Penktas atsiminimų knygos leidimas – labai išskirtinis atvejis. Tokio sulaukė Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvės, buvusios politinės kalinės, Norilsko sukilimo dalyvės, apdovanotos Vyčio Kryžiaus ordinu (2003) ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2008) gydytojos Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės prisiminimų knyga „Likimo išbandymai“ (2011, 2013, 2014, 2017 rusų kalba, 2020).
Knygoje autorė skaitytojus veda per savo gyvenimą, o drauge – ir per visos mūsų Tėvynės tragišką likimą, iš Kauno į Pečioros, Taišeto, Krasnojarsko, Norilsko ir kitas Rusijos platybes, pasmerktųjų kalinimo vietas.
Jai, 17-metei, teko gyventi kartu su kriminalinėmis kalinėmis, dalyvauti Norilsko sukilime, kuriuo politiniai kaliniai pasipriešino smurtui, žmogaus žeminimui. Moterys matė, kaip buvo baudžiami 5-ojo vyrų lagerio sukilėliai: šaudomi, mušami, išvedami į tundrą. 4,5 tūkstančio moterų, gyvu penkių vainikų žiedu apsupo kelis barakus, kuriuose buvo ligonės, neįgaliosios.
„Susikibusios rankomis drebėjome iš nervinės įtampos, rėkėme, skandavome „Laisvė ar mirtis“… Neįsivaizduojamai norėjome gyventi, nežmoniškai bijojome mirties, bet visos stovėjome, drebėdamos, beginklės, ratais susikibusios rankomis prieš kulkosvaidžių vamzdžius, šautuvais ginkluotus kareivius, ugniagesių paruoštas mašinas, skalijančius šunis. Tai buvo stebuklas“, – rašė gydytoja atsiminimuose.
– Kaip Jums, politinei kalinei, pavyko grįžus į Lietuvą rasti vietą gyvenime – kažkur prisiregistruoti, gauti darbą, baigti aukštąjį mokslą?
– Būdami nelaisvėje, mes, lietuviai, svajonėse Lietuvą įsivaizdavome tokią, kokią palikome, kokia ji buvo mūsų vaikystėje, ankstyvoje jaunystėje iki okupacijos.
Pradžioje su didele viltimi tikėjome, kad karas mus išlaisvins ir bėgsime, važiuosime, nesvarbu kaip – ar ant prekinių traukinių platformų, ar traukiniais, ar pėsti – kad tik greičiau į Lietuvą. Kaip pasiekę Lietuvą, parkritę bučiuosime žemę, sapnuose išsapnuotą, svajonėse išsvajotą, dainose išdainuotą. Bet tos svajonės išsipildė tik po daug metų.
Po devynerių blaškymo po sovietinius ypatingo režimo lagerius metų į laisvę išėjau su didelėmis viltimis. Tikėjausi, kad grįžusi į Lietuvą dirbsiu, mokysiuosi, džiaugsiuosi gyvenimu. Kadangi buvau suimta nepilnametė, mane išleido neatlikus visos man paskirtos bausmės ir leido grįžti į buvusią gyvenamą vietą, Kauną.
Grįžusi atsiradau visai kitame pasaulyje. Daug kas buvo pasikeitę: klasės draugės, draugai baigę mokslus – gydytojai, inžinieriai, architektai, mokytojos. Vaikinai vedę, merginos ištekėjusios, augino vaikus. Vieni susitikę sveikinasi, klausinėja, kiti praeina kaip pro nieką, nesisveikina, tarsi nepažįsta.
Tai labai žeidė. Žmonės buvo įbauginti, labai pasikeitę, dažnas jau prisitaikęs prie esamos santvarkos. Ir visų gyvenimas pasikeitęs. O mes, sugrįžę iš lagerių, vis dar gyvenome tuo dvasiniu pakilimu, patriotizmu ir negalėjome prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo.
Visgi buvau apsupta artimųjų, giminių rūpestingumo ir meilės. Mėgavausi gražia rudenėjančia Lietuvos gamta, buvimu su artimaisiais. Pasivaikščiojimai po gamtą, gatves, Botanikos sodą atgaivino, pažadino naujas svajones, troškimus. Tada jaučiausi jauna, viskas atrodė nuostabu.
Bet pamažu į širdį ėmė smelktis nerimas. O ką dabar veikti? Kaip pradėti gyvenimą iš naujo? Nuo ko? Kaip panaudoti tą patirtį, kurią įgijau lageriuose? Juk nebaigusi jokių mokslų, neturiu profesijos. Tie klausimai kankino mane ir visus grįžusius. Labai norėjau mokytis.
Pirmiausia baigiau mašininkių-sekretorių kursus. Tai nieko nedavė, nes niekas nenorėjo priimti į darbą. Kai tik pamato pasą, išduotą pagal pažymą iš lagerio, iš karto atsisako, dažnai dar ir banditka pavadina. Vis dar puoselėjau svajonę tapti medike. Norėjau baigti medicinos seserų mokyklą, bet tokių nepriima. Visgi pasaulyje yra gerų žmonių.
Mamos draugė mokytoja Marija Patackienė (Kovo 11-osios akto signataro Algirdo Patacko motina), žinodama mano svajonę, nuėjusi mokyklos vadovams pasakė: „Ateis tokia mergaitė, jei jos nepriimsite mokytis, jūs – ne lietuviai“. Ir mane priėmė.
Pabaigusi neilgai dirbau Kauno klinikose, kol saugumo buvo prisakyta per 48 valandas palikti Kauną. Apsigyvenau ir dirbau Prienuose. Ten likimas lėmė sutikti žmogų, su kuriuo sukūrėme šeimą. Abu be aukštojo išsilavinimo, bet svajojome studijuoti.
Jau turėdami du vaikus mokėmės. Vyras Juozas baigė filosofijos fakultetą, tapo mokslininku, profesoriumi, sukūrė naują humanitarinį mokslą – estetologiją. O aš baigiau vakarinę vidurinę mokyklą, nes svajonės tapti gydytoja neatsisakiau.
Stojamuosius egzaminus į Kauno medicinos institutą išlaikiau gerai, ir nors instituto partinė vadovybė labai kratėsi tokios studentės, rektorius prof. Zigmas Januškevičius, matydamas, jog labai noriu mokytis, priėmė. Savo pasirinkimu niekada neabejojau.
– Kaip Jūs, gydytoja pediatrė, sumanėte parašyti atsiminimų knygą?
– Viltį parašyti savo gyvenimo istoriją puoselėjau kelis dešimtmečius. Šį darbą pradėjau dar sovietiniais metais, o rimtai rašyti sėdau prieš 10 metų, sumaniusi atsiminimų knygą padovanoti sūnui Almantui, dukrai Sonatai ir keturiems anūkams. Tačiau parašytą gyvenimo istoriją perskaitę vyras ir dukra paragino išleisti ją didesniu tiražu.
Parodę rankraštį šeimos bičiuliui Lietuvos edukologijos universiteto rektoriui akademikui Algirdui Gaižučiui, redaktorei Onutei Balkevičienei, išgirdome raginimą išleisti knygą. Savo lėšomis 300 egzempliorių tiražu išleistą knygą per kelis mėnesius išpirko.
– Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas išleidus knygą?
– Per knygos sutiktuves su vyru prof. Juozu Mureika apvažiavome 28 Lietuvos miestus, rajonus, miestelius. Susitikimai vykdavo bibliotekose, mokyklose, savivaldybėse. Visuose juose dalyvavo mokinių.
Kai knyga buvo išversta į rusų kalbą (vertė tremtinys prof. Saulius Sidaras) „Lietuvių namuose“ įvyko susitikimas su iš 25 įvairų Rusijos miestų atvykusiais lietuvių bendruomenės nariais, buvusiais tremtiniais, lietuviškų mokyklėlių vadovais. Visų jų bendruomenėms dovanojome knygų.
– O kai ji buvo įtraukta į aštuntos klasės mokinių nagrinėjamų kūrinių sąrašą?
– Kai šios knygos ištrauka švietimo ir mokslo ministro įsakymu buvo įtraukta į aštuntos klasės mokinių nagrinėjamų kūrinių sąrašą, susitikimų padaugėjo. Tada tarsi prasidėjo naujas mano atsiminimų gyvenimo etapas – teko susitikti su daugybės mokyklų mokiniais ir dalintis atsiminimais apie okupantų žiaurumus, pravesti ne vieną pamoką.
Daug žmonių skambino mums klausdami, kur rasti šią knygą. Ačiū Dievui, pasaulyje yra gerų žmonių, tikrų patriotų. „Diemedžio“ leidyklos vadovas žurnalistas Danas Kaukėnas ir atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius ėmėsi iniciatyvos išleisti penktą knygos laidą.
Kiekvieną knygos laidą papildydavome. Antroji knygos laida yra pirmoji „Neparklupdyta Lietuva“ serijos knyga. Ji papildyta Venesueloje gyvenančios mokslininkės Jūratės Statkutės de Rosales įžanga, akad. prof. Viktorijos Daujotytės, akad. prof. Romualdo Grigo, prof. Naglio Kardelio ir kitų atsiliepimais.
Penktoji laida yra papildyta prof. habil. dr. Juozo Mureikos pratarme, mokytojų, bibliotekininkų laiškais, mano atsakymais į kai kuriuos mokinių laiškus.
– Kas ypač įstrigo iš susitikimų su mokiniais?
– Dažnai per susitikimus mokiniai klausia, kas darosi Lietuvoje, ar už tokią Lietuvą kovojome. Juk klesti korupcija, kontrabanda, sukčiavimai, emigracija, kertami miškai, teršiami ežerai, upės. Mes kovojome už Nepriklausomą laisvą Lietuvą. Ir ją tokią šiandien turime. O ar okupantas kerta miškus, sukelia korupciją, sukčiavimą? Mes patys tai leidome ir leidžiame. Kaip turi nemylėti savo Tėvynės žmogus, leidęs srutas į Kuršių marias, mūsų švariuosius ežerus, upes, leidęs plynai iškirsti miškus. Važiavome su vyru aplankyti mano bendražygių norilskiečių, mačiau daugybę plynai iškirstų dykviečių. Verkiau.
Tačiau pastaruoju metu susitikdama su jaunimu, skaitydama mokinių laiškus ir jų užduodamus klausimus, supratau, kad jie nepraradę didžiųjų vertybių.
– Ką ypač norėjote ir norite pabrėžti jaunajai kartai?
– Jaunimas dabar nori būti laisvas. Laisvai važinėti po pasaulį, laisvai išreikšti save, savo nuomonę, pažiūras. Tai gerai, jie tai gali. Bet dažnas nori būti laisvas ir nuo savo kalbos, savo tradicijų, pareigos, Tėvynės, tėviškės. Jaunimui, dabar gyvenančiam sudėtingų permainų epochoje, daug ką turėčiau palinkėti.
Išskirsiu du svarbiausius dalykus. Niekada, kur begyventų, Lietuvoje ar kokioje užsienio šalyje, neužmiršti, kad yra lietuviai, senos, garbingos, dvasiškai turtingos šalies palikuonys, labai senos kalbos, garbingos istorijos paveldėtojai, kad mūsų tauta iškentėjo daug tragiškų istorinių įvykių, bet nepasidavė.
Žmogus turi būti stiprus savo dvasia, jo širdyje turi būti gerumo ir meilės kitam. Negalima atstumti, menkinti kitą žmogų, ypač pagyvenusį, neįgalų, neturtingą. Senų žmonių išmintis sako: „Jei gali, padėk“. Linkiu niekada neprarasti vilties, neatsisakyti savo idėjų, svajonių. Be jų labai sunku gyventi.
Taigi, linkiu būti laimingiems savo gyvenime, kuris dar ateityje. Daug kartų teks rinktis vertybes, rikiuoti savo darbus ir poelgius. Laisvė visada įpareigoja, o atsieta nuo pareigos ir atsakomybės, tampa savivale, nustoja būti kūrybos ir pažangos garantu. Būtina turėti žinojimu ir patirtimi argumentuotą savo nuomonę, dirbti Tėvynės ir tautos gerovei, kad išliktų mūsų Lietuva.
– Iki šiol pasirodė nemažai naujų knygų apie tremtį, bet bene populiariausia tapo lietuvių kilmės, tremties nepatyrusios JAV rašytojos Rūtos Šepetys (g. 1967 m.) debiutinis romanas „Tarp pilkų debesų“. Kaip manote, kodėl?
– Nesu rašytoja, literatūros kritikė ar žinovė, todėl negaliu vertinti Rūtos Šepetys romano. Tik pacituosiu mokslininkės akademikės profesorės Viktorijos Daujotytės žodžius: ,,Manęs nedomina padarytos knygos. Ir dar padarytos iš sunkių tremties ir kalėjimo patirčių“.
Pritariu jai. Knyga turi būti išgyventa. Bet ta knyga yra romanas, o romaną parašyti ir skaityti yra lengviau negu prisiminimus.
– Sakote, kad parašyti romaną, kuriame veikėjai išgalvoti, tik jų gyvenimo sąlygos apytikrės, pateiktos pagal tremtinių pasakojimus, – dėkingesnis dalykas negu pateikti savo atsiminimus?
– Manau, tai daug lengviau ir naudingiau autoriui ir leidėjams. Pateikti tų tragiškų patirčių atsiminimus yra daug sunkiau dėl to, kad rašant vėl lyg išgyveni tuos įvykius. Ir atsakomybė prieš skaitytojus kitokia.
Knygą parašyti ir ją išleisti yra nelengvas darbas, bet išgyventi dar kartą visus tragiškus įvykius, ištikusius Lietuvą ir knygos autorių, dar sunkiau. Prisiminimai yra autentiška dokumentika ir tuo jie vertingesni už bet kokį įsivaizduotą įvykių ir išgyvenimų aprašymą.
– Ar gali dabartinė jaunų ir vidutinio amžiaus karta suvokti karą, tremtį, badą, tėvynės ilgesį?
– Jiems sunku įsivaizduoti tuos įvykius, kurių patys nepatyrė. Jie gali tai suvokti tik skaitydami tokias knygas kaip mano, jei skaitys. Ir aš neįsivaizdavau, kad galiu kažką panašaus patirti.
Buvau jauna Kauno panelė, turėjau svajonių, aprūpintą gyvenimą, man trūko laisvės, Kaunas buvo per mažas miestas, net negalvojau, kad man ar kitiems bendraamžiams gali tekti tokie sunkūs išbandymai. Gerai žinojau, kas yra nerūpestingas, gražus gyvenimas ir kaip greitai jis gali pasikeisti į varganą, kai 1941 metais suėmė tėvą.
Anksti teko suvokti, kas yra mirtis, matyti Petrašiūnuose sušaudytus kalinius, partizanų išniekintus kūnus, žydų sušaudymą. Anksti suvokiau, kaip per akimirką gali netekti visko, kas brangu: laisvės, artimųjų, draugų ir Tėvynės.
Ir tik tada gerai supratau, kas iš tiesų yra laisvė. Supratau, ką turėjau brangiausią: šeimą, Tėvynę, draugus. Iš patirties žinau, kad Tėvynės netektis žmogui yra baisus dalykas. Gal jaunoji karta nepatikės mano žodžiais, jai labai sunku suprasti tokius dalykus kaip badas, baisus šaltis, Tėvynės ilgesys, pažeminimai. Ji augo ir gyvena visiškai kitame pasaulyje.
O tremties pojūtį, Tėvynės ilgesį patirs ir jaunoji, vidutinė karta, tie, kurie emigravo. Juk nesvarbu, savu noru išvažiuosi, ar tave privers – Tėvynės ilgesys neišvengiamai apniks. Naivu galvoti, kad gyvendamas Anglijoje tapsi anglu, išvykęs į Ispaniją – ispanu.
Taip nebus. Tėvynė yra vienintelė, ją gavome iš Dievo. Kitos mums niekas neduos. O tauta nėra tuščias žodis. Nesuprasti Tautos reikšmės yra nedovanotina klaida. Tauta yra galinga jėga, į kurią galima atsiremti sunkiausiomis akimirkomis.
Jei ne tautinė vienybė, tarpusavio palaikymas, ar būtume išgyvenę lageriuose, tremtyje, okupacijoje tokį ilgą laikotarpį neprarasdami laisvės troškimo, nenutautėję, išlaikę savo kalbą, papročius ir sulaukę Nepriklausomybės atkūrimo.
Ryšys su gimtąja vieta, tėviške yra labai galingas dvasinis jausmas. Ar išvaryti, ar išvykę savo noru ekonominiais interesais visada jausimės tremtiniai, svetimi kitoje šalyje. Dėl to aš ir jaučiu didžiulį nerimą dėl dabar skatinamų ištautinimo ir išvalstybinimo. Taip pat dėl lietuvybės ir tautiškumo menkinimo, patriotų žeminimo.
Tikiu, kad praeis metai, kiti, ir tie savanoriai tremtiniai pradės grįžti į Lietuvą, pajutę, kad netekus Tėvynės nuskursta jų dvasia, supratę, kad materialinė gerovė jau nedžiugina. Kaip negalima gyventi be duonos, taip negalima ir be Tėvynės.
Žmogus – kaip medis, netekęs savo tautinių šaknų negali augti, nuskursta dvasia. Pasak poeto Dano Kaukėno: „Čia mūsų namai ir senolių kapai, / Mūsų girios ir žaliosios pievos, / Šitą kraštą mylėt ir globot, ir apgint / Nuo amžių mums pavedė Dievas“.
– Kaip vertinate pandemijos metą?
– Kaip duotybę. Šis periodas parodė, kokie mes pažeidžiami, kad gyvenimas trapus kaip stiklas. Tai – nelengvas metas, tačiau jį reikės išgyventi. Kada nors jis baigsis. Neretai tokios patirtys, nors labai skausmingos, nelengvos, yra postūmis pradėti gyventi naujai.
Pandemija suteikė galimybę sustoti, apmąstyti savo gyvenimą, veiksmus, troškimus. Ar ne per daug norėjome iki pandemijos? Ar ne per daug skubėjome, vartojome? Ar ne per daug vergavome pinigui, turtams, garbei, neužsimiršome pamatinių gyvenimo vertybių?
Gal pandemija leis vienas kitam parodyti daugiau žmogiškumo, užjausi, suprasti kitą žmogų, neturtingą, ligonį, neįgalų, senolį. Viliuosi, jog pasibaigus jai pradėsime gyvenimą iš naujo, tik jau kitaip.
– O ką manote apie dėl to ištinkančią depresiją?
– Depresiją ar panašią į ją būseną, ilgai trunkančią ar trumpalaikę, patiria daugiau kaip dvidešimt procentų pasaulio gyventojų. Tai – ilgai trunkančių nemalonių išgyvenimų pasekmė. Ši pandemija žmoniją ištiko lyg šokas. Pasikeitė visas gyvenimas, atsirado naujų rūpesčių, nerimas dėl ateities, sveikatos, artimųjų.
Žmogus nuolat jaučia įtampą, ilgalaikį stresą. Kaip jį išgyvena, priklauso nuo individualaus žmogaus dvasinio pasiruošimo tam. Reikia valios pastangų. O ar visi jos turime? Depresija dažniausiai ištinka tuos žmonės, kurie nenori nieko veikti, „perdega“.
Dirbant, mokantis nuotoliniu būdu, būnant izoliacijoje, atsirado daugiau laiko ir žmones apniko nerimas, nuobodulys. Bet ar tuo laiku nėra ką veikti? Juk gali daugiau bendrauti su savo šeima, vaikais, gali skaityti knygas, paskambinti ar kitaip bendrauti su giminėmis, draugais, gali kurti sumanymus, kaip gyvens, ką veiks, kai pasibaigs pandemija.
Gali eiti pasivaikščioti, pažvelgti į dangaus mėlynę, stebėti saulėlydžius vakarais, gaivią pavasario žalumą ar sniego baltumą žiemą, gėlių žiedus vasarą. Gali pasidžiaugti gamtos grožiu, joje ateina palengvėjimas, ramybė.
Jei žmogus tik gulės, sėdės nieko neveikdamas ir galvos, kaip dabar negerai, jį palengva apniks nuobodulys, liūdesys ir nerimas. Tai – savęs naikinimas, artėjimas prie depresijos. Šiuo metu svarbu nepasiduoti liūdesiui. Bet kokį blogį Dievas gali paversti į gera.
– Kas Jus labiausiai džiugina ir gąsdina nepriklausomoje Lietuvoje?
– Gąsdina daug kas. Stovėjome susikibę už rankų prie parlamento, prie televizijos bokšto, Baltijos kelyje, tada visi buvome vieningi. Kur dabar vieningumas? Kiekviena diena pateikia įrodymų, jog mūsų demokratija nėra brandi.
Jau 30 metų gyvename Nepriklausomoje savo valstybėje, o vis dar neatsikratėme gobšumo, korupcijos, arogancijos, pavydo, neapykantos, net keršto, to, kas labiausiai bjauroja žmogų. Įstrigo popiežiaus Pranciškaus pasakyti žodžiai „Pavydas, neapykanta, išdidumas teršia žmonių gyvenimą. Nebijokite gerumo!“
Ar matome pagarbą vienas kitam, santarvę, vienybę? Žmonės susiskaldę į daugybę partijų, Seimo nariai bėgioja iš partijos į partiją, išduodami įsitikinimus, pažadus rinkėjams. Negali nebūti problemų, nuomonių skirtumų, bet svarbu, kaip jas sprendžia mūsų išrinktieji, valdžia, kiek dalyvauja visuomenė.
Politikai turi ieškoti kompromisų, turi diskutuoti išmintingai, kultūringai. O ką matome? Jei Seimo narys yra opozicijoje, jis pasidaro priešas, pravardžiuojamas. Kokį pavyzdį mato jaunimas, vaikai? Žmonės turi ieškoti bendražmogiškų vertybių, kurios jungtų, vienytų Tautą, o ne skaldytų. Labai žmonėms trūksta meilės, be kurios nieko nesukursi ir nepadarysi.
Dar mane gąsdina niekaip nepabaigiama švietimo reforma, lietuvių nutautėjimas, lietuvių kalbos menkinimas, istorijos klastojimas, kovotojų už laisvę niekinimas, žmonių susvetimėjimas, kurį pandemijos laikas dar labiau pagilino.
Šiandien tinka kažkada Vydūno išsakyti žodžiai: „Lietuva dabar šaukte šaukia kiekvieno Tėvynės vaiko pilno pasišventimo jos labui ir, kad kiekvienas mestų visus siaurus asmeniškus pageidavimus.
Šiuo laiku yra pirma visko būtina visiems būti pilnoj vienatvėje, žengti prie vieno tikslo, prie žmoniško mūsų Tautos gyvenimo. Eikime visi tais takais, kuriuos likimas yra lietuvių Tautai nutiesęs. Jie veda regimai aukštyn, žmonijos švieson“.
Tačiau jeigu per 50 okupacijos metų Lietuvoje nenunyko Tėvynės meilė, tikėjimas Dievu, tradicijos, lietuvių kalba, tai ir dabar sunkumai, tikiu, bus įveikti. Lietuvą ne kartą buvo bandyta parklupdyti, bet dvasios galių dėka ji visada kėlėsi.
Viliuosi, jog ir dabar jokios užmačios, krizės, pandemijos ir kitos negerovės neparklupdys ir nesunaikins mūsų tautos. Tikiu gėriu. Ir džiaugiuosi kiekviena diena, buvimu su savo šeima: vaikais, anūkais, proanūkiais, kad visi išaugo ir auga mylintys Tėvynę, dirba ir gyvena Lietuvoje.
Džiaugiuosi buvimu su savo žmogumi, su kuriuo per gyvenimą kartu einame jau 63 metai, palaikydami vienas kitą. Kiekviena diena atneša kažką nuostabaus, o kai suvoki, kad nedaug liko, brangini ją labiau. Kažkas sakė: ,,Atleisk, Viešpatie, gyvenau ir dar noriu“.
– Ar tada, tremtyje, buvo džiugių, įsimenančių akimirkų?
– Prisimenu savo aštuonioliktąjį gimtadienį Sivoje Maskos lageryje, netoli Vorkutos. Pervargusi, alkana, sušalusi gulėjau ant gultų savo barake ir paslėpusi veidą verkiau. Jaučiausi tokia vieniša ir nelaiminga, kad net gyventi nesinorėjo.
Ir įsivaizduojate – iš kito barako slapčia manęs pasveikinti atėjo kita kalinė lietuvaitė Anelė Barauskienė. Įteikė man pačios padarytą mažytę dėželę iš beržo tošies, į ją įdėjusi kelis skurdžius tundros žiedelius ir dvi širdele išpjautas duonos riekeles.
Anuomet sakiau, o dabar galiu pakartoti – tai buvo pati brangiausia dovana, kurią esu gavusi gyvenime. O mano tėvą į gyvenimą grąžino tik lietuviška daina. Jis – taip pat politinis kalinys, vargęs su likimo broliais prie „Pečioros–Vorkutos“ geležinkelio. Buvo jau tiek nualintas bado ir ligų, kad nusprendęs nebekovoti – mirti.
Ant kojų ir pečių jam buvo atsivėrusios negyjančios žaizdos, jis gulėjo traukinio vagone ir jau po truputį geso. Tačiau tą akimirką išgirdo per ruporus leidžiamą lietuvišką dainą: „Bijūnėli žalias“ (sovietai mėgdavo leisti įvairių tautų dainas, neva reiškiančias tautų draugystę). Išgirdęs lietuvišką dainą, jis atsimerkė ir prižadėjo sau pasistengti išlikti gyvas. Štai tokia tad tautos galia.
– Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės ir sveikatos.
Kalbėjosi Daiva Červokienė
