Šiandien eutrofikacija – viena rimčiausių ir sunkiai valdomų problemų Baltijos jūros regione, kurią sukelia padidėjusios biogeninių junginių – azoto ir fosforo – kiekio vandenyje.
Nepaisant bendrai mažėjančių biogeninių junginių apkrovų į Baltijos jūrą, apie 97 % jos ploto yra eutrofikuota.
Iš Lietuvos į centrinę Baltijos jūros dalį patenkanti azoto apkrova yra vis dar beveik dvigubai didesnė nei leistina didžiausia tarša, o pastaruoju dešimtmečiu stebima jos didėjimo tendencija.
Azotas ir fosforas yra natūraliai sutinkami ir svarbūs gyvybės vystymuisi vandenyje, nuo jų priklauso vandens telkinio biologinis veiksmingumas.
Problema aplinkoje biogeniniai junginiai tampa tada, kai jų kiekis ženkliai padidėja ir sukelia ekosistemoje grandininius pokyčius, tokius kaip: intensyvus mikroskopinių dumblių (fitoplanktono) dauginimasis, dažnesnis toksiškų dumblių žydėjimas, didėjanti organinės medžiagos sedimentacija, mažėjantis vandens skaidrumas, deguonies trūkumas, žuvų dusimas ir kt.
Apie 70 % bendro azoto į Baltijos jūrą patenka upėmis, 27 % nusėda iš atmosferos, apie 4 % į priekrantę patenka tiesiogiai iš nuotekų valymo įrenginių, pramonės ar akvakultūros.
Fosforas į Baltijos jūrą patenka su upių nuotėkiu (apie 95 %) ir išleidžiamas tiesiogiai (apie 5 %). Dideli fosforo kiekiai yra susikaupę centrinės Baltijos jūros dugno nuosėdose, iš kurių, esant deguonies stygiui, pakartotinai atpalaiduojami į vandens storymę.
1988 m. HELCOM aplinkos ministrų deklaracijoje dėl jūros aplinkos apsaugos Baltijos regione buvo sutarta dėl veiksmų biogeninių junginių apkrovoms į Baltijos jūrą sumažinti 50 %.
Pastaraisiais dešimtmečiais azoto ir fosforo apkrovos į Baltijos jūrą mažėjo ir 2018 metais buvo: bendro azoto nusėdimas iš atmosferos 31 % mažesnis nei 1995 m., bendro azoto ir bendro fosforo prietaka su upių nuotėkiu 21 % ir 32 % mažesnis nei 1995–2018 m. vidurkis, azoto ir fosforo kiekis iš sutelktosios taršos šaltinių 60 % ir 84 % mažesnis nei 1995 m.
Vandenų ekologinė būklė vertinama atsižvelgiant į bendrojo azoto kiekį šiltuoju (birželio–rugsėjo mėn.) laikotarpiu Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantėje ir į vidutinį metinį kiekį teritorinėje jūroje ir atviros jūros dalyse.
Remiantis 2020 m. duomenimis, vidutinė šiltojo laikotarpio bendro azoto kiekis Kuršių mariose buvo 0,94 mg/l centrinėje ir 0,85 mg/l šiaurinėje dalyse ir siekė gerą ekologinę būklę, o vidutinis metinis bendro azoto kiekis atviroje Baltijos jūroje kito nuo 0,32 iki 0,51 mg/l ir geros būklės nesiekė.
Daugiamečių tyrimų duomenys rodo, kad vidutinio bendro azoto kiekio Kuršių mariose ir Baltijos jūroje sumažėjo lyginant 1980/84–1990 m. laikotarpį su 2000–2020 m.: Kuršių mariose apie trečdalį, Baltijos jūroje – beveik dvigubai.
Nepaisant to, azoto kiekiai Kuršių mariose ir Baltijos jūroje tik pavieniais metais siekė geros ekologinės būklės vertes, o pastaruoju dešimtmečiu stebima kiekių didėjimo tendencija.
Plačiau apie Baltijos jūros ir Kuršių marių vandenų būklę čia.
