J. Jasaitis. Kieno interesus atstovauja dabartinė valdančioji dauguma?

Kam reikia bilieto į 1985-uosius?

Vargu ar šiandien dar atsirastų tokių, kurie pageidautų įsivaizduojamos „laiko mašinos“ bilieto pavyzdžiui, į 1985-uosius. Sąjūdžio aktyvioji karta dar gerai prisimena, kaip tada atrodė Lietuva, kokios nuotaikos tvyrojo viešojoje erdvėje, kaip tada atrodė mūsų buitis, transportas, parduotuvės ir dauguma gamyklų. Ne vienas, visa tai prisiminęs, susipurto iš pasibjaurėjimo. Todėl ir pats „persitvarkymo“ šūkis buvo gana palankiai, nors ir nemažomis abejonėmis sutiktas visuomenėje.

Tik kvietimas kurti „socializmą su žmogišku veidu“ ne vieną vertė savyje klausti, tai koks tas „veidas“ buvo kuriamas iki šiol. Pagaliau net aukščiausioji sovietinės imperijos valdžioje atsirado pripažinusių žmogaus prigimčiai priešingą ligtolinio režimo esmę. Demagogija ir atviras melas jau buvo įgrisęs net aukštuose postuose sėdintiems pareigūnams. Bet komunistinėje atmosferoje išaugusi Mchailo Gorbačiovo karta dar tikėjosi, kad kitokį – „žmogišką“ socializmą galima sukurti.

Jau pirmieji „perestroikos“ metai parodė, kad tokios viltys yra tuščios. Jokia skaidrumo ir viešumo kosmetika nepadės šlykščios prievartos režimui pasikeisti. Galima baidyklę kuo tik nori išdažyti ir išpudruoti, galima ją apdangstyti ryškių spalvų skudurais, tačiau bet koks lietus ar vėjas vis tiek atidengs, kas tai yra. Reikėjo imtis visiškai kitų sprendimų, kurie niekaip negalėjo būti suderinti su melo ir prievartos režimo prigimtimi. Jokia „pertvarka“ esminių permainų negalėjo įgyvendinti.

Apie tai, kad režimas jau visiškai supuvo ir turės būti pakeistas, suprato net dalis jo vadovų. Liaudies frontų ir sąjūdžių susikūrimas atskleidė, kad tokio režimo ilgai išlaikyti nebepavyks. Kai estus, paskelbusius, kad pačios Estijos įstatymai yra viršesni už imperinius, apšaukė „separatistais“ ir „nacionalistais“, dar atsirado tuo patikėjusių, o dar daugiau neišdrįsusių pripažinti akivaizdžios tiesos, bet Didžiojo Baltijos kelio dalyvių tokiomis etiketėmis uždangstyti jau niekam nebepavyko.

Net daug kam abejingas vadinamasis Vakarų pasaulis suvokė, kad yra rimtos tokių daugiamilijoninių protestų priežastys. Kai švedų publicistas Jonas Ohmanas išgirdo apie Sąjūdį, jis net ryžosi atvykti į Lietuvą ir savo akimis įsitikinti, kas yra tauta, išdrįsusi mesti iššūkį didžiausiai pasaulio prievartos imperijai. Jis iki šiol čia ne tik gyvena, bet ir surado savo naują visuomenės veikėjo misiją.

Visą Sąjūdžio 33 metų kelią, už laisvę kovojusios tautos pergales ir nesėkmes jis ne tik stebi, bet ir pats šiuose procesuose dalyvauja. Kartu su mumis įsitikino, kad kova už valstybės atstatymą ir naujos visuomenės sukūrimą nėra panaši į tiesų modernų greitkelį. Jokia išorės jėga nesuformuos mūsų valstybės strategijos ir nesukurs savosios tautos ateities metodologijos. Jokio išorinio pavyzdžio Baltijos tautos neturi. Kiekviena tauta į laisvę ir dorovę eina tik savo pačios tiesiamu keliu.

Kuo remiasi valstybės kūrimas?

„Teisingumas yra valstybės pamatas“. Šį dar nuo Platono laikų mus pasiekusį, o vėliau romėnų išsaugotą teiginį esame girdėję daugelis. Teisingumu turi būti grindžiama visa valstybės statyba. Socialinis politikos institutas apibrėžiamas per jo svarbiausią – visuotinės tvarkos ir visuomenes saugumo siekį. Visi kiti politikos sąvokos aiškinimai negali prieštarauti šiam siekiui arba tai jau nebėra politika ir tokiai veiklai apibūdinti turi būti naudojami kiti pavadinimai.

Labai simboliškas buvo šios sentencijos pasirodymas Pirmosios Respublikos laikinojoje sostinėje – Kaune. 1929 m. pastatytuose rūmuose įsikūrė Teisingumo ministerija ir Vyriausiasis tribunolas bei kitos teisminės tarnybos. Pastato kolonados viršų papuošė auksuotų raidžių įrašas: „JUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM“. Šlovinga ir šių rūmų istorija. Čia 1934–1935 metais įvyko vienas pirmųjų pasaulyje antinacistinių teismo procesų, plačiai nuskambėjęs visoje Europoje kaip vadinamoji Saso ir Neumano teismo byla, principingai įvertinusi hitlerinę ideologiją. 1936 m. rugsėjo 1 d. čia darbą pradėjo ketvirtasis Seimas. Šiuose rūmuose 1938 metais parengta ir valstybės Konstitucija, kurios esminiais teiginiais esame įsipareigoję vadovautis ir dabar.

Tačiau garsiosios sentencijos ant rūmų jau seniai nebėra – ji buvo pašalinta, užgrobiant Lietuvą. Abiejų spalvų okupantai negalėjo pakęsti įrašo, kuriame reikalaujama teisingumo. Bet itin įdomu tai, kad šio įrašo ant rūmų nėra iki šiol, nors daugybė karo ir okupacijų metais sunaikintų paminklų jau seniai atstatyta. Kažkas bando aiškintis, kad tam trūksta lėšų, kažkas teisinasi, kad tai – tik paprasčiausias neprisirengimas arba apsižioplinimas.

Tačiau svarbiausia priežastis, matyt, yra gilesnė. Per visus 33 metus, praėjusius nuo Sąjūdžio susikūrimo, teisingumas gana dažnai ir itin įžūliai buvo stumiamas iš atkurtos Lietuvos valstybės viešojo gyvenimo.

Ne tik dešimtims, bet ir šimtams tūkstančių žmonių pragyvenimą teikusių įmonių sunaikinimas, taikliai pavadintas valstybės turto „prichvatizacija“, bandymai užvaldyti svarbiausias valstybės valdymo pozicijas skubotai surengtu balsavimu dėl Prezidento institucijos, itin įžūlus tautinio paveldo naikinimas, susijęs su iki šiol tebesitęsiančiais mėginimais ištrinti ar bent užteršti istorinę atmintį, bandymai perrašyti ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos istoriją, o dabartiniu metu itin suvešėjęs siekis sujaukti prigimtinę teisę ir visuomenės sandarą išgalvotų pavojų dingstimi – bandymai sunaikinti šeimos esmę, jos prievoles apšaukiant kaip su mūsų laikmečiu neva nesiderinančią prievartą.

Smagu konstatuoti, kad absoliuti mokslininkų bendrijos dauguma atsisakė dalyvauti šioje itin nešvarioje valdančiųjų sukeltoje erzelynėje, išskyrus vieną kitą sociologę ir porą apsišaukėlių politologų.