Spalio 22 d. 17 val. Klaipėdos etnokultūros centre (Daržų g. 10) vyks autorinės Virgilijaus Mikuckio parodos „Kalviškoji kryždirbystė. Geležinės saulės“ atidarymas.
Atidarymo vakare skambės svečių iš sostinės – Vilniaus folkloro ansamblio „Labingis“ (vadovė Milda Ričkutė) koncertas. Jau 7 metus kartu dainuojantys ir muzikuojantys, įvairių profesijų vidutinio amžiaus, bendraminčiai atliks Vėlinių progai tinkančias našlaičių dainas, sutartines.
Šio ansamblio pavadinimas siejamas su prūsišku žodžiu „labingas“ (sėkmingas, sveikas, laimingas). Paroda veiks iki lapkričio 18 d., joje ketinama pristatyti apie tris dešimtis išskirtinių pastarojo amato pavyzdžių.
Kalvis daugelio tautų mituose bei folklore – išskirtinį vaidmenį atliekantis veikėjas. Baltų mitologijos rašytiniuose šaltiniuose bei lietuvių mitologinėse sakmėse minimas mitinis kalvis, kuriam priskiriamos ypatingos galios, jis nukala saulę ir įmeta į dangų, kad ši šviestų ir šildytų žemę.
Tad ir kalvio V. Mikuckio autorinė paroda „Kalviškoji kryždirbystė. Geležinės saulės“ šitaip pavadinta neatsitiktinai. Kalvis pasakoja, kad prieš gamindamas kryžius – nusipiešia sumanymo apmatus. Kruopščiai aiškinasi vietovės, kurioje bus statomas kryžius, ypatumus. Nevengdamas šiuolaikinių technologijų savo darbuose, stengiasi vadovautis senosiomis kalvystės tradicijomis.
V. Mikuckis gimė 1967 m. Žemalės miestelyje, Mažeikių r. 1986 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą, įgijo meninio metalo apdirbimo specialybę. 1992–2005 m. kalvystės amato mokėsi kalvio – dailininko Algirdo Stankaus studijoje.
Nuo 1993 m. yra Lietuvos Respublikos tautodailininkų sąjungos narys, o nuo 2006 m. – Lietuvos kalvių sąjungos narys. 2012 m. jam suteiktas meno kūrėjo statusas, 2015 m. suteikta metalo restauratoriaus antra kategorija. Kalvis yra nuolatinis tarptautinių kalvių švenčių Mažeikiuose bei tarptautinių plenerų Lietuvoje dalyvis ir rengėjas.
V. Mikuckis kala kryžius, sietynus, šviestuvus, žvakides, atlieka sudėtingus metalo plastikos darbus.Savo darbus Virgilijus pristato įvairiose parodose, festivaliuose ir simpoziumuose: Lietuvoje, Lenkijoje, Estijoje, Suomijoje bei Ukrainoje.
Evangelija pagal Joną sako: „Buvo diena prieš Paschą, apie šeštą valandą. Jis tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“ Bet tie šaukė: „Šalin, šalin! Nukryžiuok Jį!“ Pilotas paklausė: „Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“ Aukštieji kunigai atsakė: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“. Tada Pilotas atidavė jiems Jį nukryžiuoti. Jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė. Nešdamas savo kryžių, Jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgota. Tenai jie Jį nukryžiavo; kartu su Juo ir kitus du, vienoje ir antroje pusėje, o Jėzų viduryje. Pilotas parašė užrašą ir prikalė ant kryžiaus. Buvo parašyta: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“. Šį užrašą skaitė daugybė žydų, nes vieta, kur Jėzų nukryžiavo, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, graikiškai ir lotyniškai.“
Pajūrieti, tavo citata NE PRIE KO. Nesuk plaučių – Virgilijus pateikia mūsų Saulę arba Darnos kryžmę, kurioje visos keturios kryptys lygios, o Jėzų nukryžiavo ant įprasto romėnų stulpo (kaip ir daugumą , pvz., Spartako sukilėlių). Tiksli šios kankinimo priemonės kopija pravoslavų vadinamasis septynių galų kryžius.
Lietuvoje ir net ant Vilniaus bažnyčių švyti didysis keturgubos darnos ženklas, kurį kažkodėl pražiopsojo net jezuitai.
Tad lai gyvuoja didžioji Darna.
Ką reiškia pasakymas “parašyta lotyniškai”, – derėtų analizuoti, nes pagal Sekminių evangeliją Kristaus mokytiniai tada į susirinkusius prie kalno be kitų prabilo ir prozalitų, t.y. prūsų lietuvių kalba. Žinant, kad kalbos mokslo duomenimis prūsų ir lietuvių kalbos eros pradžioje dar nebuvo ženklai atsiskyrusios, tai jos galėjo būti laikomos kaip abiejų tautų kalba.
Kadangi yra istorinio- kalbinio pamato manyti, kad lietuvių ir lotynų kalbų ryšys gali būti radęsis būtent ir dėl to, kad lotynų ir lietuvių protėviai naudojosi tais pačiais rašmenimis – dabar vadinamais lotynų kalbos abėcėlia. Tai, kad vadinamas lotynų raidynas galėjęs būti ir lietuvių prūsų kalbos rašmenimis, netiesiogiai sakytų ir tas faktas, kad pirmąja LDK kanceliarine kalba buvo pasirinkta lotynų kalba. Taigi gali būti, kad pasakymas evangelijoje “lotyniškai” reiškia tik rašmenis, kuriais rašyta, o kalba – dėl minėtos priežasties gali būti ir prozalitų, t.y. tada dar mažai besiskyrusi viena nuo kitos prūsų lietuvių kalba. Dėl to kas išdėstyta – pasakymas evangelijoje, kad buvo parašyta “lotyniškai”, nieko nepasako kokia tai buvusi kalba…
Kryžius yra svarstyklių arba teisingumo ženklo modifikacija. Gamtiniu teisingumo simboliu senovės lietuviams, sprendžiant iš pasaulėžiūros, Europos vandenvardžių liet. kilmės, galėjęs būti vanduo. Tad yra pamato manyti, kad senajame lietuvių vaizduojamajame mene tas simbolis yra išreiškiamas lietaus forma – lašais, net čiurkšlėmis. Plg. pasakymą: “kuolais lijo”… Todėl vadinamuose “saulės kryžiuose” vaizduose galima “matyti” ne, kaip yra įprasta, saulės spindulius, o į žemę krentantis lietus – lašai (“kuolai”). Tad pavadinime esantis žodis ‘saulė” gali būti klaidinantis…
Viena iš kryžiaus kaip svarstyklių modifikacijų laikytini ir Gedimino stulpai, gal net tiksliau būtų sakyti kuolai, mat, baltarusiai yra išlaikę senąjį “Gedimino stulpų” pavadinimą – “Kolumnia”, kuriame įžvelgtina liet. žodžio šaknis “kuol-“. Be to, tai gali eiti iš tų senų laikų, kai buvo naudojamos ant kuolo (stulpo) pritaisytos svirtys (kryžmės). Taigi sverti – svirtys – svarstyklės, kelti – kuolas – kolumnia, plaukiant vanduo ar užšalęs ledas – kelia…
Klausimas Saulės Vilnai. Kai žiūriu į kryžius šioje nuotraukoje, vos ne visur matau tik krikščioniškus kryžius, įvairiausiai papuoštus, kad ir, pvz., Saule. Jei žiūriu į Baltų Saulės kryžių, nematau jame papuošto krikščioniško kryžiaus. Mano žinios baisiai paviršutiniškos, deja. Jūsų nuomone, kokie vis tik kryžiai nuotraukoje: krikščioniški, papuošti pagoniškai elementais, ar tie kryžiai nieko bendro su krikščionybe neturi?
Čia nuotraukose matau tik kalvio V. Mikuckio nukaltus kryžius. Jie nei krikščioniški, nei nekrikščioniški. Aišku, kad kryžius kaip simbolis jau buvo iki krikščionybės. Pati krikščionybė apskritai ne iš dangaus nukrito – jos mokymas ir religinė praktika radosi iš tos kultūros, kultūrinės sąmonės, kuri egzistavo iki jai randantis. Tad vienas iš krikščionybės kūrybiškai savo praktikoje įsisavintų elementų yra ir senesnės kultūros simbolis – kryžius.
Ačiū