Bernardas Šaknys gimė 1938 metais kovo 18 dieną Kurtiškės kaime Ignalinos rajone. Mokėsi Tverečiaus vidurinėje mokykloje. Ją baigęs įstojo į Vilniaus Pedagoginį institutą, filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą.
Studijų metu pradėjo dirbti instituto laikraštyje atsakinguoju sekretoriumi, nes dar mokydamasis mokykloje jau buvo išbandęs plunksną, rašydavo straipsnelius į laikraščius.
Baigęs institutą pasirinko darbą Gervėčių krašte, Baltarusijoje, ten reikėjo lietuvių kalbos mokytojo, tenykščiai lietuviai buvo išsikovoję teisę, kad rusiškose mokyklose bent kelias pamokas jų vaikai būtų mokomi gimtosios lietuvių kalbos.
B. Šaknys dirbo Girių pradinėje ir Gervėčių vidurinėse mokyklose, mokė vaikus lietuvių kalbos, bendravo su jais ir po pamokų, stengėsi diegti jiems lietuvybę, dėlto greitai užsitraukė vietos valdžios, o ir mokyklos vadovybės nemalonę.
Kad nepageidaujamo mokytojo atsikratytų, buvo nuspręsta jį paimti į kariuomenę.
Kad tarnavimo sovietinėje kariuomenėje išvengtų, po pusantrų metų mokytojavimo teko grįžti į Lietuvą, kur aukštąją mokyklą baigę jaunuoliai į armiją nebuvo imami.
Grįžęs į Lietuvą dirbo mokytoju Tverečiuje, o vėliau Klaipėdoje, kurioje teko dirbti ir švietimo skyriuje metodinio kabineto vedėju. Iš čia buvo pakviestas dirbti į „Tarybinį mokytoją“ korespondentu.
Nuo tada žurnalisto darbas jį lydėjo visą gyvenimą. Darbas puikiai sekėsi, nes mokyklos gyvenimą, mokytojų darbą gerai pažinojo iš vidaus.
Iš „Tarybinio mokytojo“ buvo pakviestas dirbti į „Tiesą“ ir dirbo Mokslo bei mokyklų skyriaus vedėju. Šiose pareigose dirbo 25 metus.
Matė šilto ir šalto, už savo straipsnius, apybraižas buvo ir apdovanojamas, ir baudžiamas, kviečiamas „ant raudonojo kilimo“.
Žurnalisto fotografo Valentino Juraičio liudijimu, kai jis viename Maskvos aerouostų pamatęs poetą Bernardą Brazdžionį, belaukiantį skrydžio į Vilnių, priėjęs prie jo ir prisistatęs žurnalistu iš Lietuvos, šis jam atsakęs, kad jis žinąs tik vieną Lietuvos žurnalistą – Bernardą Šaknį.
Jo straipsnius spausdindavo „Literatūra ir menas,“, „Jaunimo gretos“, „Švyturys“, „Kultūros barai“. Bernardas Šaknys palaikė ryšius su išeiviais – Valdu Adamkumi, poetu Bernardu Brazdžioniu, rašytoja Ale Rūta, diplomatais Algirdu Žemaičiu, Vytautu Dambrava bei daugeliu kitų. Rašė Amerikos lietuvių „Draugui“, Kanados „Tėviškės žiburiams“.
Vyresnio amžiaus mokytojai dar ir dabar prisimena Bernardo Šaknio publikacijas, jo apsilankymus mokyklose, dalyvavimą pamokose..
Jo straipsniai buvo minimi ir cituojami bei komentuojami per spaudos apžvalgas per Lietuvos radiją ir televiziją, jis pats buvo kviečiamas ir dalyvavo LRT laidose.
Savo žurnalistiniu darbu yra padėjęs ne vienam žmogui, patekusiam į bėdą ar tuometės sovietinės valdžios nemalonę. Paminėsime tik kelis jų.
Vienas tokių, kai vilnietis moksleivis sumanė pabėgti į JAV, pas savo tetą, kuri ten gyveno. Vaikinas nuvyko į Klaipėdą, kažkaip prasigavo į uostą, į ten stovėjusį besiruošiantį išplaukti laivą, įlįsti į vielos ritinį ir taip pasislėpti.
Deja, paskutinės patikros prieš išplaukiant metu buvo aptiktas su tetos Amerikoje adresu kišenėje ir perduotas saugumui.
Kaip nepilnametis perduotas iškviestiems tėvams, bet pašalintas iš mokyklos be teisės toliau kur nors mokytis. B. Šaknys padėjo grąžinti vaiką į mokyklą.
Kitas atvejis, kai Kretingos mokyklos mokytoja, puiki matematikė buvo pašalinta iš darbo vien todėl, kad eidavo į bažnyčią. Ji taip pat su ašaromis akyse atvyko į redakciją pas Šaknį, prašydama gelbėti.
Ir jis padėjo jai grįžti į mokyklą. Tokių bei panašių pavyzdžių galima būtų priskaičiuoti ir daugiau. Už savo darbą jis buvo ne kartą apdovanojamas.
Jam buvo suteiktas Nusipelniusio mokytojo vardas. Beje, Bernardas Šaknys didele dovana laikė ir savo keturis vaikus.
Dirbdamas „Valstiečių laikraštyje“ pradėjo ir ilgus metus leido jo priedą „Tėviškės šviesa“, skirtą mokykloms. Jis yra parašęs du lietuvių kalbos vadovėlius rusų ir lenkų mokykloms, parengė ir išleido dvi knygas – apybraižų knygą „Žmogaus atradimas“ ir „Nuo Žeimenos krantų“ – apie iškilų tarpukario Lietuvos miškininką Vincą Žemaitį.
Parengė ir padėjo kunigui Steponui Tunaičiui išleisti knygą apie šviesios atminties vyskupą Juozą Tunaitį „Gerasis vyskupas“, parengė knygą apie šviesios atminties išeivijos kunigą Kęstutį Žemaitį, kuri dar neišleista.
B. Šaknys buvo S. Lozoraičio premijos „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ gavėjas.
B. Šaknys mokėjo savo darbą ir mylėjo jį, kaip ir Tėvynę. Netekome plunksnos brolio, kuris ilgai liks mūsų širdyse.
Tikras Lietuvis, patriotas, kurį prisimenu ir prisiminsiu visą gyvenimą. Pažįstu Bernardą dar nuo studijų Vilniaus Pedagoginiame institute laikų, ir man Jis daug kuo tuo metu padėjo…Tegul būna lengva Jam Lietuvos žemė…teilsisi ramybėje.