V. Valiušaitis. Maloniai nustebino naujausias J. Urbšio atsiminimų leidimas

Prieš pat Naujuosius metus „Briedžio“ leidykla pateikė rinkai neeilinę knygą – Juozo Urbšio (1896-1991), paskutinio tarpukario Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro, atsiminimų tomą „Lietuva lemtingais 1939–1940 metais“.

Kai praėjusiais metais patyriau, kad „Briedis“ rengiasi pakartotinai leisti J. Urbšio atsiminimus, maniau esant tai, tiesą sakant, ne itin geru sumanymu. Vis dėlto net penki, jeigu neklystu, šių atsiminimų leidimai (įskaitant išeivijoje išleistuosius ir rusiškąjį leidimą Lietuvoje) jau išėjo, juos be vargo galima nebrangiai įsigyti senų knygų parduotuvėse, tad leisti iš naujo dar kartą – kas domėsis?

Juo malonesnis buvo mano nustebimas, kai paėmiau naują leidinį į rankas. Drąsiai galiu sakyti, kad ankstesnės laidos, palyginus su „Briedžio“ leidiniu, yra, palyginti, blankus šešėlis to, ką randame šioje knygoje. Nekalbant jau apie poligrafinę knygos kokybę, kuri visa galva pranoksta ankstesnius leidinius, šis tomas išsiskiria ir iš esmės praturtintu turiniu.

Iš karto tenka pasakyti, jos sudarytojas ir rengėjas – istorikas dr. Ignas Kapleris, kito vertingo leidinio („Iliustruota Lietuvos istorija“, I t.), tos pačios „Briedžio“ leidyklos išleisto 2020 metais, autorius ir sudarytojas. Taigi, žmogus su atitinkamomis profesinėmis kvalifikacijomis ir leidybine patirtimi. Sklaidant J. Urbšio atsiminimus, tai iš karto krinta į akis.

Apie šių atsiminimų reikšmę įvadiniame straipsnyje „Istorijos liudijimas, pažadinęs Lietuvą“, I. Kapleris rašo: „Didžiausios politinės įtampos laikotarpiu” (Sąjūdžio kilimo metu, 1988 m. – V. V.) pasirodžiusi ir ypač didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusi <…> vos šimto puslapių J. Urbšio knyga makulatūra pavertė šimtus sovietinių pseudoistorikų tomų ir sukėlė tikrą šoką to meto visuomenei. <…> J. Urbšio knygos ištraukos, interviu su autoriumi skelbti užsienio valstybių, Lietuvos kaimynių ir kitų tuometinės Sovietų Sąjungos respublikų spaudoje, tartos per radiją ir televiziją. Dainuojančios revoliucijos metais atsiminimų knyga tapo „vienu iš svarbiausių <…> Sąjūdžio politinės programos pagrindimo šaltinių.“

Knygos sudarytojas ir rengėjas nurodo, kad šie atsiminimai pilnesni, negu bet kada anksčiau pasirodžiusieji – mat 1988 m. išėjusios knygos „Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais“ tekstas, „reikiamose vietose papildytas pirmą kartą publikuojamomis pirminio rankraščio „Susitikimai su Stalinu ir Molotovu“ ištraukomis.

Šios vietos knygoje specialiai išskirtos kursyvu. Taip pat knygą papildo ministro palikimo puoselėtojo sūnėno Aloyzo Urbšio parašyta glausta autoriaus biografija, paties J. Urbšio tekstas, skirtas žmonos, Lietuvos kultūrininkės Marijos Mašiotaitės-Urbšienės atminimui ir tapęs jo atsiminimų knygos dalimi dar 1988 m. Knygos gale skaitytojai ras dr. A. Veilentienės (Audronė Veilentienė) straipsnį, parodantį, kokį J. Urbšys patyrė KGB spaudimą parašyti atsiminimus, palankius okupacinei Sovietų Sąjungos valdžiai.“

Knyga nepaprastai gausiai iliustruota nuotraukomis, dokumentų faksimilėmis, ano meto spaudos iškarpomis, karikatūromis. J. Urbšio tekstas labai išradingai ir taikliai papildytas sudarytojo parinktomis, prie temos derančių kitų dokumentų ar šaltinių citatomis, amžininkų pasisakymais, istorikų komentarais.

Neturiu šiuo metu sąlygų ir laiko rašyti išsamesnės knygos recenzijos. Šiuo trumpu atsiliepimu tik atkreipiu dėmesį į naujai pasirodžiusį vertingą, profesionaliai parengtą leidinį.

Jis turėtų rasti vietos knygų lentynoje kiekvieno išsilavinusio žmogaus, kuris brangina Lietuvą, jos valstybingumą ir istorinę atmintį.