Lietuviškoji kryždirbystė dėl savo gyvybingumo, meninės brandos ir ypatingos vietos žmonių gyvenime buvo paskelbta UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevru.
Yra sukurtas skaitmeninis dviejų dalių Lietuvos kryždirbystės kelių žemėlapis, kuriame daugiau kaip 100 įrašų. Daug kryždirbystės pavyzdžių yra ir saugomose teritorijose.
Kryždirbystė yra daugiau nei vien tradicinis amatas – tai sinkretinis liaudies kultūros reiškinys, aprėpiantis visą tradicinio paminklo istoriją nuo pradžios iki pabaigos: nuo sumanymo, vietos, meistro parinkimo ir kūrybos proceso iki kryžiaus pastatymo, pašventinimo, lankymo, bendravimo, sunykusio kryžiaus sudeginimo ir jo pakeitimo nauju.
Formų įvairove pasižymintys lietuviški kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės, jose apgyvendintos šventųjų statulėlės tarsi peržengia mažosios architektūros paminklų statusą, įgydami gyvybės per žmonių tikėjimus, su jais susijusias apeigas bei papročius.
Šioje amato, meno bei tikėjimo sintezėje jungiami architektūros, skulptūros, kalvystės bei tapybos bruožai. Kryždirbystės paminklai – tai pagarbos religijai, mitologijai ir Lietuvos istorijai išraiška.
Karų, sukilimų, okupacijų laikotarpiais kryžiai buvo statomi dramatiškų įvykių veikėjams atminti arba jų žūties vietoms pažymėti.
Pavienių žmonių ar bendruomenių prašymu tautodailininkų, drožėjų, kalvių, kryždirbių ir dievdirbių rankomis sukurti kryždirbystės paminklai statomi ir šiandien.
Nors būta įvairių draudimų ir ribojimų, kryždirbystė iki mūsų dienų išliko tautinės tapatybės simboliu bei neatsiejama lietuviško kraštovaizdžio dalimi.
Kaip minėta, kryždirbystė 2001 m. buvo paskelbta UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevru, o 2008 m. įrašyta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Skaitmeninis dviejų dalių Lietuvos kryždirbystės kelių žemėlapis parengtas įgyvendinant Tautodailės metų minėjimo 2020 metais veiksmų planą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. lapkričio 13 d. nutarimas Nr. 1151).
Žemėlapį parengė Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriatas, bendradarbiaudamas su Lietuvos kultūros tyrimų institutu.
Bet ir prievarta įbrukto svetimo tikėjimo propagandos dalis, deja, deja…
Ilgus šimtmečius Vatikanas kovojo su Baltų – Keltų papročiais. Nužudė begalę žmonių. Nepadėjo. Bet vienam Popui šovė geniali mintis ir pataikė: nebedrausti Savąsias šventes ir papročius, bet ant jų ” užvilkti ” Bažnyčios atributus. Ant šventų ąžuolų buvo užkabinti kryžiai, šventu laiku pradėta garbinti Bažnyčios šventuosius, šventose vietose pastatytos bažnyčios… taip meilė medžiui buvo paversta meile kryžiui.
Te nepyksta kryžiaus gerbėjai. Bet. Dėkokit Romos imperijai , kad nusikaltusius ne kardavo. Manau , kartuviudirbystė , būtų sudėtingesnė.
Gal per skaudžiai leptelėjau.