Lapkričio 18 d. savo žemišką kelionę baigė žymi etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė Genovaitė Četkauskaitė.
Iškeliavo tyliai, taip kaip ir gyveno – nesiafišuodama, kukliai ir nuosekliai besidarbuodama labiau matomų kolegų šešėlyje, tarsi pasilikdama ir savo pačios didžių darbų „paraštėse“ („tik“ kaip parengėja, sudarytoja).
Genovaitė Četkauskaitė, 1925. 03. 26. Paželvių k. (Ukmergės apskr.), lietuvių etnomuzikologė, daktarė (hum. m.; menotyros kand. 1984). 1949 baigė Vilniaus pedagoginio instituto Filologijos fakultetą, 1954 – Lietuvos konservatoriją (J. Čiurlionytės klasę). 1950–1971 dėstė Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje.
1956–61 dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto (LLTI) Tautosakos skyriuje (kūrė lietuvių liaudies dainų melodijų katalogą), 1954–2000 Lietuvos muzikos akademijoje (iki 1992 Lietuvos konservatorija) Liaudies muzikos laboratorijoje (nuo 1993 Muzikologijos instituto Etnomuzikologijos skyrius), 1959–84 vedėja.
Išskleidus šiuos sausus faktus, matytume spalvingą ir prasmingą darbščios, kūrybingos asmenybės, palikusios ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos etnomuzikologijoje, kultūroje, bet ir turėjusios įtakos daugelio žmonių pirmajai pažinčiai su autentišku muzikiniu folkloru, gyvenimą.
Etnomuzikologė, dėstydama Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje (1950–1971 m.), jau 1953 m. pradėjo rengti folkloro rinkimo ekspedicijas. Mokiniams tai buvo neįkainojamos vertės patirtis, įsirėžusi visam gyvenimui, nulėmusi ne vieno jų tolimesnį gyvenimą.
Štai alto specialybę baigęs (pas Petrą Radzevičių ir Jurgį Fledžinską) doc. Evaldas Vyčinas, pastaruoju metu Lietuvoje labiau žinomas kaip etnomuzikologas, prisimena: „Mokantis dešimtoje klasėje mokytoja Genovaitė Četkauskaitė visą mūsų klasę išsivežė į Gudakiemį, į pirmąją gyvenime ekspediciją rinkti tautosakos.
Pamenu, trumpai išdėstė, kaip sudaryti metriką, ko klausinėti, paskirstė po du–tris, davė po magnetofoną ir išleido į žmones. Ši pirmoji ekspedicija man paliko neišdildomą įspūdį… Nuo tos pirmosios ekspedicijos jau yra prabėgę pusė amžiaus, vėliau dainas rinkau įvairiuose Lietuvos kraštuose, tačiau ta pirmoji patirtis Dzūkijoje man yra išlikusi iki šiol. Paprašytos padainuoti dzūkės iš savo atminties lobynų traukdavo vieną po kitos gražesnes dainas ir pačios savimi didžiuodavosi, kad tai dar atsimena, kad tiek moka…“.
Kasmetines folkloro rinkimo ekspedicijas G. Četkauskaitė tęsė daug metų, užrašė ir iššifravo daugybę dainų melodijų ir tekstų, nuosekliai susipažindama su visos Lietuvos etnografinių regionų dainų melodikos ypatumais ir dainavimo tradicijų skirtumais. Šie įgūdžiai jai pravertė leidžiant autentiškos etninės muzikos garso įrašus: „Lietuvių liaudies dainų antologija“ (6 plokštelės, 1966–1968), „Lietuvių liaudies muzika“ (I d. „Dzūkų dainos“, 4 plokštelės su melodijomis ir tekstais, 1974; II d. „Aukštaičių dainos. Šiaurės rytų Lietuva“, knyga ir 3 CD, 3 audiokasetės su melodijomis ir tekstais, 1998; III d. „Suvalkiečių dainos. Pietvakarių Lietuva“, knyga ir 2 CD, 2002), vinilinės plokštelės „Patalkių vakaronė. Luokės etnografinis ansamblis“ (1987), „Dzūkų dainininkė Marija Kuodžiūtė-Navickienė“ (1976), „Lietuvos TSR liaudies muzika“ (2 plokštelės, 1986), „Lietuvių liaudies muzika“ (kompaktinė plokštelė, 1995) ir kt.
Kai kurie šių leidinių buvo pakartotinai išleisti nauju formatu („Dzūkų dainininkė Marija Kuodžiūtė-Navickienė“ – knyga su CD, 2006; „Lietuvių liaudies dainų antologija“ – knyga ir 3 CD). G. Četkauskaitė XX a. II-je pusėje buvo pagrindinė (ir ilgą laiką – vienintelė) autentiškų lietuvių folkloro garso įrašų leidėja.
Kaip minėta, G. Četkauskaitė baigė profesorės Jadvygos Čiurlionytės klasę, buvo viena gabiausių ir perspektyviausių jos studenčių. Galbūt neatsitiktinai, atliepiant į J. Čiurlionytės įskiepytą ypatingą meilę dzūkų dainoms, pastarosios tapo ir G. Četkauskaitės svarbiu tyrimo objektu – joms skirtas chrestomatinis leidinys „Dzūkų melodijos“ (1981), nuo jų leidybos pradėta garso įrašų serija „Lietuvių liaudies muzika“ (I d. – „Dzūkų dainos“), dzūkų dainų karalienei Marijai Kuodžiūtei-Navickienei paskirta vinilinė plokštelė (1976; II-asis leidimas – knygelė su CD, 2006), kurios viršelį puošia dailininko Vytauto Ciplijausko tapytas šios dainininkės portretas.
Tiesa, etnomuzikologė nepamiršo atiduoti duoklės ir savo gimtajam Ukmergės kraštui. Ji ne tik užrašė ir publikavo daug šio krašto dainų, bet ir nuolat konsultavo savo seserį Aldoną Četkauskaitę, 1985 m. Videniškių kultūros namuose subūrusią folkloro ansamblį „Ievužė“. G. Četkauskaitė padėdavo atrinkti būdingiausius dainų pavyzdžius, atspindinčius savitą Ukmergės-Molėtų paribio daugiabalsį dainavimą.
Taip „Ievužė“, palaikoma žymios etnomuzikologės, tapo vienu ryškiausių ansamblių, reprezentuojančių tradicinį rytų aukštaičių dainavimo ir giedojimo stilių (išleistos kompaktinės plokštelės: „Oi tu rūta rūta“ (2005), „Lietuvių šermenų giesmės. Rytų Aukštaitija. Autentiškas folkloras“ (2008), „Ievužės“ dainos skamba ir bendroje su kitais ansambliais kompaktinėje plokštelėje „Žydi klesti bijūnėlis“ iš serijos „Dainos iš visos Lietuvos“ (2004) ir kt.).
Pradėjusi 1956 m. dirbti LLTI Tautosakos skyriuje, G. Četkauskaitė ėmė kurti lietuvių liaudies dainų melodijų katalogą, vėliau, jau dirbdama Lietuvos muzikos akademijoje, sukūrė lietuvių liaudies dainų melodijų tipologinės klasifikacijos principus, sudarė LMTA Lietuvių liaudies dainų melodijų tipologinį katalogą. Etnomuzikologės sukurtas tipologinis klasifikacijos metodas teoriškai pagrįstas ir apibendrintas solidžioje monografijoje „Lietuvių liaudies dainų melodijų tipologija“ (1998).
Šis novatoriškas klasifikacijos metodas tapo pagrindu lietuvių etninei muzikai analizuoti ir sisteminti, juo iki šiol vadovaujasi įvairių kartų Lietuvos etnomuzikologai. Kryptinga G. Četkauskaitės etnomuzikologinė veikla patvirtina, kad ir vienas žmogus gali kalnus nuversti. Tiesa, neįgyvendinti liko dar keli etnomuzikologės sumanymai – sukurti sisiteminį liaudies dainų ritmo katalogą, išleisti „Žemaičių dainų“ garso įrašų rinkinį…
Nuostabu tai, kad, rodos, tokį tylų ir „nematomą“ gyvenimą gyvenusi, vien folkloro tyrimams ir jo sklaidai atsidavusi G. Četkauskaitė išgarsėjo ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Jos sudaryti autentiško folkloro garso įrašų leidiniai plačiai pasklido po pasaulį, daugelis jų, gyvuojančių interneto erdvėje, atrandami šiandieninio jaunimo, tampa jų kūrybos atspirtimi. Dauguma dainų, publikuotų G. Četkauskaitės rinkiniuose, jau seniai įgijo „naują kvėpavimą“ daugelio Lietuvos folkloro ansamblių repertuare, dainų įrašais remiasi tarptautinių „Tradicinių dainavimo kursų“ mokytojai, dainuojamojo folkloro atlikėjų festivalio-konkurso „Grįžulai“ dalyviai, siekiantys praktiškai įvaldyti tradicinio dainavimo subtilybes.
Unikaliais garso įrašais, kuriuose įamžinta senoji – XIX–XX a. sandūroje gimusių dainininkų – dainavimo tradicija, šiandien naudojasi daugelis etnomuzikologų, gvildenančių sudėtingus psichoakustikos, savitõs muzikinės artikuliacijos, regioninių skirtumų, etnogenezės ir kt. klausimus.
Autentiškas dainavimas pasaulyje vis dažniau suvokiamas ne tik kaip vertinga tautos nematerialaus kultūros paveldo sritis, bet ir kaip reikšminga jos tapatybės dalis, pasaulėvokos raiškos būdas. Taigi G. Četkauskaitės parengti garso įrašai, publikuoti kartu su vertingais komentarais, ir šiandien yra labai paklausūs – tai priemonė šiuolaikiniam žmogui suvokti ar sukurti / atkurti savąją tapatybę.
Gaila, kad Lietuvos etnomuzikologų bendruomenei neteko išlydėti iškilios etnomuzikologės į amžinojo poilsio vietą. Genovaitė Četkauskaitė lapkričio 21 d. kukliai palaidota Želvos kapinėse. Tebūnie jai lengva gimtoji žemelė.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos etnomuzikologų bendruomenės vardu
Daiva Vyčinienė
