Rugpjūtį vidutinės darbo pajamos Lietuvoje buvo pasiekusios 1000 eurų į rankas, tačiau ne visur situacija vienoda. Tuose miestuose, kuriuose gyventojų pajamos mažesnės, daugiau vyresnio amžiaus darbuotojų ir nedarbo išmokų gavėjų – rodo „Sodros“ trečiojo ketvirčio gyventojų darbo pajamų apžvalga.
Trečią šių metų ketvirtį vidutinės visą mėnesį dirbusių darbuotojų darbo pajamos palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai padidėjo 11,4 proc. arba 161 eurų ir siekė 1 572 eurus. Vidutinės darbo pajamos į rankas padidėjo 95 eurais – tai yra 10,5 proc. – ir pasiekė 998 eurus. Rugpjūčio mėnesį vidutinės darbo pajamos atskaičius mokesčius siekė 1000 eurų.
„Tendencijos išliko teigiamos dėl metų pradžioje padidėjusio minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA), didesnio valstybės tarnautojų ir biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos bazinio dydžio, pasikeitusios neapmokestinamojo pajamų dydžio skaičiavimo tvarkos ir kitų priežasčių.
Vis dėlto tikėtina, kad išaugusias dalies gyventojų darbo pajamas „suvalgė“ infliacija. Jos lygis šių metų rugsėjį siekė 6,3 proc., kai tuo tarpu 2020 metų rugsėjį buvo 0,7 proc.“, – sako „Sodros“ Statistikos, analizės ir prognozės skyriaus patarėja Kristina Zitikytė.
Pandemijos įtaka ekonomikai – mažesnė
Vidutinės darbo pajamos daugiausiai – 18 procentų – didėjo viešojo valdymo sektoriuje, kuriam priklauso ministerijos, audito tarnybos ir kitos valstybės institucijos.
„Viešojo valdymo sektoriuje darbo pajamų augimui buvo būdingas „vėlavimo efektas“. Pernai šis sektorius augo palyginti lėčiau nei visa rinka – tik 2 procentais – o šiais metais prisivijo kitus sektorius“ – komentuoja „Sodros“ analitikė.
Tose ekonominėse veiklose, kuriose dirba daugiausiai apdraustųjų, tai yra prekyboje, apdirbamojoje gamyboje ir transporte, vidutinės darbo pajamos didėjo 10 proc
„Stabilizavosi ir apdraustųjų skaičius šiose veiklose – tikėtina, kad pernai jis mažėjo dėl ribojimų, o šiemet įmonės jau yra prisitaikiusios prie naujų darbo sąlygų ir vykdo įprastą veiklą. Taigi, palyginti su praeitais metais, prekyboje dirbo 4 procentais daugiau žmonių, apdirbamojoje gamyboje – 8 procentais, apgyvendinimo ir maitinimo veikloje – 15 procentų daugiau apdraustųjų“, – pastebi K. Zitikytė.
Pandemijos įtaka ekonomikai švelnėjo ir kitais atžvilgiais – pernai rugsėjį tūkstančiui apdraustųjų teko 81 nedarbo išmokos gavėjas, šiais metais – 58 gavėjai.
Vilniuje ir Neringoje vidutinės darbo pajamos – per 1000 eurų į rankas
Didžiausios vidutinės darbo pajamos šį rugsėjį buvo Neringoje, Vilniuje, Kauno mieste ir rajone bei Vilniaus rajone. Pirmoje vietoje – Neringos savivaldybė su 1300 eurų į rankas.
„Vis dėlto abejotina, ar neringiškiai uždirba daugiausiai Lietuvoje. Nekilnojamąjį turtą šiame kurorte įsigiję sostinės gyventojai linkę deklaruoti čia ir gyvenamąją vietą“, – paaiškina K. Zitikytė.
Sostinė atsiduria antroje vietoje – čia vidutinės darbo pajamos perkopia 1100 eurų po mokesčių. Arti 1000 eurų ribos (992 eurų) ir Kauno miesto savivaldybė. Po to sąraše rikiuojasi Kauno ir Vilniaus rajonų savivaldybės.
„Mažiausios vidutinės darbo pajamos – nuo 725 iki 750 eurų į rankas, gaunamos pasienio savivaldybėse, kurios labiausiai nutolusios nuo didžiųjų miestų. Tai Kalvarijų, Pagėgių miestų, Kelmės, Skuodo, Biržų rajonų savivaldybės“, – vardija „Sodros“ Statistikos, analizės ir prognozės skyriaus patarėja.
Tarp savivaldybių didelis darbo pajamų atotrūkis
„Nuo 2016-ųjų darbo pajamų atotrūkis tarp Vilniaus ir kitų šalies savivaldybių pradėjo didėti ir šį rugsėjį pasiekė 45 procentus. Sostinėje vidutinės darbo pajamos rugsėjį siekė 1830 eurų (prieš mokesčius), o kitų savivaldybių vidurkis – 1260 eurų“, – pastebi „Sodros“ Statistikos, analizės ir prognozės skyriaus patarėja .
Didelis – 37 procentų – atotrūkis tarp dešimties savivaldybių su didžiausiais darbo pajamų vidurkiais (1550 eurų) bei dešimties savivaldybių su mažiausiais vidurkiais (1130 eurų).
Anot Kristinos Zitikytės, tai lemia kelios priežastys – didmiesčiuose didesnė verslo ir valstybės institucijų koncentracija, čia žmonės traukia norėdami daugiau uždirbti. Kaip rodo apžvalga, daugiausia dirbančiųjų susitelkę penkiuose didžiausiuose miestuose ir jų rajonuose, likusiose savivaldybėse gyvena 44 procentai Lietuvos dirbančiųjų.
Per 10 metų dirbančių žmonių skaičius labiausiai – vidutiniškai trečdaliu – išaugo Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, Alytaus, Trakų rajonuose. Labiausiai sumažėjo – vidutiniškai 7 procentais – Visagine, Joniškio, Rokiškio, Skuodo, Akmenės, Pakruojo, Varėnos, Pasvalio rajonuose ir Panevėžio mieste.
„Mažesni miestai, kuriuose galimybės užsidirbti yra mažesnės, tampa vyresnių žmonių miestais. Savivaldybėse, kuriose vidutinės darbo pajamos mažiausios, daugiau ir nedarbo išmokų gavėjų, mažesnės žmonių galimybės praradus darbą grįžti į darbo rinką“ – sako „Sodros“ ekspertė.
Šiemet daugiausia nedarbo išmokos gavėjų, tenkančių 1 000 apdraustųjų, yra Zarasų, Rokiškio, Jurbarko, Ignalinos ir Širvintų rajonuose – 70. Vilniuje tūkstančiui apdraustųjų tenka 41 nedarbo išmokos gavėjas.
Mažesnės pajamos – vyresni dirbantieji
Savivaldybėse, kuriose gyventojai gauna mažiausias darbo pajamas, daugiausia yra 50–59 metų amžiaus darbuotojų. Biržuose, Pagėgiuose ir Kelmės rajonuose šio amžiaus yra kas trečias dirbantysis. Tuo tarpu Vilniuje ir Kaune, kur vidutinis darbo užmokestis aukščiausias, kas trečias dirbantysis yra 30-39 metų.
Šiandien dešimčiai apdraustųjų Anykščių, Ignalinos, Biržų, Kelmės, Šilutės, Šakių rajonuose vidutiniškai tenka septyni ir daugiau senatvės pensijos gavėjų. Palyginti, Vilniaus miesto ir rajono, Trakų, Kauno, Šilalės, Širvintų, Šiaulių rajonuose dešimčiai dirbančiųjų tenka trys senatvės pensijos gavėjai.
Neringos atvejis rodo, kad darbo pajamų savivaldybėse dydžiai yra skaičiuotini ne pagal deklaravusių savo gyvenamąją vietą jose, o pagal asmenų jose gaunančiųjų darbo pajamų dydžius. Juk ne gyvenamoji vieta savaime, o darbas, kuria gyvenimą joje. Tokiu atveju turėtume tikresnę valdymui reikalingą realybę.