„Negyvoji zona“ Baltijos jūroje – viena didžiausių pasaulyje

Deguonis (O₂) – gyvybiškai svarbios dujos daugumai gyvių. Vandens gyvybei reikia mažiausiai 6 mg/l vandenyje ištirpusio deguonies.

Atviros Baltijos jūros paviršiuje vidutinis kiekis siekia ir 11 mg/l, tačiau priedugnyje padėtis prastesnė – čia fiksuojami tiek hipoksijos (O₂ <2 mg/l), tiek anoksijos (O₂   ̴ 0 mg/l) atvejai.

Tokios deguonies stokojančios priedugnio zonos vadinamos „mirties zonomis“, „negyvosiomis zonomis“, „bedeguonėmis zonomis“, „dykumomis“.

Kaip rodo ir pats pavadinimas, gyvybei dėl deguonies stygiaus čia išlikti sunku, todėl tokiose bedeguonėse vietose aptinkamos tik anaerobinės bakterijos ir keletas kitų gyvių, kurie „kvėpuoja“ ne deguonimi, o kitu oksidantu.

Pasaulyje priskaičiuojama daugiau nei 400 „negyvųjų zonų“. Vienos didžiausių – Arabijos jūroje (apie 163 000 km²), Meksikos įlankoje (apie 16 400 km²) ir, deja, Baltijos jūroje.

Baltijos jūroje aptinkama „negyvoji zona“ užima beveik 70 000 km² plotą, t. y., daugiau nei visa Lietuvos teritorija.

Per kiek daugiau nei šimtą metų „negyvoji zona“ Baltijos jūroje padidėjo nuo 5000 iki 70 000 km², o dar prieš 150 metų hipoksijos greičiausiai nė nebuvo.

Šaltinis čia.

Bedeguonių zonų formavimąsi lemia Baltijos jūros uždarumas, kuris riboja deguonimi prisotinto druskingo vandens patekimą iš Šiaurės jūros, ir vandens stratifikacija – pasiskirstymas sluoksniais, dėl ko deguonis iš paviršiaus negali patekti į priedugnį.

Įnešamas vanduo iš Šiaurės jūros dėl didesnio druskų kiekio yra sunkesnis, todėl plūsta priedugniu, aprūpindamas giliausias jūros vietas deguonimi.

Iki 1980-ųjų druskingų vandenų įtekėjimai į Baltijos jūrą būdavo nustatomi nuo šešių iki septynių kartų per dešimtmetį, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais jų dažnumas ženkliai sumažėjo.

Dėl žmogaus ūkinės veiklos suintensyvėjusi Baltijos jūros eutrofikacija ir klimato kaita dar labiau skatina „negyvosios zonos“ plėtimąsi.

Šiltėjant vandeniui ir daugėjant maistingųjų medžiagų telkinyje sparčiau vystosi dumbliai, fiksuojami intensyvesni vandens „žydėjimo“ atvejai.

Į dugną nusėdusiam dideliam kiekiui organinių medžiagų suskaidyti naudojamas deguonis, o jūros priedugnio sluoksniams neatsinaujinant vandeniu iš Šiaurės jūros – deguonies ir visai nelieka.

Šylant klimatui ir didėjant kritulių kiekiui, tikėtini dar retesni druskingo vandens įtekėjimai.

Remiantis daugiamečių (1972–2020 m.) tyrimų duomenimis, Lietuvos išskirtinės ekonominės zonos tolimiausios (46 st.) stoties priedugnyje (nuo 80 iki 120 metrų gylyje) apie 43 proc. tyrimų atvejų buvo nustatyta hipoksija: 57 iš 134 matavimų atvejų deguonies kiekis priedugnyje buvo mažesnė nei 2 mg/l.

Tyrimai rodo, kad deguonies stygius priedugnyje nustatomas vis dažniau, pvz., iki 2000 m. hipoksija priedugnyje buvo aptikta apie 33 proc. tyrimų atvejų, o nuo 2000 m. – net 84 proc. atvejų.

2017 m. hipoksija nustatyta ir arčiau kranto – teritorinėje jūroje. Stotyje 2C2  išmatuotas deguonies kiekis – 1,85 mg/l.

Dėl hipoksijos išnyksta jūros dugne gyvenantys bestuburiai, dėl to nukenčia ir jais mintančios žuvys bei kiti vandens gyvūnai.

Baltijos jūroje deguonies trūkumas kelia grėsmę menkėms, nes šios žuvys neršia gilesnėse, druskingesnėse ir hipoksinėse tampančiose vietose.

Vis sparčiau keičiantis klimatui ir nemažėjant eutrofikacijai, tikėtina, kad hipoksija gali ir toliau didėti, ypač Suomijos įlankoje ir pietrytinėje Baltijos jūros dalyje.

Druskingų Šiaurės jūros vandenų pritekėjimas į Baltijos jūros priedugnį. Nėra žinių – I ir II Pasaulinių karų laikotarpiai. Šaltinis čia.