreikiams tenkinti, o ne pasauliui pažinti.

Tikslas – plėsti žmogaus akiratį. Turinys neturėtų būti nukreiptas ir vien į visos kultūros (tiek Europos, tiek Lietuvos) išsaugojimą: tokia užduotis iš anksto pasmerkta sugriūti, nes lituanistika viena nėra pajėgi to padaryti“, – teigia A. Avčininkas.

Kalbėdamas apie socialinius mokslus, S. Šabanovas pripažįsta, kad paliekama dalis laisvo turinio būtų ne tik galimybė atskleisti mokytojo interesus, bet ir proga geriau suasmeninti, pritaikyti mokymą kiekvienam mokiniui.

„Šiuolaikinė karta mokykloje tikisi paprastumo, aiškumo, konkretaus atsakymo, kodėl man to reikia, įdomumo, vaizdumo, nes supantis pasaulis tapo interaktyvus, labai greitas.

Tapo svarbiau jungti įgūdžius, įgaunamus sprendžiant iššūkius, o ne įsiminti daug konkrečių žinių. Svarbia vertybe tapo ir išskirtinumas“, – teigia švietimo žinovas.

Kritikuoja bandymą įsprausti į rėmus

Sostinės Vytauto Didžiojo gimnazijos (VVDG) istorijos mokytoja žinovė, ilgametė „Šviesos“ istorijos vadovėlių, pratybų sąsiuvinių bendraautorė Jūratė Litvinaitė didelių pokyčių naujose ugdymo programose jau nebesitiki.

„Programos rengiamos jau antri metai, tad jau žinome, kas jose bus, daugybė mokytojų ir kitų švietimo žinovų dalyvavome projektų svarstymuose, diskusijose, teikėme pasiūlymus.

Nuomonių, kaip ir įprasta socialinių, humanitarinių dalykų srityse, yra įvairių – nuo visiško pritarimo iki visiškos kritikos. Mano požiūriu, istorijos dalyko programos yra kažkur per vidurį“, – mano J. Litvinaitė.

Mokytoja žinovė labai teigiamai vertina programų autorių triūsą siekiant atnaujinti istorijos dalyko dėstymą mokyklose išskiriant tokias svarbias sritis, kaip istorijos paveldas, istorinio pasakojimo kūrimas, praeities ir dabarties sąsajų pabrėžimas.

„Džiaugiuosi dėl programose atsiradusios istorijos mokslo pradmenų diegimo dalies. Čia kalbama ir apie istoriko darbo būdus, etiką, pabrėžiamas darbas su šaltiniais.

Vis dėlto kritiškai vertinu programų autorių sprendimą palikti dvejų metų istorijos epizodinio 5–6 klasių kurso dėstymą, kuriam nepritarė nei istorijos mokytojai, nei dalis visuomenės, švietimo žinovų.

Nuliūdino ir prisirišimas prie atskirų faktų, siekis reglamentuoti būtinas sąvokas, datas, asmenybes. Tai – mėginimas įsprausti istorijos dėstymą į tam tikrus rėmus“, – teigia J. Litvinaitė.

Džiugina egzaminų pokyčiai

Visi trys kalbinti žinovai džiaugėsi tuo, kad turėtų nebelikti nuo ugdymo programos besiskiriančių atskirų egzaminų programų, kurios ilgus metus kėlė sumaištį.

Vietoje to mokytojai turės pagrindines egzaminų turinio gaires atnaujinamose pačiose ugdymo programose.

„Šiuolaikinės ugdymo programos daugiau nukreipiamos į gebėjimų ugdymą, integralų pasaulį. Dabar ir darbdaviai labiau vertina galimybę kūrybiškai ir kompleksiškai spręsti problemas, gebėjimą praktiškai taikyti žinias“, – teigia S. Šabanovas.

A. Avčininkas sutinka, kad iki šiol buvusi programų ir egzaminų skirtis yra neadekvati. Turi būti bendra programa, kurioje numatyti siekiami tikslai ir nelieka vietos interpretacijoms.

„Iki šiol lietuvių kalbos ugdymo programos turinys apėmė kalbą, kalbos vartojimą bei literatūrą. Deja, nemaža dalis viso turinio prasilenkė su egzamino reikalavimais, nes turinys tarsi skirtas parengti gyvenimui, o egzaminas visa tai susiaurina.

Kalbėdami apie ugdymą, negalime jo redukuoti iki egzamino išlaikymo, bet šiuo metu taip Lietuvoje (o gal ir pasaulyje) yra įvykę, kad egzaminas stovi priešaky, o gyvenimas nustumiamas į kitą planą.

Vadinasi, kažkas daroma ar padaryta ne taip ir reikalingi konceptualūs sprendimai“, – teigia lietuvių kalbos mokytojas.

Kaip pastebi J. Litvinaitė, istorijos dalyko pamokose aktualios tos pačios problemos ir ieškoma jų sprendimo.

„Baigiamosiose klasėse siūloma taikyti jau parengtas kaupiamojo vertinimo programas, kuriose numatoma, kad galutinį mokinio vertinimą sudarys ne tik egzaminas, bet ir 11–12 klasių pusmečių vidurkiai, baigiamasis darbas, kiti kūrybiniai – praktiniai mokinių darbai.

Mokytojas šiuo atveju įgytų galimybę atverti savo kūrybiškumą, vaizduotę, siūlytų mokiniams įvairių tarpinių atsiskaitymų temas, sumanymus, probleminius klausimus.

Viltingai laukiu privalomo baigiamojo darbo – jo atsiradimas skatins tiek mokytojus, tiek mokinius jau nuo pradinės mokyklos kuo daugiau dėmesio skirti tyrinėjimams, projektinėms veikloms, patyriminio ugdymo būdų ir įgūdžių taikymui kasdieniame mokyme.

Esu įsitikinusi, kad mokykla, pirmiausiai, ugdo kūrėjus, tyrinėtojus, atradėjus, bet ne faktų eruditus“, – sako istorijos mokytoja žinovė.

Laisvė rinktis: privalumas ar iššūkis?

Pasak S. Šabanovo, tiems mokytojams, kurie ypač mėgsta viską struktūruoti ar dar tik pradeda dirbti, su naujomis programomis gali kilti iššūkių ieškant medžiagos ir ruošiantis kai kurioms pamokoms.

Keisis nagrinėjamos temos, atsiras naujų dalykų, kuriuos daugelis mokytojų mokysis kartu su mokiniais.

Įvairiose pamokose bus nagrinėjamos temos nuo pankų subkultūros iki klimato atšilimo, nuo šiuolaikinės literatūros iki pasaulinės ekonomikos pokyčių, tačiau būtent tai padės atsakyti į jaunus žmones labiausiai dominančius klausimus apie juos supantį pasaulį.

Lietuvių literatūros programoje, pasak A. Avčininko, dabar nurodyti galimi kūrinių nagrinėjimo  bruožai neapima daugelio kūrinių visumos, tad aklas jų sekimas – tendencinga literatūros analizė, kuri sudaro iškreiptą visos lietuvių literatūros (kaip ypač nepatrauklios ir tolimos) vaizdą.

Mokytojas pastebi, kad bet koks nuokrypis nuo programos remiasi į laiko resursus, klasės ar mokyklos kontekstą, tad net ir teorinė laisvė ne visada tampa praktiškai įmanoma, o tam tikri niuansai priklauso ir nuo mokytojo drąsos, erudicijos, entuziazmo. Su tuo sutinka ir istorijos mokytoja žinovė J. Litvinaitė.

Keisis ir mokymo priemonės

Į pagalbą mokytojams skubės ir vadovėlių bei kitų mokymo bei mokymosi priemonių kūrėjai. Leidyklos „Šviesa“ žinovo dr. S. Šabanovo teigimu, šiuolaikinis vaikas tikisi didelės mokymo priemonių įvairovės.

„Vaikui svarbus tik ne tik vadovėlis, bet ir skaitmeninė erdvė, papildanti žinias infografikais, užduotimis, video, iliustracijomis ir programėlėmis.

Jam reikia veiklos sąsiuvinio, kuriame galėtų žymėtis ir dirbti universitetiniu stiliumi. Šios priemonės turi sudominti ir tuos, kam rūpi miesto kultūrinė įvairovė (pvz. gatvės menai), ir skaitančius Lietuvių rašytojų klasikinius kūrinius.

Poreikių įvairovė stipriai išsiplėtė. Ir nors programoje nurodomos mokymo gairės, bet mokytojas apsisprendžia pats, kokį turinį naudoti.

Žinoma, kuo daugiau medžiagos pasiūlo dalyko priemonių komplektas, tuo ramiau mokytojas gali pasirinkti, ką jis naudos“, – teigia dr. S. Šabanovas, prieš kelerius metus įvertintas kaip inovatyviausias geografijos mokytojas.

A. Avčininkas atkreipia dėmesį, kad dabar ypač svarbu derinti skirtingus mokymosi būdus ir skirtingais kodais pateikiamas žinias.

Be to, mokiniui reikia kompleksinių priemonių, apimančių instrukcijas, praktines užduotis, pagalbą, įsivertinimo mechanizmą, tolesnių mokymosi žingsnių planavimą ir panašiai.

„Nors ne vienerius metus kalbame apie žinių amžių, didelė dalis mokinių vis dar negeba kritiškai rinkti ir vertinti informacijos, tad būtinos ir mokymosi strategijos, įgalinančios mokinį tikslingai ir sistemingai veikti.

Manau, ugdymo priemonės turi būti ypač koncentruotos, sutelktos ir suasmenintos, jų fragmentavimas tik išbalansuoja mokinį.

Turbūt visi sutiks, jog svarbu kalbėti ir apie tokias priemones, kurios apimtų visus mokymosi lygmenis, aiškiai parodant žinių ir mąstymo sąveiką, dermę“, – sako A. Avčininkas.

J. Litvinaitė priduria, kad XXI a. turime kalbėti jau ne apie ugdymo priemones, kurių yra labai daug ir įvairių, o apie specifinius besimokančiųjų santykius, kuriuose priemonės tik pasitarnauja kaip pagalbininkai: „Šiuolaikinis mokinys – tai vaikas, kurį reikia prakalbinti ir įtraukti į veiklą“.

Svarbiausi lūkesčiai

Žvelgdamas į ateitį dr. S. Šabanovas tikisi, kad programų rengėjai neįspraus visko į standartus, nes pasaulis labai skirtingas.

„Tikimės, kad atnaujintos ugdymo programos suteiks galimybę laisviau dirbti mokytojui, leis jam tapti labiau mentoriumi, o mokinius įkvėps mokytis savarankiškai.

Modeliuojant mokymo ir mokymosi procesą kiekvienas turėtų atsirinkti, kas geriausiai veikia. Vis tik svarbiausia, kad ugdymo programos būtų pagaliau atnaujintos ir nebenukėlinėjamos, nes tai, kas buvo svarbu 2008-aisiais metais daugelyje dalykų jau nebeatitinka dabartinių lūkesčių“, – teigia dr. S. Šabanovas.

Pasak istorijos mokytojos žinovės J. Litvinaitės, mokykla turi tapti vieta konstruotis santykiams, atsiverti pasaulio tyrinėjimui, supratimui, veikimui.

„Kritinis mąstymas, gebėjimas diskutuoti, vertybinės ir moralinio požiūrio susiformavimas svarstant svarbius politinius, socialinius, ekonominius, kultūrinius nūdienos klausimus – tai istorijos pamokų kasdienybė.

Mano giliu įsitikinimu, nė viena istorijos pamoka neverta mūsų laiko, jei joje nekeliamas klausimas – kaip šioje pamokoje pateikta medžiaga prisideda prie geresnio dabarties pasaulio suvokimo ir kaip padeda mokiniui tuo suvokimu pasinaudoti ar formuojant savo požiūrį, ar dalyvaujant diskusijose, ar priimant sprendimus“, – teigia J. Litvinaitė.

Pasak J. Litvinaitės, be kritinio požiūrio, sveiko skepticizmo, kelių perspektyvų suvokimo apie įvairiuose šaltiniuose pateikiamas žinias, žmogus gali tapti manipuliacijų auka, vartotoju, pasimetusiu tarp skleidžiamų melagienų, propagandos, informacinio triukšmo pavojų.

Mokytoja pabrėžia, kad šiandieninio pasaulio padėtys yra paaiškinamos, suprantamos pasitelkiant kelių mokykloje mokomų disciplinų žinias, gebėjimus, tyrimo įrankius.

Kiekvienas dalykas padeda pamatyti vieną daugiabriaunių reiškinių pusę – be to reiškinys negali būti suprastas iki galo.