1991 m. spalio 5 d. Europos parke įvyko pirmoji ekskursija, kurioje Dailės akademijos studentas Gintaras Karosas savo kurso draugams pristatė savo pirmąjį kūrinį – Europos parko simbolį. Muziejus švenčia savo trisdešimtmetį.
Lietuvos kaip Europos centro valstybės įvaizdis pamažu formavosi pastaruosius daugiau nei trejetą dešimtmečių, nuo 1989 m., kai prancūzų geografai paskelbė šį faktą pasauliui. Kaip kultūrinį, šiuolaikinio meno kalba ir skirtingų kultūrų ženklais įprasmintą centrą mūsų šalį nuo pat Europos parko įkūrimo siekė pristatyti menininkas G. Karosas.
Europos parkas – tai niekada nesibaigiantis tęstinis projektas, kur dirbama dažnai po darbo valandų, kur su idėjomis gyvenama nuolatos. Žvelgiant iš šalies galbūt atrodo jau įgyvendinta mintis, kadaise įkurtas muziejus, patraukiantis daug visuomenės dėmesio.
Daug kas prisimena garsiąją „televizorių akciją“ ir kūrinį, pripažintą pasaulio Gineso rekordu. Išties šiandien, po šitiek metų, Europos parką galima atrasti vėl ir vėl, – galbūt stebinančią skulptūrų parodą, kviečiančią pakelti akis aukštyn į dangų, naujai įgyvendintą dar vieną meninę idėją, taip pat tarsi įaugusius, ilgus metus čia rymančius garsiuosius šiuolaikinio meno kūrinius ir be abejo, nuolat rūbą keičiančios gamtos ramybę.
Paprastai tokio mastelio meno muziejai sulaukia valstybės paramos. Tai – visuomenei sukurta, toliau kuriama, nuolatos tarnaujanti ir neribotą laiką išliksianti vertė. Net nepagalvojame, kad ši Lietuvoje išskirtinė vieta išlieka, veikia jau daugiau nei tris dešimtmečius vis dar vieno žmogaus iniciatyva, nuolatinėmis pastangomis, dirbančio su nedidele muziejaus komanda. Tai pirmasis nevyriausybinis šalies muziejus, ilgus metus išsilaikantis iš lankytojų bilietų bei paslaugų. Išsaugoti tai, kas sukurta, ir nuolat tobulėti vis tik – kasdienis iššūkis.
Kad ir maža detalė iš šių metų patirties – pavasarį iškritus itin dideliam sniego kiekiui 55 hektaruose padaryta žala – tūkstančiai kubinių metrų lūžusių šakų 4 žmonių tvarkomi iki pat rudens. Natūralios jėgos geba greitai pasiglemžti, o išlaikyti meno ir gamtos harmoniją, kultūrinį kraštovaizdį – sudėtinga.
Šiandien Europos parko muziejus yra vieta, sukūrusi išskirtinę meninę, kultūrinę vertę žmogaus augimui, tobulėjimui. Čia saugomi aukštos meninės vertės kūriniai ir puoselėjamas nuostabaus grožio meninis kraštovaizdis. Čia nuolatos lankosi žmonės iš viso pasaulio, tai puikiausia vieta švietimui.
Parko gamta sušvelnina ribas ir leidžia kiekvienam priartėti ir pažinti šiuolaikinį, minimalistinį, konceptualų meną. Europos parko patirtis gali paliesti žmogaus jausmus, jo dvasinį pasaulį. Kiekvienas, praėjęs pro šią erdvę gali iš jos išeiti jau kiek kitoks.
Akivaizdu, kad anoji devyniolikmečio studento vizija buvo itin prasminga, ir – tam tikra prasme pranašiška. Šiandien ši vieta dar aktualesnė pasauliui stojant į akivaizdą su pandemija, užveriančia duris į erdves, ribojančia galimybes.
Europos parkas, kur po atviru dangumi prieinamas profesionalusis šiuolaikinis menas, yra nuostabi erdvė sveikatai ir dvasiniam atokvėpiui bei augimui.
