I diena
Žygis, kaip visada, prasideda Kaune, prie Jono Pauliaus II gimnazijos. Autobusu nuvažiuojame į Kurtuvėnus, ten aplankome Kurtuvėnų Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčią.
Po sumuštinių vakarienės, skubėjome įsikurti. Šiandien nakvojome tarp nendrių prie karklais ir ajerais apaugusio Bijotės ežero.
Vakare įvyksta mūsų pirmoji repeticija. Dainuojame, bet kai uodai pagrasina mus gyvus suėsti, naktyje išsiskirstome į palapines.
II diena
Šiandien jau pradeda pulti karštis, po ilgos dienos nusigauname iki Dengtilčio ir įsikuriame prie Dubysos. Kažkur netoliese, miške, girdime kaip ūžia laukinių bičių avilys. Šviesiame dangaus fone matosi tirštas jų spiečius. Visi net negalvodami šoka maudytis.
III diena
Žygiuoti kol kas nėra sunku, vis dar negaliu atsidžiaugti plačiomis erdvėmis, kurių niekaip nepamatysi gyvendamas mieste. Akis džiugina žemos kalvos, tolygiai apsėtos sodriai žaliais javais.
Pietaujant dangus greitai apsiniaukia, o prarijus paskutinį košės šaukštą ima staigiai lyti, bet visi jaučiasi pasiruošę: daiktai supakuoti, kuprinės apdangstytos, visi susislapstę po apsiaustais, neperšlampami batai suraišioti.
Likusią dienos dalį pila kaip iš kibiro, bet matyti, kad visi džiaugiasi. Nors ir lietus žygyje asocijuojasi su nieku kitu, bet šlapiu šalčiu, drėgnais drabužiais, per purvą kliurksinčiais batais ir amžiais sušniurusiu dangumi, vistiek gera justi kažką daugiau.
Stebiu kokias keistas spalvas išgauna šlapi augalai, klausausi lietaus miške ir niekaip negaliu įsivaizduoti kaip kiekvienas lašas atsitrenkia į vis kitą spyglį ar lapelį. Per plaukus žliaugiantis lietus, atrodo, gaivina iš vidaus. „Gyvybė“ – visas mano mintis apibūdina balsas šalia ir suprantu, kad niekaip tiksliau to jausmo apibūdinti neįmanoma.
Prieš pat apsistojant nakčiai gavom bristi per Kražantės upę. Buvom pavargę, įmirkę, vėjo ir lietaus šuorų nuplaktais veidais. Daugelis net nenusiavė brisdami – visi neperšlampami batai ir taip buvo prisemti iki pat viršaus.
Apsistojome šalia Burbaičių piliakalnio (Kelmės r.). Kai kurie iš mūsų ėjo į žygį, vykusį prieš keturis metus, taigi ne visi nakvojome čia pirmą kartą. Tada čia įvyko giliukams labai svarbi ceremonija – žygeivišką tobulumą liudijančių pakabukų įteikimas. Prisimenu, kaip gavome čia savo pirmuosius – medinius. Gera buvo vėl iškelti į paviršių tokius prisiminimus.
IV diena
Ankstų rytą tik drąsiausi lenda maudytis į ledinius Kražantės vandenis.
Prieš išeidami dar kartelį užlipome į Burbaičių piliakalnį pasidžiaugti prieš keturis metus įvykusia švente.
Po vakarykštės lietumi įmirkusios dienos, šiandieną siaučiantys vėjai negąsdina nė vieno. Vis dėlto po pietų saulė tampa negailestinga, įkaitęs kelias tiesiog kepa padus kiekviename žingsnyje. Bet mes mūsų tempas tik greitėja, turime pasistengti, kad iki vakaro nukaktume iki Tytuvėnų – ten mūsų laukia graži stovyklavietė ir Bridvaišio ežeras.
Vos tik baigėme rinkti pagalius ir šakas vakaro laužui, mūsų laukė didesnė užduotis – nusiauti batus. Nieko nuostabaus, kad ne mano vienos kulnai buvo atmušti į žvyrkelį, o pėdos išgražintos pūslėmis nuo batų, prieš žygį atrodžiusių taip patogiai. Visi bendrai stypčiojome po pievą stengdamiesi nejausti išbrinkusių pėdų. Bent jau galim didžiuotis šiandien nužygiavę net 25 km.
V diena
Aplankėme Tytuvėnų bernardinų vienuolyną ir pagerbėme XIX – XX a. lietuvių dailininkės Sofijos Romerienės paminklą.
Šiandien nėjome tiek daug, kaip vakar, bet karščio bangos alino lygiai taip pat. Tiesiog plikino odą. Šitaip aršiai spiginant saulei kyla keisčiausios mintys.
Užlipome į Pagryžuvio piliakalnį (Kalvinų kalną) ir pietavome netoli esančiame Pagryžuvio dvare.
Palapines statomės pievoje, tarp didžiulių, apkerpėjusių vigvamų. Tolumoje ganosi pora žemaitukų. Šiandien jau beveik girdžiu, kaip kojos rėkia ant manęs. Šaltas vanduo, kaip bebūtų keista, nelabai kokią palaimą atneša, nes visas upės dugnas nuklotas aštriabriauniais akmenėliais.
VI diena
Šiandien ėjome tik iki pietų, iš viso 12 km. Tai paskutinė diena žygiavimo, prieš laukiančią kelionę vandeniu.
Reikia ruoštis vakare vyksiančiam koncertui. Šokame į upę maudytis, Dubysos šaltis stingdo, bet mes jau seniai pripratę. Nusiplovus dulkes ir išsitrinkus plaukus susirandame gražiausius drabužius ir sėdame pintis kasų.
Koncertas buvo labai smagus. Žiūrovai susirinko ne tik iš Lyduvėnų, bet atvažiavo net ir draugai iš Kauno.
Ant scenos įvyko ne tik koncertas – buvo įteikti pakabukai (dar kartą sveikinu Augustą, Jogailą, Mariją, Viltę, Giedrę ir Luką!) ir sveikinome su penkioliktu gimtadieniu Daumantą, Astijų ir Ūlą.
Grįžus mūsų laukė tikra puota. Visa tai priminė paskutinį stovyklos vakarą, kai švenčiame Rasas.
VII diena
Šiandien pirma baidarių diena. Septinta žygio diena. Liko tik 3 dienos. Mintis, jog žygis jau baiginėjasi, mane veikia keistai.
Galbūt visa tai tęsiasi per ilgai? Pasiilgsti miesto patogumų, valgymo kada nori arba kai neskauda judant ar vaikštant. Kai tiesiog nereikia stengtis išgyventi.
Bet tuo pačiu tokio gyvenimo nekeisčiau į nieką kitą. Visą laiką būti apsuptai gamtos, jaustis lyg namie, kad ir kur bebūtum, kvėpti aštrų žolių ir miško kvapą bei bendrauti su žmonėmis, kurių mintys tokios panašios į tavo, bet tuo pačiu turinčiais šitiek daug papasakoti – tai tobulas laimės receptas.
Pagaliau juk ir pritrinti kulnai, palyginus, nėra toks blogas dalykas (tikriausiai kalbu tik už save, kai kurių kojos atrodė klaikiai… gerbiu juos vien užtai, kad sugebėjo paeiti(:). Kai rimtai pagalvoji, gera miegoti palapinėj, kai šalta. Gera eiti, kol pasieki visas galimybių ribas. Gera valgyti tik košes ir net neparagauti mėsos ar pieno (nes, pasirodo, to visiškai nereikia, kad išgyventum).
VIII diena
Plaukiame jau matytu maršrutu, daug stovyklaviečių iškyla iš atminties. Galutinė stovyklavietė irgi matyta. Po ilgo plaukimo ir karštos dienos niekas nesiruošia lipti iš vandens.
Kiekvienas paskutinės vakarienės suvalgome už kelis. Paskutinį vakarą viskas vyksta kitaip.
IX diena
Daug mūsų žadėjo miegoti prie laužo, bet galiausiai likome tik mes dviese. Buvo taip keista, gaila, kad nesugalvojau taip miegoti anksčiau…
Susėdę trise prie laužo ir susisupę į miegmaišius stebime kaip Augustas kūrena laužą, bent truputį išsklaidantį rytmečio žvarbą. Staiga šalia kitų, jau liepsną gaudančių pagalių jis įdeda ir savo išsidrožtą beisbolo lazdą. Vos spėjame paprieštarauti, o kelio atgal nebelieka; po keliolikos minučių iš jau legenda spėjusio tapti drožinio lieka tik pelenai.
Pailsėti sustojome prie Betygalos šv. Jono šaltinėlio. 1991 m. liepą Antanas Juška su talkininkais sutvarkė šaltinėlį ir jo aplinką. Dabar Betygalos šaltinis dėl skaidraus ir tyro vandens traukia daugybę turistų.
Paskutinė žygio stotelė – Betygalos muziejus. Klausėme Raseinių garbės pilietės, gausybės kraštotyrinių knygų autorės mokytojos Marijonos Navakauskienės paskaitos apie geologiją – nuo istorijų apie mokinius, iš upių traukusius visokius uolienų darinius iki pasakojimų apie keliones po Uralo kalnus.
Žygis buvo labai smagus. Šitiek laiko praleidome be kelionių ir dainų, bet vėl pradėjus repetuoti miškuose, atrodo, niekas nepasikeitė. Net keista, kaip trūksta gyvenime tokių dalykų. Ir dar, telefonais naudotis galėdavom tik pusę valandos per dieną. Ištvėrėm!
Autorė yra Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos moksleivė
Jana Pawla, o lietuviu kur??
Teisingas lietus tada, kai pripila šiltų balučių, ir gali basas jose taškytis. Kartu su žvirbliais, balandžiais ir kitais.
O tada vaivorykštę nutapo – ten, kur jai jos prigimta vieta, kur ji geriausiai jaučiasi – Danguje!
Teisingas žygeivis tas, kuris neužmiršta dėl viso pikto pasiima tvarstį ir pleistrų kulnams – sau ir dar bent porai užuomaršų.
Kad kuo daugiau tokio vaikų laisvalaikio būtų – žygių per artimiausias apylinkes ir per Lietuvą. Sausumos keliais ir vandeniu. Ir būtinai pasikaustyti žiniomis apie vietoves, per kurias bus keliaujama – ir apie gamtą, ir apie istoriją, žymesnius žmones. O jei tai kita tarme šnekantis Lietuvos kampelis, tai ir apie jų tarmę. O kai išvargę negyvi ant miegmaišių krenta, kad tyliai tyliai skambėtų to krašto lopšinė.