F. Žemulis. Gamtos vaikas Aleknonis

Profesionalus miškininkas, keleto knygų apie gamtą autorius, buvęs Šakių miškų urėdijos Lekėčių girininko pavaduotojas Antanas Aleknonis daug metų dirbo gimtojoje Šakių rajono Rūdšilio girioje, tačiau širdimi jis – paukščių mylėtojas ir jų žinovas.

Pamilęs juos nuo mažens, Antanas dar būdamas miškininkystės studentas jau buvo pasiekęs tokį ornitologo lygį, kad juo pasitikėjo ir jo pateiktus paukščių stebėjimus savo akademiniuose moksliniuose veikaluose citavo gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas.

Ir vėliau Antano sukauptu didžiuliu ornitologijos stebėjimų bagažu naudojosi ne vienas mokslininkas. Prieš šį kuklų, paprastai apsirengusį gamtininką, taip pamilusį Gamtą, kad visada rašo šį žodį didžiosiomis raidėmis, nukelia kepurę daug gamtos žinovų.

Neseniai A. Aleknoniui sukako 80. „Tai pagal dokumentus, o iš tikrųjų esu metais vyresnis“, – sako Antanas. Išlikęs toks pat kuklus, tik dar tylesnis – metų našta spaudžia, jau ir po gimtąjį Rūdšilį mažiau vaikštąs. Bet jo trobelė stūkso girios pašonėje, tad daug ką tebematąs ir tebegirdįs.

„Girdėjai? – parodė į girią, kai neseniai aplankiau jį, – devynbalsė sučiauškėjo. Bet girių ir laukų giesmininkų jau mažiau negu anksčiau – ūkininkai dabar daug trąšų į savo žemes pila, todėl gyvasties mažėja“. Iš daugybės savo ankstesnių žygių po gamtą paliko tik keliones į baltų tikėjimo apeigas Kaune, Nemuno ir Neries santakoje – Antanas ten lankosi kiekvieną savaitę ir taip jau daug metų.

„Man lengva gyventi, nes aš pačioje apačioje. Aš iš ten viską matau ir niekam nepavydžiu bei nieko nebijau, visiems sakau tiesą į akis ir kasmet vis labiau džiaugiuosi gyvenimu. Ir kiti su manimi kalba atvirai – ir ministrai, ir valkatos. O jei būčiau koks viršininkas – ar šitaip kalbėtųsi?“ – sako ornitologas Antanas Aleknonis, profesoriaus Tado Ivanausko apdovanojimo gavėjęs.

„Gyvenu aš iš miško, bet paukščiai man pirmoje vietoje“, – prisipažįsta A. Aleknonis.

Savas tarp savų

Einame su A. Aleknoniu miško keleliu iš Novaraisčio draustinio, šnekučiuojamės, ūmai jis bast pirštu į orą: „Matei? Karetaitė nuskrido. Anava į tą medį. Girdi, kaip tiksi?“

Nei aš matau to mažutėlyčio paukštuko tankiose medžių lajose, nei atskiriu jo balselį tūkstantiniame miško giesmininkų chore. O Antanas neklysdamas atspės bet kurį dar labai iš tolo, nors daugelis tų paukštelių nepatyrusiam atrodo beveik neįžiūrimi, be to, šmėsteli akimirkai. Paukščius jis skiria pirmiausia pagal balsus.

Bet kiek jų įvairių tonų, tembrų, sąskambių, variacijų turi būti užsifiksavę atmintyje! Pavyzdžiui, Antanas dar vaikas būdamas jau skyrė pagal balsus tris pečialindų rūšis – pilkąją, ankstyvąją ir žaliąją, o kai kurie mokslininkai jų ir dabar nemoka atskirti.

„Kai mažas buvau ir kartu su kaimynų vaikais karves ganėme miške – susitardavau, kad sesuo Zita pažiūrės ir manąją, o pats traukdavau klausytis ir ieškoti paukščių lizdų. Ir iš gimnazijos eidavau ne tiesiai namo, o aplinkui per mišką, kad daugiau paukščių išgirsčiau“, – prisimena Antanas.

Pirmąją ornitologijos knygą – Tado Ivanausko „Lietuvos paukščius“ gavo būdamas jau septyniolikos metų. Sklaidė jos puslapius virpėdamas – pažįstami beveik visi girios paukščiai. „Kaipmat įsiminiau jų tikruosius vardus. Mat kai kurių iki tol nežinodamas, buvau jiems sugalvojęs savuosius, pavyzdžiui, erškėtžvirblį vadinau rudučiu“.

O su Tadu Ivanausku susitiko ne kartą. Profesorius buvo jo dėstytojas, kai A. Aleknonis studijavo miškininkystę Lietuvos žemės ūkio akademijoje (baigė ją 1962 metais).

Profesorius nemažai A. Aleknonio paukščių stebėjimų užrašų įtraukė į vėlesnes savo „Lietuvos paukščių“ tritomio laidas (anais laikais jo pavardė buvo Aleknavičius; skirtingai nuo savo giminių, ją Antanas sulietuvino 1969 metais, nors dėl to teko nemažai pavargti ir KGB dėmesį nuo tada užsitraukti).

Antai 1955 metais išleistame pirmajame šio veikalo tome T. Ivanauskas rašė, kad šiaurinės pečialindos lizdo Lietuvoje nerasta. 1961 metais A. Aleknonis šio paukščio lizdą aptiko ir pranešė T. Ivanauskui – šis apie tai parašė naujesniame „Lietuvos paukščių“ leidime (vėliau A. Aleknonis rado dar tris šiaurinės pečialindos lizdus – Lietuvoje iki jo šio paukščio lizdo niekas nebuvo radęs).

Senojoje knygoje T. Ivanauskas rašo mažąją musinukę radęs tik Belovežo girioje Gudijoje, o Antanas rado šio paukščio lizdą gimtajame Rūdšilyje dar būdamas vienuolikos metų, po to – dar ne kartą; T. Ivanauskas pateikė savo leidinyje šiuos jo stebėjimus.

Profesorius manė, kad erškėtžvirblis neperi Lietuvoje, o A. Aleknonis nustatė, kad peri, tačiau tik labai atidus stebėtojas gali tai pamatyti. Tad profesorius pataisytos savo „Lietuvos paukščių“ laidos 3 tome, skyrelyje apie šį paukštį rašo: „Pastaraisiais laikais miškininkas A. Aleknavičius pateikė man vertingų duomenų apie erškėtžvirblį“ – ir cituoja juos.

Aleknonio stebėjimams skirti ištisi kai kurie T. Ivanausko knygų puslapiai. Tai rodo, kaip Lietuvos gamtininkų tėvas vertino dar tuomet jauną savąjį studentą, pas kurį ir lankydavosi.

Paukščiai lyg vakaro malda

Kai prieš bene 30 metų skaičiau D. Granino knygą „Tas keistas gyvenimas“ apie biologą A. Liubiščevą, nustebino šio mokslininko užsispyrimas: kasdien jis fiksuodavo, kiek valandų ir minučių sugaišta kokiam darbui ar teatrui, koncertui ir pan., o vakare darydavo suvestines.

Tokias, tik labiau apibendrintas, suvestines rašydavo savaitines, mėnesio ir metines. Ir taip daug metų. Analizuodamas jas, biologas stebėdavosi, kiek laiko praleidžiąs tuščiai, nors tarsi taip ir neatrodydavo, ir save nuolat drausmindavo: dirbti, dirbti, neleisti laiko vėjais!

Tai prisiminiau, sklaidydamas šūsnis Antano Aleknonio sąsiuvinių, kuriuose jis surašė savuosius paukščių stebėjimus (daugiausia – gimtųjų Lekėčių apylinkių). Pirmąjį sąsiuvinį pradėjo pildyti 1958  metų gegužės pirmąją, būdamas aštuoniolikos metų, ir šį darbą tęsė keletą dešimtmečių.

Kasdien, giedra ar lyja, žiema ar vasara, A.Aleknonis traukdavo per girią ir užsirašydavo, kiek ir kokius paukščius matęs, kokie jų lizdai, kada jie pradėjo juos sukti, kada padėjo kiaušinius, kada išperėjo, kada lizdą paliko jaunikliai ir t.t.

Kas vakarą šias žinias surašydavo į sąsiuvinį, po to darydavo savaitines, mėnesio, metines suvestines. Sąsiuvinių vis daugėjo –  tai didelis žinių apie paukščius lobynas, kuriame daug hipotezių, išvadų ir ne kartą patikrintų atradimų.

Antai praėjus keliems dešimtmečiams po Antrojo Pasaulinio karo manyta, kad gervės jau nebeperi Lietuvoje. Tuo tarpu A. Aleknonio užrašuose užfiksuota, kad jis mažiukus gerviukus radęs Liekės upelio ištakose 1972 metais. Kitais metais aptikęs pirmąjį lizdą.

1974 metais – du lizdus per dieną. 1980 metais –  9 lizdus, ir t.t. Paaiškėjo, kad gervės ne tik vėl grįžo perėti į Lietuvą, bet ir nuolat jų gausėja. O dabar gervės jau kone įprastas paukštis daug kur.

Ornitologams ši džiugi žinia anuomet buvolyg stebuklas, o pats Antanas šį savo atradimą aiškina labai paprastai: „Kad mažai kas ryžosi bristi pasižiūrėti gervių lizdų. Juk tai reikia daryti balandžio mėnesį, kai ledinio vandens pelkėse iki šakumo ir aukščiau. Tai nusiaunu batus, nusitraukiu kelnes ir greitai brendu, o paskui taip pat skubinuosi atgal. Ir nei karto nesusirgau“.

Iš tų kasdienių stebėjimų gimė abi A. Aleknonio knygos: „Girių giesmininkai“ (1984 m.) ir „Laukų giesmininkai“ (1987 m.). 1976-aisiais A. Aleknonis drauge su V. Nedzinsku išleido knygą „Sparnuočių namai“.

Naujausioji jo knyga – 2013 metais išleistas „Mano Gimtinės Pasaulis“. „Girioje jaučiuosi saugiau nei namuose“, – prisipažįsta šioje labai asmeniškoje esė apie Gimtinę knygoje jos autorius, net ir vadinantis save giriniu.

Daug A. Aleknonio stebėjimų pateko į akademinę „Lietuvos fauną“, ypač į antrąjį šio veikalo apie paukščius tomą –  jame daugumą paukščių giesmininkų aprašo A. Aleknonis. O jo žinomi straipsniai „Mūsų gamtoje“, „Giriose“, „Nemune“ bei kitur?

Tų knygų ir straipsnių būtų buvę ir daugiau, bet Antanas tam neturėjo daug laiko: kas rytą, dar saulei nepatekėjus, jis ištraukdavo į girią pas savuosius paukščius. Kas bebūtų.

Menu savo viešnagę pas jį prieš keliolika metų, kai dar gyva buvo jo motina, kurią jis vadindavo Mamute: pernakvojęs ant šieno, ankstų rytą tyliai išsliūkinu per kiemą į girią – nors kartą, manau sau, būsiu ten anksčiau už Antaną. Kur tau – atmina dviračio pedalus iš visai kitos miško pusės ir pasakoja, kiek daug paukščių jau išgirdęs ir pamatęs.

„1959 metų birželio 30-ąją jauniklius maitinanti juodųjų zylių porelė pradėjo nešti maistą 5 val. 30 min., o paskutinį sykį uoksan įlindo 21 val. 19 min.“ – tai sakinys iš knygos „Girių giesmininkai“, liudijantis stebėtojo kantrybę.

Važiuodavo Antanas traukiniu ar autobusu – skaičiuodavo, kiek ir kokių paukščių mato; atvykdavo porai dienų į Vilnių – traukdavo palei Nerį dairydamasis į paukščius. Ir – vakare visa tai į sąsiuvinį.

„Po kelių metų mesi tą registravimą“, – pranašavo A. Aleknoniui kažkada jo kolega Leonas Jezerskas. Tačiau Antanas nemetė jo ne vieną dešimtmetį, nors aprašė tūkstančius paukščių lizdų.

Kai buvau žurnalistikos studentas, šviesaus atminimo velionis profesorius kalbininkas Juozas Pikčilingis, dėstęs stilistiką, mums skaitė iš A. Aleknonio knygų jo sukurtus naujus vaizdingus veiksmažodžius apie paukščius ir lyg vaikas džiaugėsi jais. Nemažai jų pateko į J. Pikčilingio stilistikos vadovėlius.

Saugumo gniaužtuose

Kodėl A. Aleknonis ne mokslų daktaras, nors net tarp labai tituluotų mokslinink ornitologų turi didelį autoritetą?  Ilgai jis nenorėjo rašyti disertacijos tik todėl, kad anais laikais tai buvo privaloma daryti rusų kalba. Vis dėlto keletas bičiulių prikalbino jį ruoštis bent vadinamiesiems kandidatiniams egzaminams.

„Namie trukdo mokytis namiškiai, tai išvažiavau į Kauną – kaip tik turėjau susitaupęs truputį pinigų. Išsinuomojau „Baltijos“ viešbutyje kambarį ir mokiausi, o vakarais nusileisdavau į restoraną, kur daug rusų, kaukaziečių ir kitokių tautų žmonių.

Kadangi aš vienas, tai pasodindavo mane prie jų stalelių. O aš visada kalbėjau atvirai – apie tai, kad Lietuva anksčiau buvo nepriklausoma, o dabar okupuota, ir t.t.

Jau baigiau ruoštis egzaminams, rytoj paliksiu viešbutį. Naktį pabeldžia į duris. Atidarau – milicininkas ir du civiliai. Nuvežė į Kauno saugumą. Pamenu tik laiptus ir koridorių, o daugiau nieko. Ar man sudavė, ar kaip kitaip paveikė… Pabudau Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje.

Beveik pusę metų, nors buvau visiškai sveikas, pririšę prie lovos, leido insuliną ir vertė ryti kitus specialius vaistus, nuo kurių pasidarydavome tarsi bejėgiai ir bedvasiai robotai“, – pasakojo A. Aleknonis.

Tie 1970-ieji – juodžiausieji Antano gyvenime metai. Grįžo į gimtąjį kaimą palaužtas fiziškai ir dvasiškai, apie disertaciją nebuvo ko ir galvoti. Ir gimtuosiuose Lekėčiuose, ir mokslo įstaigose jau buvo paskleista žinia: gydėsi psichiatrinėje. Daug kas tuo patikėjo, juo labiau kad laikė jį keistu, nes matė, kaip domisi paukščiais.

Klajonės po girią: kaip toliau gyventi?  („Kai man sunku ar su kuo susipykstu – einu į Rūdšilį“) Aptinka gana retų paukščių amalinio strazdo, juodgalvės sniegenos lizdus – nerašo į stebėjimų sąsiuvinį.

Apskritai tas laikotarpis – tuštuma ir tuose sąsiuviniuose. Ir – pragiedrulys: „Mūsų gamta“ 1970-aisiais kas keli mėnesiai išspausdina didelius A. Aleknonio straipsnius su nuotraukomis apie erškėtžvirblį, miškinį liputį, amalinį strazdą!

Dabar, prisiminęs anuos metus, Antanas Aleknonis sako: „Jeigu kas leistų gyvenimą kartoti iš naujo –  nieko nekeisčiau, nė vienos dienos. Net ir tas Žiegždrių pragaras buvo reikalingas, kad geriau pažinčiau gyvenimą.

O kad netapau mokslų daktaru – na koks man skirtumas, daktaras aš ar ne daktaras?  Galėtų suteikti man mokslinį laipsnį už mano knygas ir straipsnius, o jei nesuteikia – kas čia tokio?“

Po pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo, kuriame A. Aleknonis dalyvavo, jis buvo Vilniuje užpultas, sumuštas ir kurį laiką vėl laikytas Žiegždriuose. Saugumo dantračiai dar sukosi. Kiek vėliau jį persekiojo ir buvo užpuolę Kaune, ne kartą grasino tėviškėje. „Bet aš už juos stipresnis, nes nieko neturiu“, – tvirtina A. Aleknonis.

Ornitologo ir miškininkų ginčas

Didžiulis raistas, kurį sūduviai praminė Novaraisčiu (mat iš jo teka Novos upelis) plyti netoli Lekėčių. Nuo seno vietos moterys čia rinkdavo spanguoles. Apie 1960-uosius čia pradėjo kirsti mišką ir kasti durpes. Ilgainiui atsivėrė didžiulė plynuma, kurią pamėgo įvairūs paukščiai – vieni čia peri ir gyvena, kiti, pavyzdžiui, šimtai žąsų, čia rudenį nakvoja.

Pamenu, kadaise drauge su Antanu nuklampojome jų žiūrėti. Drengė šaltas lapkričio lietus, guminiai batai smego į durpes. Pradėjo temti, o bekraščiame išrausinėtame raiste tauriųjų paukščių nesimatė.

Jau sukome Antano namų link – ir ūmai jos sukvykė, o paskui pradėjo leistis už tolėliau juoduojančių krūmokšnių. Žiūrėjau į šmėkščiojančius paukščius ir į susijaudinusį, įsitempusį, palinkusį į priekį Antaną. Vėjas taršė jo plaukus ir menko plonyčio lietpalčio skvernus, ir Antanas pats iš šono atrodė toks panašus į paukštį.

Novaraisčio laukė panašus likimas, kaip dešimčių, o gal šimtų panašių Lietuvos pelkių: iškasus durpes, čia turėjo būti pievos, juo labiau, kad šito troško garsus anų laikų Lenino kolūkio pirmininkas K. Glikas. Tačiau A. Aleknonis pasipriešino.

Pirma spaudoje išaiškino, jog čia būtina įkurti ornitologinį draustinį. Paskui parašė prašymą Ministrų Tarybos pirmininkui. Ministrų Taryba užklausė Gamtos apsaugos komiteto (Aplinkos ministerijos pirmtako) – šio valdininkai pasiuntė atsakymą, kad nieko gero ten nėra, verčiau paversti pievomis.

Aleknonis vis dar spyriojosi, tad Gamtos apsaugos komitete buvo sukviestas pasitarimas įrodyti, koks jis neteisus. Ir vis dėlto netrukus Novaraisčio ornitologinis draustinis buvo įsteigtas. Vėliau, baigęs valdišką tarnybą kaip Lekėčių girininko pavaduotojas, Antanas jau pensijoje dar keletą metų dirbo Novaraisčio draustinio prižiūrėtoju.

Ne kartą raukėsi, skaitydami A. Aleknonio rašinius, kolegos miškininkai –  ir Šakiuose, ir Vilniuje, Miškų ūkio ministerijoje: A. Aleknonis drąsiai, galbūt net pernelyg kategoriškai, kritikavo besaikius arba netvarkingus miškų kirtimus, grobstymą ir kitas negeroves.

Žinoma, tai, be kita ko, yra ir amžinas ornitologų ginčas su miškininkais: pirmieji saugo medžius paukščiams, antrieji – kerta juos žmonėms.

*  *  *

Antano paukščiai tai sugrįžta, tai vėl išplasnoja į šiltus kraštus, tik jis nė nemano palikti gimtosios sodybos Rūdšilio pagiry, nors dabar joje jau nebe taip gera negu tada, kai buvo gyva jo mamutė.  Tačiau Antanas sako: ir po didžiausių šalčių kaitriau sušvis saulė, kurią, kaip ir Lietuvą, tėvynę, laisvę ir motiną jis savo rankraščiuose rašo didžiosiomis raidėmis. Sugrįš gimtinėn ir paukščiai.

„Gervę aš myliu už jos taurumą, volungę ir čiurlį – už laisvės troškimą. Aš apskritai kasdien vis ką nors naujo, nematyto matau gamtoje ir nuolatos tuo stebiuosi. Koks mažuliukas mūsų paukštelis yra nykštukas – kojelės plonytės kaip degtukai, kaip atlaiko ir šalčius, ir tokias tolimas keliones?

Nė karto nemačiau vienodų debesų – kodėl jie tokie skirtingi? Kokia galinga, nuolatos besikeičianti yra gamta! Kol gyvas būsiu – vis ką nauja joje atrasiu, ko nepastebi kiti, ir man vis taip pat bus smagu kaip ligi šiolei.

Svarbiausia – atsikelti laiku: saulei tekant, gamta didžiausią savo grožį atskleidžia“, – karštai kalba palinkęs prie pat manęs Antanas Aleknonis, ornitologas iš pašaukimo, vienų laikomas pavyzdžiu, kitų – keistuoliu, trečių pajuokiamas, ketvirtų nemėgstamas, o man atrodo – tikriausias gamtos vaikas, nepaisant jo metų.