XIX a. viduryje aukso amžių išgyvenusios lietuviškos ristynės, jau ketverius metus globojamas Lietuvos ristynių federacijos mėgėjų.
Ristynės, kovos be ginklo rūšis, Lietuvoje buvo žinomos nuo seno, plačiai minimos sakytinėje lietuvių tautosakoje – pasakose, mitologinėse sakmėse bei padavimuose.
Šįkart pasidalinti savo mintimis sutiko lietuviškų ristynių federacijos prezidentas Tomas Gervė.
– Kada ir kaip jūsų gyvenime atsirado lietuviškos ristynės?
– Sakyčiau gana seniai, tuo metu visame pasaulyje garsėjo kovos menus praktikuojančios šalys, tuomet supratau, jog noriu atrasti kokį nors lietuvišką atitikmenį.
Amžių sandūroje tvyrojo kiek kitokia dvasia, negu dabar, žmonės svajojo turėti savitą ir tvirtą tautinį identitetą. Būtent todėl ir aš pats susidomėjau vertybėmis, kurias kadaise puoselėjo mūsų protėviai.
– Kokios savybės praverstų žmonėms, norintiems lietuviškas ristynes išbandyti pirmą kartą?
– Tiesa sakant, stengiuosi nesureikšminti pirmo karto fenomeno. Manau, jog jo neužtenka tam, kad pajaustum ir suprastum kiek daug žmogui, kaip asmenybei, gali duoti kovos menai.
Visų pirma, kiekvienas turėtų suprasti, jog kelio pradžioje pakanka tiesiog domėtis sportu bei kaupti patirtį.
Akivaizdu, kad vos prisilietus prie naujo dalyko, neįmanoma tapti jo žinovu ar profesionalu, vadinasi ir ta pirmoji patirtis nesuteiks visų galimų pojūčių.
Visgi, norint rimtai užsiimti lietuviškomis ristynėmis, derėtų žinoti tris pagrindinius dalykus, nuo kurių viskas ir prasideda: tai motyvacija, fizinis pasirengimas ir taktinės žinios.
Ristynių metu, mūsų kūnas patiria šoką, jaučiamas tiek fizinis, tiek psichologinis nepatogumas. Tai apsunkina tinkamų sprendimų paieškas, todėl bazinių žinių turėjimas tampa savotišku mūsų apsaugos garantu.
– Jau keletą metų užsiimate etnografinės medžiagos apie šią sporto šaką rinkimu. Kokių sunkumų iškilo ieškant žinių apie lietuviškas ristynes?
– Etnografinės medžiagos rinkimas tebėra viena iš svarbiausių mano veiklos pirmenybių. Šis darbas dar tikrai nebaigtas, tačiau padaryta nemaža pažanga ir tai teikia daug vilčių.
Kol kas žinias rinkau dalimis, daugiausiai iš rašytinių šaltinių. Šiandien norėtųsi taikyti jau kiek kitokią strategiją, kadangi literatūroje bei žmonių užrašuose tampa vis sunkiau atrasti ką nors nauja.
Todėl artimiausiuose planuose yra vyresnės kartos žmonių paieškos. Labai tikiuosi, kad į šį traukinį nepavėluosime, kadangi reikšmingų žinių turinčių, gyventojų skaičius sparčiai mažėja.
Taigi tęsiame darbus ir tikimės geriausių rezultatų.
– Nuo kokio amžiaus patartumėte pradėti treniruotis šiai sporto šakai?
– Nenoriu nubrėžti kažkokių ribų, nes manau, jog ristynės nėra apie tai, kiek daugiausiai apdovanojimų gali iškovoti.
Viso to prasmė yra kur kas reikšmingesnė. Šiame sporte svarbiausia noras, kantrybė ir neblėstanti motyvacija. Žmogaus viduje vykstanti kova, turi užgrūdinti jo išorę.
Nuo to priklauso kaip surandamas sprendimas, kuris padės nugalėti savo stiprybėmis apsišarvavusį priešininką. Jeigu žmogus jaučia, jog gali kovoti, tai jam tikrai nesutrukdys nei amžius, nei žinių stoka.
Juk visi pradedame nuo nulio, tačiau tik mes patys galime nuspręsti kiek įdėsime pastangų ir į ką visa tai išsivystys. Nesvarbu – tau 5-eri ar 72-eji, jei tik turi stiprią valią ir norą tobulėti, mūsų sporte visos durys tau yra atviros!
– Kadangi lietuviškos ristynės yra daug fizinės jėgos ir ištvermės reikalaujantis užsiėmimas, peršasi išvada, jog tai tik vyrams tinkanti veikla. Kaip manote, ar šia sporto šaka gali užsiimti ir moterys?
– Manau, kad gali. Beje, šiais laikais tai būtų gana didelis žingsnis stereotipų laužymo link. Nepamirškime fakto, jog net ir XIX a. esant visiškai tam nepalankioms aplinkybėms, dalis moterų taip pat užsiėmė šiuo sportu.
Todėl dar kartą pasikartosiu, jog dauguma dalykų, kurie vienaip ar kitaip stabdo žmogų yra absoliučiai nesvarbūs. Jeigu yra noro, visuomet atsiras ir galimybės.
– Kaip sekasi suderinti asmeninį gyvenimą, darbus bei papildomus užsiėmimus, ar viską suspėjate?
– Prisipažinsiu, sekasi sunkiai. Šiuo metu auginu tris vaikus, dažnai tenka pasukti galvą kaip lygiomis dalimis išdalinti turimą laiką.
Esu Lietuvos karininkas, todėl iš dalies mano darbas susijęs su vertybėmis, kurias ugdo etnosportas. Savo darbe stengiuosi dalintis sukauptomis žiniomis, dėl to turiu nemažai galimybių užsiimti sportu.
Pastaruoju metu visuomenėje sporto sąvoka yra daugiau suvokiama kaip išorinių ir laikinų dalykų šaltinis. Tačiau mano nuomone, dvasinė ir vidinė nauda yra žymiai svarbesnė, todėl labai džiaugiuosi, kad praktikuoju kitonišką sporto šaką.
Žinoma, jog kovoti yra labai sunku, tačiau be galo vertingi dalykai, kurių pasisemi kiekvienų ristynių metu, viską atperka.
Visgi, turint daug veiklų nelengva, tačiau disciplinos ir pirmenybių pagalba kol kas labai veiksmingai išnaudoju laiką.
– Kaip įsikūrė Lietuviškų ristynių federacija ir koks jos tikslas?
– Federaciją įkūrėme 2017 m., norėjome jog ši organizacija prisiimtų visą atsakomybę už lietuviškas ristynes bei jų plėtrą.
Tiesa sakant, pats sumanymas gimė žymiai anksčiau, kadangi ilgą laiką strategavome kokių veiksmų turėtume imtis, kad pradžia būtų sėkminga ir sklandi.
Visuomet žinojome, jog nenorime kurti reklamos ar bandyti užsidirbti iš socialiniuose tinkluose siūlomo turinio.
Tai nebūtų davę jokios ilgalaikės naudos, o mūsų pagrindinis tikslas yra ne tik dalintis turimomis žiniomis, tačiau kartu suburti stiprią komandą, kuri pasirūpins šios veiklos ateitimi.
Visgi, kad ir kaip besistengėme pradžia buvo labai sunki, juk pradėjome naują kelionę… Tačiau laikydamiesi savo plano ir įdėję nuoširdžias pastangas, dabar galime džiaugtis sulaukdami vis geresnių rezultatų.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie svarsto vienaip ar kitaip prisidėti prie lietuvių tautinio identiteto išsaugojimo?
– Yra tikrai labai daug būdų. Visų pirma, žmogus turi suvokti kas yra tautinis identitetas ir ką jam asmeniškai reiškia tautos sąvoka.
Pažindami save atrandame asmeninius pomėgius bei talentus, manau, jog būtent tai ir turėtų būti atspirties taškas.
Pavyzdžiui, jeigu tau patinka dainuoti ir nori kuo nors prisidėti prie tautinio identiteto išsaugojimo, tai galbūt derėtų pagalvoti apie žmones, kurie praktikuoja folklorinę muziką ir pabandyti prisijungti prie jų būrelio.
Tiems, kurie mėgsta sportuoti, patarčiau išbandyti lietuviškas ristynes. Išbandęs ką nors naujo niekada nenusvilsi, tai taps arba pamoka, arba gyvenimo atradimu.
O jeigu ta veikla tau kartu teiks bent truputėlį džiaugsmo, vadinasi visas įdėtas darbas nebus bergždžias. Be to tobulėsi kaip asmenybė ir augsi vidumi.
– Kokia yra pagrindinė ateities vizija ir kaip šią veiklą įsivaizduojate po 5-erių metų?
– Tiesa sakant, labai vengiu šio klausimo. Aš asmeniškai visuomet stengiuosi galvoti apie tai, ką veiksiu artimiausiu metu.
Bet 5-erių metų perspektyvoje jau norėtųsi matyti kažkokį savo darbo apibendrinimą, išleisti bent keletą leidinių.
Taip pat būtų labai smagu, jeigu mūsų pradėti darbai ir toliau būtų reikalingi, natūraliai vyktų varžybos, netrūktų žmonių, besidominčių ir užsiimančių šiuo sportu.
Na ir be abejo pagrindinis visa ko tikslas – teikti pačius geriausius pojūčius. Jei pavyks prisibelsti į žmonių širdis, būsiu tikrai labai laimingas ir manysiu, jog įgyvendinau savo užduotį.
