Spinduliuojantys elementai – kas tai? Ši sąvoka Lietuvoje nuskambėjo daug anksčiau nei 1896 m. kovo 1. d., kai Antuanas Anri Bekerelis (Antoine Henri Becquerel), išryškinęs nuotrauką, jos fone pamatė Maltos ordino kryžių.
Anksčiau, nei Marija Sklodovska-Kiuri (Maria Skłodowska-Curie) apsisprendė, kad jos daktaro disertacija bus susieta su urano skleidžiamais spinduliais.
Sąvoką „spindulingieji elementai“ prieš 200 metų, 1821 m., pavartojo poetas Adomas Mickevičius eilėraštyje „Cztery toasty pewnego chemika na cześć istot przomienistych“ (liet. Keturi tūlo chemiko tostai spindulingųjų elementų garbei), kurį tikriausiai parašė Kaune.
Adomas Bernardas Mickevičius (Adam Bernard Mickiewicz 1798–1855) – žymiausias XIX a. lenkų romantizmo atstovas, lenkų ir lietuvių poetas, visuomenės veikėjas, gyvenimu ir kūryba susijęs su Lietuva, rašęs lenkų kalba apie Tėvynės ilgesį, lietuvių kovas su kryžiuočiais, nelaimingą meilę, protui nepasiekiamą dvasingumą, maištą, skelbęs jaunimo solidarumo sumanymus ir ryžtą atnaujinti pasaulį.
Iš istorinių šaltinių žinoma, kad A. Mickevičius, rašydamas romantines eiles, nemažą dėmesį skyrė fizikai ir astronomijai.
Įdomu, kas paskatino poetą domėtis tiksliaisiais mokslais?
Adomas Mickevičius gimė Zaosėjė (Завоссе) prie Naugarduko (dabar – Baltarusijoje) 1798 m. gruodžio 24 d. Naugarduko teismo advokato ir Minsko kamarininko (Tado Kosciuškos 1794 m. sukilimo dalyvio, pelniusio rotmistro laipsnį, kilusio iš senosios lietuvių bajorų Rimvydų-Mickevičių (h. – Poraj) giminės; šios giminės atstovai gyveno Rodūnės apylinkėse iki XVII a. pabaigos, o vėliau persikėlė į Naugarduko apylinkes) Mikalojaus Mickevičiaus ir Čambrovo (Чамброва) dvaro ekonomo dukters Barbaros Majevskos šeimoje.
Adomas buvo antras vaikas penkių vaikų šeimoje.
1806 m. M. Mickevičiui įsigijus mūrinį namą Naugarduke, Mickevičių šeima persikėlė ten. Pradžios mokslus A. Mickevičius greičiausiai pradėjo namuose, kur aprengtas lenkų ulono ar dragūno apranga žaidė karinius žaidimus, o vėliau mokėsi dominikonų mokykloje prie Naugarduko bažnyčios.
1812 m. palaidojęs tėvą ir 1815 m. baigęs Naugarduko dominikonų mokyklą, A. Mickevičius nutarė keliauti į Vilnių ir studijuoti Vilniaus universitete. 1815 m. rugsėjo 10-ąją arba 12-ąją jis atvyko į Vilnių.
Iš pradžių apsistojo Bukšos namuose, o vėliau persikėlė pas Fizikos ir matematikos skyriaus vedėją, bandomosios fizikos dėstymo pradininką, Fizikos katedros ir kabineto įkūrėją kunigą Juozapą Mickevičių, kuris turėjo butą tarp Pilies ir Skapo gatvių (dab. Pilies g. 13) Rektorių name.
1815 m. rugsėjo 18 d. A. Mickevičius buvo priimtas į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos skyrių. Kitą dieną, norėdamas užsitikrinti lėšų pragyvenimui, jis dalyvavo universitetinės mokytojų seminarijos varžytuvėse valstybinei stipendijai gauti.
Sėkmingai išlaikęs stojamuosius egzaminus, buvo priimtas į mokytojų seminariją, kur jam buvo paskirta 150 sidabro rublių metinė stipendija, už kurią privalėjo šešerius metus atidirbti mokytoju.
Pirmaisiais studijų metais A. Mickevičius mokėsi Fizikos ir matematikos skyriuje, klausė fizikos, chemijos, algebros paskaitų. Matematiką ir astronomiją jam dėstė Janas Sniadeckis (1756–1830), o chemiją – Andrius Sniadeckis (1768–1838).
Išlaikęs tris tiksliųjų mokslų ir romėnų literatūros egzaminus, A. Mickevičius baigė pirmąjį universiteto kursą. Jam buvo suteiktas filosofijos kandidato laipsnis.
Sėkmingai baigęs studijas, išvyko atostogauti. Po atostogų, praleistų Naugarduke, A. Mickevičius sugrįžo į Vilnių, kur studijavo literatūrą ir laisvuosius menus Humanitarinių mokslų fakultete.
1819 m. rugpjūčio 27 d. ką tik baigusį studijas universitete ir išlaikiusį 1819 m. gegužės–birželio mėnesiais baigiamąjį egzaminą, magistrą A. Mickevičių Mokyklų komitetas paskyrė į Kauno apskrities mokyklą dirbti istorijos, teisės ir literatūros mokytoju. 1819 m. rugsėjo 9 d. jis išvyko į Kauną.
Gyvendamas Kaune, A. Mickevičius ne tik mokė literatūros, poetikos, retorikos, gramatikos, senovės ir visuotinės istorijos, moralės mokslo, gamtos ir politinės teisės, bet ir ėjo mokyklos bibliotekos vedėjo pareigas, rašė eiles, poemas, balades ir romansus, susibičiuliavo su fizikos mokytojo Juozapo Nelavickio (Jozef Nielawicki) šeima.
Labai tikėtina, kad Vilniaus universitete įkvėptas profesoriaus Andriaus Sniadeckio chemijos paskaitų, jaunasis poetas 1821 m. parašė minėtą eilėraštį „Keturi tūlo chemiko tostai spindulingųjų elementų garbei“.
Šiame proginiame eilėraštyje jis pateikė klasikinės fizikos programos santrauką. Skaitydami eiles, atrasime termodinamiką, elektrą, magnetizmą ir optiką, bet pasigesime mechanikos.
Tai rodo, kad mechanika, kaip tikslusis mokslas, A. Mickevičiaus studijų laikais buvo dėstoma kartu su matematinės analizės kursu. Minėtas eilėraštis-tostas 2009 m. tapo Lenkijos elektrikų draugijos „Elektrikų himnu“.
Lietuvoje šis eilėraštis nėra plačiai žinomas. 2018 m. birželio 13 d. Vilniaus universiteto bibliotekos A. Mickevičiaus muziejuje vykusio „Literatūrinių trečiadienių“ renginio „VU profesorius A. Sniadeckis – chemikas, gydytojas, visuomenės veikėjas“, skirto garsaus Vilniaus universiteto profesoriaus 250-osioms gimimo ir 180-osioms mirties metinėms paminėti, šis eilėraštis (tostas) buvo pagrindiniu bruožu.
Poetas A. Mickevičius vienoje iš savo baladžių įamžino ir kitą savo profesorių – žymų astronomą, matematiką, filosofą, Vilniaus universiteto rektorių Janą Sniadeckį.
Baladėje „Romantika“ (Romantyczność) jis pavaizdavo profesorių, kaip senelį, kuris pasitiki tik tuo, ką mato, žiūrėdamas pro akinius arba tik savo akimis.
Nemažą aštuntos garsiosios poemos „Ponas Tadas“ (Pan Tadeuz)“ dalį poetas skyrė Vilniaus universiteto observatorijai, jos įrangai ir vykdomiems stebėjimams, profesoriams J. Sniadeckiui ir Martynui Počobutui-Odlianickiui bei rėmėjai Mstislavlio kaštelionienei Elžbietai Oginskytei-Puzynienei, 1767 m. skyrusiai didelę fundaciją Vilniaus akademijos observatorijai.
Šiandien iškiliausią Vidurio Europos dainių, Lietuvos mylėtoją, ištarusį šventus žodžius: „Lietuva, mano tėvyne…“, poetą A. Mickevičių daugelis prisimena, kaip vieną žymiausių visuotinės literatūros romantizmo atstovų.
Tačiau tik nedaugelis žino, kad jis buvo ir tiksliųjų mokslų atstovas, filosofijos kandidatas, studijavęs fiziką, chemiją ir matematiką, kurį laiką buvęs Vilniaus universiteto tiksliųjų mokslų istorijos metraštininku. Jo išsakytai sąvokai „spindulingieji elementai“ – jau 200 metų.
Autorė yra Kauno technologijos universiteto Fizikos katedros docentė
