Z. Kumetaitis. Išskirtiniai valstybės sienų vingiai Dieveniškių „pusiasalyje“

Žingeidžiam skaitytojui, besidairančiam po pasaulio politinį žemėlapį dažnai žvilgsnis užkliūva už keistai suformuotų sienų su įvairiausio pavidalo ar formos „pusiasaliais, iškyšuliais“ ar net anklavais.

Dažniausiai tokius darinius galima rasti kalnuotose vietovėse, kur tarpekliuose gyvena gentys, dažnai turinčios tik mažiausius ryšius su valstybe, kurios teritorijoje jie gyvena.

Kaip išskirtinį pavyzdį galima paminėti Afganistanui priklausantį Vakhano tarpeklį, esantį tarp Tadžikijos ir Pakistano. 1895 metais carinė Rusija su Britanija, kuriai tuo metu priklausė Pakistanas, nutarė įkurti buferinę zoną tarp šių valstybių, ją priskirdami Afganistanui.

Šis slėnis patenka į šilko kelio atkarpą, kuris jau buvo žinomas Aleksandrui Makedoniečiui, Marko Polui ir kitiems keliautojams.

Tikėtina, kad šiuo keliu galėjo naudotis ir mūsų gentys. Tarpeklio, priklausančio Afganistanui, ilgis viršija 350 km, plotis nuo 15 iki 57 km. Slėnyje gyvena apie 12 000 gyventojų, kurių dalis net nežino apie karus, vykusius Afganistane. Tokių kurioziškų darinių galime rasti kiekviename žemyne.

Dieveniškių istorijos vingiai

Lietuvoje irgi turime išskirtinį geografinį darinį, tik nepalyginamai mažesniame mastelyje. Žiūrint į Lietuvos žemėlapį ar analizuojant jos sienas, žvilgsnis užkliūva už keistai pavaizduoto Dieveniškių iškyšulio pietrytinėje Lietuvos dalyje.

Yra visokių versijų apie šį keistą šių dienų akimis administracinį darinį, kaip pagal vieną iš versijų, „Stalino pypke“, užkliuvusia brėžiant Lietuvos sienos liniją, bet istoriškai Dieveniškės niekada nebuvo Lietuvos pakraštyje.

Kas nubraižė šį geografinį darinį, autoriui nepavyko nustatyti, tik žinoma, kad tai, kaip ir daugumoje atvejų, imperijos atstovo, gyvenusio Maskvoje ir turėjusio kažkokius ryšius su Lietuva, darbas. Tai patvirtino ir Lietuvos atstovai, tuo metu dalyvavę sienos ženklinimo darbuose.

Pabandykime kartu išsiaiškinti Dieveniškių atsiradimo aplinkybes.

Pirmą kartą rašytinėse kryžiuočių kronikose Dieveniškių gyvenvietė paminėta XV amžiuje kaip karališkasis valsčius. 1474 m. Martynui Goštautui funduojant, buvo pastatyta bažnyčia, kuri po gaisro 1783 metais buvo perstatyta.

Kitas įžymi vieta Dieveniškių teritorijoje, turinti turtingą istoriją – Norviliškės.

Surviliškio dvaro savininkė Darata Zenovičiūtė-Šorcienė po vyro mirties 1617 m. pastatė medinę bažnyčią Norviliškėse, o šalia esančių savo žemių dalį ir mūrinį dvaro pastatą padovanojo pranciškonams, kurie pertvarkė jį į vienuolyną.

Bažnyčia buvo ne kartą perstatyta, o po sukilimo, kaip už sukilimo centras prieš caro valdžios priespaudą, 1832 metais buvo nugriauta.

Vienuoliai perkelti į Naugarduko pranciškonų vienuolyną, o vienuolynas iki 1904 m. buvo paverstas kareivinėmis. Kas nutiko su vietos gyventojais – istorija nutyli… Nauja bažnyčia buvo pastatyta 1929 metais parapijiečių lėšomis.

Kartografinėje medžiagoje Dieveniškes pavyko rasti pavaizduotą 1749 metais, o Norviliškes – 1796 m. dar LDK laikais.

Dar vykstant pirmajam pasauliniam karui, jau sklandė Lietuvos nepriklausomybės sumanymas. Dieveniškių gyventojai su džiaugsmu priėmė šią žinią ir delegavo savo atstovus į 1917 metais Vilniuje vykusį lietuvių atstovų susirinkimą, kuriame buvo svarstomas Lietuvos valstybės atkūrimo klausimas.

Po nepriklausomybės deklaravimo, Lietuvai taip ir neteko administruoti Dieveniškių, nes Lenkija užėmė šį kraštą.

Gyvenimui pradėjus stabilizuotis, sekė Molotovo-Ribentropo paktas, kurio pasekmėje SSSR kariuomenė okupavo Vilniaus kraštą. Lenkijos kariškiai bėgo iš jo į Lietuvą, o paskui juos – ir dalis gyventojų.

Prasidėjo labiau pasiturinčių gyventojų trėmimai, kolchozų tvėrimas. Likę gyventojai su viltimi žvelgė į Lietuvą, tikėdamiesi kad bus prisijungti prie jos, nes per amžius priklausė Vilniaus vaivadijos Ašmenos pavietui, o po Abiejų Tautų Respublikos padalinimo – Vilniaus gubernijai.

Lietuvos Respublikos saulėlydis

Įgyvendinant slaptųjų protokolų nuostatas, sovietai pradėjo spausti Lietuvą pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį, nors Lietuva ir laikėsi neutraliteto politikos. Jauku panaudotas Vilniaus krašto gražinimo argumentas.

Nepaisant abejonių tokios pagalbos nauda, 1939 m. spalio 10 d., Lietuva buvo priversta pasirašyti Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį, kuria SSSR įsipareigojo „perduoti Vilnių ir Vilniaus sritį Lietuvos Respublikai, įjungiant juos į Lietuvos sudėtį ir nustatant sieną tarp Lietuvos ir SSSR pagal pridedamą žemėlapį“.

Lietuvos atstovai nedalyvavo nei šios sienos projektavime, nei nustatyme, o žemėlapį pamatė tik sienos demarkavimo metu. Lietuvai buvo perduota tik apie trečdalį teritorijos, nustatytos 1920 metų sutartimi su Rusija.

Jau tų pačių metų pabaigoje buvo sudaryta bendra sienos demarkavimo komisija, kuri pasidalino darbų ruožais. Lietuvai buvo paskirtas pietinis ruožas nuo Medininkų iki Vokietijos, Rusijai – nuo Latvijos iki Medininkų.

Lietuviai sieną pradėjo žymėti nuo rytinio jos galo Vokietijos sienos link. Kaip pasakojo Lietuvos karininkai ženklinę sieną, linija buvo nubrėžta neatsižvelgiant į kelių tinklą, kulto paskirties pastatų ir kaimų padėtį, ūkininkų žemių priklausomybę, todėl nuolat teko išklausyti gyventojų nepasitenkinimą ir prašymus pakeisti sienos padėtį.

Kai kuriose vietose prie kaimų, kurių gyventojai buvo nepatenkinti sienos padėtimi, prie dirbančios komisijos atsiusdavo įgaliotus atstovus su įvairaus turinio prašymais: – kad jų kaimas būtų priskirtas prie Lietuvos, nes parapijos centras su bažnyčia yra likę Lietuvos pusėj, kur palaidoti jų artimieji; – kad ten lieka jų dirbamos žemės ir kitokie daugiau ar mažiau svarbūs argumentai.

Rusų delegacijos atsakymai visur buvo vienodi, kad jie to padaryti negali, „nes siena taip yra nustatyta Maskvoje“. Buvo ir desperatiškų pastangų, kai kaimo atstovai puldavo ant kelių prieš sovietų kariškius ir bandė net bučiuoti rankas bei maldauti, kad kaimą priskirtų Lietuvai.

Buvo rašomi bendruomenių laiškai į Lietuvą ir į Maskvą su analogiškais prašymais, bet visos pastangos buvo bergždžios.

Darbai prasidėjo žiemą ir intensyviai buvo vykdomi iki gegužės mėnesio. Žiema buvo labai šalta, daug sniego, todėl sąlygos sienai ženklinti buvo ypač nepalankios.

Kam tokia skuba? Tikėtina, kad sudaryti kuo palankesnę gyventojų nuomonę apie Rusiją, nes jau buvo parengti planai Lietuvai okupuoti 1940 metų vasarą.

1940 m. birželio 15 d. SSSR okupuoja Lietuvą, o liepą jau paskelbiama – „Tarybų Lietuva SSRS sudėtyje“. Rugpjūčio pradžioje atvykusius į Maskvą LSSR atstovus Stalinas „pamalonino…“

Pasakojama, kad švenčiant LSSR priėmimą į SSRS sudėtį, Stalinas paklausęs J. Paleckio – „gal dar ko norėtumėte?“. J. Paleckis paprašęs tik prijungti prie Lietuvos SSR lietuvių gyvenamas teritorijas, palikusias už 1939 m. spalio 10 d. sutarties linijos.

Neaišku, ar buvo atsižvelgta į gyventojų ar marionetinės valdžios prašymus, bet Stalinui jau buvo nesvarbu, kokia žemių dalis atiteks Lietuvai ar Baltarusijai, svarbiausia, kad tai jau SSSR. 1940 m. lapkričio 06 dieną SSSR (AT įsaku dėl dalies žemių perdavimo Lietuvai) buvo padaryti kai kurie neesminiai teritorijos keitimai.

LSSR buvo perduota Druskininkai su Marcinkonių, Rudnios ir kitomis apylinkėmis, Šalčininkų raj. su Dieveniškėmis ir Švenčionių raj. su Adutiškio geležinkelio stotimi, Tverečiumi, Daugėliškiu ir kitomis apylinkėmis. Perduodamos teritorijos plotas – 2637 km².

Nagrinėjant Dieveniškių teritorijos perdavimo motyvus, manoma, kad pagrindiniu argumentu, įtakojusiu jos priskyrimą Lietuvai, buvo gyventojų aktyvus požiūris. Administraciniu aspektu perduodama teritorija yra artimiausia „apskaptuotai“ Dieveniškių parapijai.

Tokia administracinė linija (siena) tarp Lietuvos ir Baltarusijos išsilaikė palyginti neilgai. Pasibaigus kolektyvizacijai, šios administracinės linijos tikslinimo ar koregavimo ėmėsi kolūkių pirmininkai, miškininkai ir net kariškiai.

„Kraitis“ Dieveniškėms

1955 metais Šalčininkų tarybinio ūkio vadovas kreipėsi į gretimo Baltarusijos kolūkio vadovą dėl Pagirių palivarko perdavimo į tarybinio ūkio balansą.

Abiem pirmininkams sutarus, buvo kreiptasi į abiejų respublikų aukščiausiąsias tarybas, kurios 1956 metais įsakais įteisino šį anklavą Baltarusijos teritorijoje.

Pagirių anklavas yra nutolęs į vakarus apie du kilometrus nuo Dieveniškių iškyšulio. Jo plotas – 160,5 ha. Po nepriklausomybės atstatymo Pagiriuose gyveno senyvo amžiaus moteris su dviem pagyvenusiais sūnumis.

Lietuvos sienos nustatymas

Derybose, vykusiosiose 1992–1995 metais dėl sienos su Baltarusija nustatymo, buvo ieškoma kelių, įskaitant galimybę siauru koridoriumi sujungti Pagirius su Lietuva.

Mūsų pastangos nedavė rezultatų, todėl teko ieškoti kito sprendimo. Buvo sutarta pasikeisti lygiavertėmis teritorijomis besiribojančių savivaldybių ribose, o šeimai sutikus, jai suteikti sodyba kitoje valstybės sienos pusėje Šalčininkų rajone.

1995.02.06. Lietuvos ir Baltarusijos prezidentams A. Brazauskui ir A. Lukašenkai pasirašius sutartį dėl Lietuvos ir Baltarusijos valstybės sienos, Lietuvai priklausęs Pagirių anklavas perėjo į Baltarusijos jurisdikciją.

Bet tuo Dieveniškių problemos nesibaigė. Pradėjus sienos demarkavimo darbus šiame ruože, išaiškėjo, kad valstybės siena kerta Norviliškių kapines, nors delimitavimo žemėlapyje ji buvo nubrėžta kapinių pakraščiu.

Prasidėjo ilgai trukusios diskusijos dėl sienos padėties, kuriai pagrįsti buvo pasinaudota visa turima medžiaga. Išsamiai išanalizavus visą medžiagą, buvo nustatyta, kad sovietmečiu dėl nepalankių geologinių ir reljefo sąlygų, kapinės buvo išplėstos į Baltarusijos pusę su atitinkamu teisiniu teritorijos pakeitimo įforminimu.

Gavus atsakymą i vieną klausimą, iškilo kitas – kur brėžti sienos liniją, per kapines, ar už jų? Tuo labiau, kad valstybės siena šiame ruože atskyrė du abipus sienos esančius kaimus, iš Lietuvos pusės – Norviliškes, iš Baltarusijos pusės – Pickūnus, kas taip pat komplikavo problemos sprendimą.

Norviliškių parapijos gyventojų, likusių anapus sienos, vargai

Sovietmečiu buvusi administracinė tarp respublikų buvo daugiau dirbtinė ir skirta kolchozinių žemių apskaitai ir gyventojų „propiskai“, t.y. gyventojų registracijai, kuri buvo reikalinga balsavimui, švietimui, medicininėms ir buitinėms paslaugoms suteikti.

Susisiekimas ir bendravimas bet kurioje vietoje per administracinę liniją nebuvo varžomas, todėl Norviliškių parapijos tikintiesiems nebuvo jokių problemų atlikti savo pareigas, taip pat laidoti artimuosius kapinaitėse, esančiose Lietuvos pusėje.

Artėjant konsensusui Mišrioje demarkavimo komisijoje, baltarusių pasieniečiai savo argumentams sustiprinti nutarė pasinaudoti vietiniais Pickūnų kaimo gyventojais, kuriems buvo bandoma įrodyti, kad „litvinai“, nustūmę sieną nuo kapinių link Baltarusijos, suvaržys valstiečių sąlygas naudotis jiems priklausančiais žemės sklypais.

Vieno iš išvažiuojamojo komisijos posėdžio metu, kai mes apžiūrinėjome projektuojamos sienos padėtį, baltarusių pasieniečiai atvedė gyventojus ir išsakė jų nepasitenkinimą, tikėdamiesi, kad gyventojai juos palaikys. Bet numatytas scenarijus pakrypo kita linkme.

Prasidėjo geranoriškas dialogas su vietos gyventojais. Jie nepatvirtino pasieniečių skundų Lietuvai, o jas ne visai cenzūriniais žodžiais peradresavo savo pasieniečiams, kurie jau seniai užtvėrė kelius ir keliukus, net tuos, kurie buvo naudojami įvažiuoti į savo kiemus.

Nesitikėję tokio posūkio diskusijoje, baltarusių pasieniečiai pasišalino, o likome tiktai mes su baltarusių valstiečiais.

Pickūnų gyventojai išsipasakojo savo skriaudas, kurių pagrindinė – užtvertas kelias į bažnyčią ir į kapinaites, kad negali aplankyti palaidotų savo artimųjų, ir prašė mūsų padėti išspręsti šią problemą.

Pažadėjome, kad mes tarpininkausime dėl vietinio eismo pasienio punkto, kuris buvo įsteigtas tarp Norviliškių ir Pickūnų, darbo prailginimo.

Baltarusijos valdžia nenorėjo, o mūsiškiai taip pat nedėjo ypatingų pastangų šiai dirbtinai sudarytai problemai spręsti, todėl vietiniams gyventojams liko tenkintis tik per didžiąsias šventes ir atlaidus atidaromu laikinu pasienio kontrolės punktu.

Kitais atvejais prie sienos gyvenantys baltarusiai, norėdami patekti į Lietuvą, turėjo gauti vizą Lietuvos konsulate Gardine, esančiame toliau nei 100 kilometrų, paskui dar kartą atvažiuoti pasiimti vizos ir vėl grįžti į Norviliškes.

Lietuviui būtų lengviau nuskristi į Londoną savaitgaliui, negu gudui patekti į bažnyčią, esančią už kelių šimtų metrų.

Dabar iš Baltarusijos pusės tiesiai į Norviliškių bažnyčią galima ateiti pėsčiomis tik tris kartus per metus – per Velykas, Kalėdas ir Visų Šventųjų dienomis, turint suprastintus sienos kirtimo leidimus.

Esant abipusiam sutarimui spręsti problemą ir pasinaudojus patvirtintu demarkacijos būdu „žemėnaudos ir infrastruktūros vietų vientisumo išsaugojimo tikslingumu“, valstybės siena buvo paženklinta už kapinių tvoros.

Užbaigus sienos ženklinimo darbus ir galutinai įteisinus valstybės sieną, 2/3 parapijos kaimų liko Baltarusijos pusėje.

Prieš aukojamas mišias Norviliškių parapijos tikintieji iš kaimų, likusių Baltarusijos teritorijoje, susirenka prie sienos priešais bažnyčią, kurioje atveriamos paradinės durys, įjungiami visu garsumu garsiakalbiai ir taip laikomos Šv. mišios.

Jų metu klebonas su patarnautoju ateina prie tvoros suteikti palaiminimo kitoje sienos pusėje susirinkusiems žilagalviams senoliams. Ir taip kiekvieną sekmadienį – prie šventovės, kurioje jie lankėsi ir meldėsi visą gyvenimą!

Vietoje epilogo

Lietuvos pasienio gyventojams su imperijos sukurtomis dirbtinių sienų problemomis teko susidurti 1920, 1939–1941 ir 1995–2000 metais, net tris, jei ne daugiau kartų per nepilną šimtmetį.

Dalis gyventojų bus priversti išsikraustyti nuo pasienio, kiti iškeliaus į Amžinybę, neturėdami galimybės atsigulti prie savo artimųjų… Ir taip visos žemiškos problemos dings. Laikas geriausias gydytojas.

Autorius yra technikos mokslų daktaras, docentas, ambasadorius. Dalyvavo atkuriant ir nustatant Lietuvos sienas 1990–2015 metais eidamas valstybės sienų ir jų sankirtų delimitavimo ir demarkavimo komisijų pirmininko ir pirmininko pavaduotojo pareigas