Jonas Vileišis gimė 1872 m. sausio 3 d. Medinių kaime (dabar – Pasvalio rajonas), ūkininkų Vincento ir Agotos Vileišių šeimoje. J. Vileišis mokėsi pas daraktorių, vėliau savarankiškai, o 1884 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją. Ją baigęs, nuo 1891 m. studijavo Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete, iš pradžių Fizikos ir matematikos fakultete, o nuo 1894 m. pasirinko teisės studijas.
Greičiausiai skatinamas tame pačiame mieste gyvenusio brolio inžinieriaus Petro Vileišio, pradėjo dalyvauti Petrapilio lietuvių studentų draugijos veikloje, 1895–1897 m. jai vadovavo. Nuo 1895 m. rašė į „Varpą“, talkino lietuviškų spaudinių leidybą Mažojoje Lietuvoje finansavusiam broliui.
1898 m. J. Vileišis grįžo į Lietuvą. Įsikūręs Vilniuje, pradėjo dirbti iškilaus visuomenės atstovo advokato Tado Vrublevskio padėjėju. Kartu su broliais Petru ir Antanu, kunigu Juozapu Ambraziejumi, Donatu Malinausku ir kitais vietos inteligentais tais pačiais metais įsteigė draugiją „Dvylika Vilniaus apaštalų“, puoselėjusią lietuviškas tradicijas, gynusią lietuvių teises skaityti bei melstis gimtąja kalba. 1901 m. jos nariams pavyko pasiekti, kad bent vienoje, Šv. Mikalojaus, bažnyčioje tikintieji galėtų melstis lietuviškai.
J. Vileišis lankė paskaitas Berlyno, Briuselio, Paryžiaus Sorbonos universitetuose, prisidėjo įrengiant Lietuvos ekspoziciją 1900 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Grįžęs į Vilnių, rėmė slaptą lietuviškos spaudos leidybą ir platinimą, rengė publikacijas „Varpo“ ir „Ūkininko“ laikraščiams. 1900–1901 m. žiemą su jis kitais aktyviais lietuvių visuomenės atstovais surengė pirmąjį Vilniaus lietuvių vakarą.
Jo vadovaujamas komitetas pasirūpino, kad Naumiestyje (dabar – Kudirkos Naumiestis) ant poeto ir publicisto, „Varpo“ redaktoriaus Vinco Kudirkos kapo būtų pastatyta paminklinė skulptūra. 1902 m. J. Vileišis dalyvavo varpininkų suvažiavime, buvo 1906 m. parengtos Lietuvių demokratų partijos programos bendraautoris. 1902 m. vedė, su žmona Ona užaugino dukras Aleną, Birutę ir Ritą, sūnus Petrą ir Kazį.
J. Vileišis dalyvavo rengiant 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykusį Didįjį Vilniaus Seimą ir rengiant šio suvažiavimo nutarimus. Profesinę veiklą – 1906 m. jam buvo pripažintas prisiekusiojo advokato statusas – teisininkas derino su tautinių tikslų siekimu. Jis talkino steigiant daugelį lietuviškų švietimo, kultūros, mokslo ir ekonominių draugijų: „Vilniaus kanklės“, „Aušra“, „Žiburėlis“, „Rūta“, Lietuvių mokslo draugiją ir Lietuvių dailės draugiją, Lietuvių vartotojų draugiją, Liaudies pramonei remti draugiją, Lietuvių kredito draugiją, Lietuvių ūkininkų bendrovę.
Buvo veiklus jų narys. 1907 m. J. Vileišis prisidėjo rengiant Pirmąją lietuvių dailės parodą. Rūpinosi lietuviškų laikraščių leidyba, redagavo „Lietuvos ūkininką“, „Vilniaus žinias“, nuo 1909 – „Lietuvos žinias“. 1912 m. Vilniaus miesto savivaldybei nutarus Pilies kalne įrengti miesto vandentiekio kolektorių, kartu su Jonu Basanavičiumi ir Donatu Malinausku įteikė protesto notą, išsamiai argumentavo vietos istorinę vertę.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J. Vileišis įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo gyventojams agronomijos ir teisių pagalbai teikti (vadinamąją Agronomijos ir teisių draugiją), subūrusią kairiųjų nuostatų lietuvių inteligentus, vadovavo jos valdybai.
1916 m. prisidėjo rengiant ir pasirašė memorandumus dėl Lietuvos politinių siekių, įteiktus JAV prezidentui Vudrou T. Vilsonui (Woodrow T. Wilson) ir Vokietijos kariuomenės Rytų fronto vyriausiajam karo vadui. 1916 m. vasarą buvo suimtas ir kalinamas Lukiškių kalėjime, vėliau – Čersko (dabar – Lenkija) koncentracijos stovykloje. Iš jos, gabenamas priverstiniams darbams į Belgiją, 1917 m. pradžioje pabėgo ir daugiau nei pusmetį slapstėsi Vokietijoje – į Lietuvą parvyko vasaros pabaigoje.
1917 m. rugsėjo 18–22 d. J. Vileišis dalyvavo Lietuviu konferencijoje, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Jis vienintelis balsavo prieš 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos nepriklausomybės deklaravimą, kuriuo buvo pasižadama nustatyti Lietuvos priklausomybę Vokietijai. J. Vileišis buvo vienas iš keturių Lietuvos Tarybos narių, išstojusių iš jos 1918 m. sausio 26 d. ir protestavusių prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai uzurpuojant Steigiamojo Seimo teisę nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis.
Iš kairės sėdi: Jonas Vileišis, Jurgis Šaulys, Justinas Staugaitis, Stanislovas Narutavičius, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Kazimieras Šaulys, Steponas Kairys, Jonas Smilgevičius; iš kairės stovi: Kazimieras Bizauskas, Jonas Vailokaitis, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Mykolas Biržiška, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis
Vilnius, 1917 m. rugsėjo 25 d. | Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas. Alb. 18-6, A. Jurašaitės nuotr.
1918 m. vasario 16 d. visi 20 Lietuvos Tarybos narių balsavo už grįžusių narių – J. Vileišio, Mykolo Biržiškos, Stepono Kairio ir Stanislovo Narutavičiaus – siūlomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai. Kartu su kun. Justinu Staugaičiu ir dr. Jurgiu Šauliu buvo deleguotas į Vokietiją siekti, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė.
Dirbo Lietuvos Tarybos Finansų, Teisės, Prekybos ir pramonės, Skundų komisijose, palaikė ryšius su Vilniaus, Molėtų, Pabradės ir Saldutiškio apskričių gyventojais. Veiklą Lietuvos Valstybės Taryboje baigė 1919 m. sausio 22 d.
Jonas Sleževičius ėjo ministro pareigas Mykolo Sleževičiaus sudarytuose Ministrų Kabinetuose: vidaus reikalų ministro – antrojoje Vyriausybėje (1918 12 26–1919 03 05) ir finansų ministro – ketvirtojoje (1919 04 12–10 02). 1919–1920 m. J. Vileišis dalyvavo derybose su Vokietijos valdžios atstovais, 1920–1921 m. vadovavo pirmajai diplomatinei atstovybei Jungtinėse Amerikos Valstijose – išeivijos lietuvių bendruomenėse Lietuvai surinko 2 mln. dolerių Laisvės paskolą.
Grįžęs į Lietuvą, 1921 m. rugsėjo 30 d. buvo išrinktas Kauno burmistru, šias pareigas ėjo iki 1931 m. liepos 2 d. J. Vileišis buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Pirmąjį Seimą. Nuo 1933 J. Vileišis priklausė įstatymus rengusiai institucijai – Valstybės Tarybai, vertėsi advokato praktika. 1917–1922 m. jis buvo Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos, 1922–1929 m. – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos narys, vienas iš vadovų. Priklausė kultūros, socialinės rūpybos, ekonominėms organizacijoms.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, J. Vileišis liko Lietuvoje. Nepriklausoma Lietuvos valstybė jo akyse buvo okupuota ir aneksuota. Skaudžių išgyvenimų sukėlė artimųjų trėmimas į Sibirą. Iš didelės Vileišių giminės buvo ištremta apie dvidešimt žmonių, du iš jų mirė, į Lietuvą nebegrįžo. Šie sukrėtimai labai paveikė J. Vileišio sveikatą.
J. Vileišis mirė 1942 m. birželio 1 d. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, Vileišių šeimos koplyčioje.
2017 m. Liepos 6 d. Laisvės alėjoje priešais Kauno Centrinį Paštą atidengta J. Vileišio skulptūra. Skulptorius Kęstutis Balčiūnas.
Parengta pagal www.vle.lt, www.lrs.lt, lt.wikipedia.org ir kt. šaltinius
