Birželio 15 d., minint 81-ąsias sovietų pirmosios okupacijos metines, Ūtos kaime, Varėnos r., atidengtas paminklas pirmajam nuo sovietų okupantų žuvusiam Lietuvos pasieniečiui Aleksandrui Barauskui.
Ši A. Barausko žūtis akivaizdžiai paneigia Sovietų Sąjungos, o dabar Rusijos Federacijos skleidžiamą istorinę netiesą apie tai, kad sovietų kariuomenė į Lietuvą įžygiavo taikiai.
Paminklo atidaryme dalyvavo Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, Seimo Pirmininkės pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, vidaus reikalų ministrė
Agnė Bilotaitė, krašto apsaugos viceministras Vilius Semeška, Karinių oro pajėgų vadas plk. Dainius Guzas, Valstybinės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadas generolas Rustamas Liubajevas, Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, LGGRTC Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė ir kt.
Paminklą pastatė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Renginio metu paminklo autorius skulptorius Jonas Jagėla buvo apdovanotas (po mirties) VSAT 100-mečio medaliu.
Šalia paminklo LGGRTC įrengė informacinį stendą, skirtą Lietuvos pasieniečiui Aleksandrui Barauskui.
Pirmoji sovietinės okupacijos auka, Lietuvos pasienio policijos Alytaus baro Ūtos sargybos viršininkas, 40-metis Aleksandras Barauskas buvo nužudytas ankstų 1940 m. birželio 15 d. rytą prieš pat mūsų valstybės okupaciją,
sovietų kariuomenės daliniams įsibrovus į Lietuvos Respubliką ir atakavus Ūtos sargybos postą.
1939 m. Lietuvai atgavus sostinę Vilnių ir dalį Vilniaus krašto bei perkėlus Lietuvos valstybės sieną į Rytus, buvo pergrupuotas ir perdislokuotas Pasienio policijos Alytaus baras. 2-osios sargybos vyrams, vadovaujamiems sargybos viršininko A. Barausko, buvo patikėta saugoti naujai demarkuotą valstybės sienos atkarpą.
1940 m. birželio 15 d. apie 3 val. 40 min. sovietiniai okupantai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir atakavo Ūtos sargybos postą, maždaug dvidešimt minučių šautuvais ir kulkosvaidžiais apšaudydami sargybos būstinę. Po to metė granatas, kurios sprogo prie pastato langų.
Šeši rusų kareiviai įsiveržė į vidų ir ištempė sargybos viršininką į kiemą. Vienas kareivis kelis kartus jam kirto kardu, o nugriuvus, kitas užpuolikas šovė į galvą. Šį įvykį matė 8 liudininkai.
Po išpuolio sovietų kareiviai skubiai pasitraukė į Baltarusijos teritoriją. Sunkiai sužeistą savo viršininką pasieniečiai vežė į ligoninę, tačiau kelyje A. Barauskas mirė.
A. Barauską palaidojo Noškūnuose, vėliau jis perlaidotas Perlojos bažnyčios šventoriuje, šalia varpinės.
Lietuvos Respublikos prezidento 2005 m. gegužės 10 d. dekretu Nr. 293 A. Barauskas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi, 2005 m. lapkričio 2 d. jam suteiktas Kario savanorio vardas, 2010 m. birželio 15 d. jis apdovanotas Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) atminimo ženklu „Valstybės sienos apsaugai – 90“.
Nuo 2006 m. birželio 15 d. A. Barausko vardas suteiktas VSAT Varėnos rinktinės Dubičių užkardai, 2015 m. – patruliniam Valstybės sienos apsaugos tarnybos laivui.
Parengta pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešimą
Savo forma, tai pavykęs paminklas – tik jau labai ilgai teko jo laukti.
kaip baisu buvo tėvams, kurių vaikai jau ūgtelėję buvo! Ateini – namuose nėra, ir nėra iš ko sužinoti, kurgi jis, kada grįš? O jo nėra nei šiandien, nei dar dieną kitą…
O ką kalbėti apie pasieniečių tėvelius, šeimas? Į jų nugaras bet kurią akimirką galėjo kulka įsmigti…