V. Mikailionis. Ar sulauksime karališkos dovanos?

Datum in civitate nostra Vilna matura deliberacione anno Domini MCCCXXIII in conversatione Sancti Pauli apostoli. Šios eilutės, parašytos prieš septynis šimtmečius, paliudijo, kad Vilnius ne tik gyvuoja, bet jau tapo vienu svarbiausių valstybės centrų, prilygstančių sostinei. Taigi „Duota, nuodugniai apsvarsčius, mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais, Šventojo apaštalo Pauliaus atsivertimo dieną“.

Apsvarstyta išties nuodugniai, tad pridėtas ir kreipimasis į visų miestų tarėjus – šį raštą nurašyti ir neatidėliojant persiųsti į kaimyninį miestą, o nurašytąjį prie bažnyčios durų prisegti. Kadangi tai pirmasis neabejotinas Vilniaus paminėjimas, tad sutarta laikyti šią datą Vilniaus įkūrimo diena.

Laiškas siųstas visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno miestams…

Garsas apie Vilnių, tarsi Geležinio vilko kauksmas prieš 700 metų pasiekė Europą, taip pat ir Avinjoną, kuriame tuo metu buvo įsikūręs popiežius Jonas XXII.

Tad 2023-aisiais Vilniaus laukia išties didingas ir labai apvalus jubiliejus. Kaip mes šias metines atšvęsime?

Antai 1973-aisiais Katedros aikštėje atsirado akmuo su įrašu – 1323-1973. Paminėjome 650-metį, nors buvo nykūs sovietmečio laikai. Būta ir paskaitų, leidinių…

Vėliau vilniečiai per jubiliejus tapo daug dosnesni. Antai minėdami Mindaugo karūnavimo 750-uosius metus buvo pastatytas ne tik jam skirtas paminklas, bet įteikta ir išties karališka dovana – Karaliaus Mindaugo tiltas.

Suprantama, kad kažkokią dovaną ir dabar reikėtų įteikti ne tik miestui, bet ir cituoto laiško autoriui. Be abejo, dar vieno tilto suręsti nebesuspėsime, bet vien fejerverkais vargu ar atsipirksime. Kai kas teisinsis, jog išvis ne tas galvoj – girdi, „Covid-19“ pandemija, tad ne laikas švęsti ir puotauti maro metu.

O visgi net tokiomis aplinkybėmis galėtume ir Gediminui, ir Vilniui, ir pagaliau sau patiems įteikti dovaną, kuri, beje, nedaug ir kainuotų, nors jos vertė būtų neįkainojama. Bet apie tai šiek tiek vėliau.

Kam pavaldus buvo Gediminas?

Paminklą Gediminui jau turime. Štai jis miesto centre nulipęs nuo žirgo išsitraukė kalaviją ir tikriausiai pradeda juo matuoti būsimas miesto erdves. Kodėl kalaviju? Todėl kad tarp mūšių geresnio įnagio po ranka nepasitaikė. Paminklas iškilo Sąjūdžio laikais išsilaisvinusios tautos aukų dėka 1996-aisiais, lyg ir be jubiliejaus. Žmonės rinko aukas, ukrainiečiai padovanojo granito luitus…

Statant paminklą vadovautasi žiniomis, kurios buvo gana ribotos. Beje, jau tada svarstyta, kokį įrašą iškalti. Vytautas Landsbergis drauge su kai kuriais istorikais tada svarstė, kad gal parašyti: „Gediminas lietuvių ir daugelio rusų karalius“? Kiti manė, kad gal geriau būtų – be rusų? Bet kaip paprastai, nugalėjo sena keleto šimtmečių „tradicija“. Atseit tikrą karalių mes esą turėję tik vieną ir tą patį saviškių rankomis nugalabiję. Kiti gi valdytojai karališko rango nenusipelnę. Tokia buvo nuomonė istorikų, kurie atseit geriau išmano, kam karūną duoti, o kam ir ne. Mat iš popiežiaus daugiau patepimo negauta…

Neatkreiptas dėmesys ir į tai, kad Mindaugą reikėtų laikyti dviejų „lygių“, kaip dabar madingai sakoma, karaliumi. Juk iki 1253-ųjų jis jau buvo daugiau nei dešimtmetį pripažintas karaliumi pagal lietuvių pagonišką paprotį, ir tik vėliau – popiežiaus Inocento IV priimtas „Apaštalų Sosto pavaldumui ir globai.“¹

Po to Lietuva minėtą globą prarado, bet vis tiek liko savarankiška valstybė, įsiterpusi tarp katalikiškų ir ortodoksų kraštų. Taigi karalių rinkimo taisykles irgi nusistatydavo pati. Tarp kitko, kaimynai, netgi pikčiausi priešai, iki pat XIII a. pabaigos dažniausiai karalyste Lietuvą toliau vadino. Bet įsivyravus vakarietiškai nuostatai, kad karūnavimas be popiežiaus ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus pritarimo negalioja, istorikai nutarė tokių „apsišaukėlių“ karaliais nepripažinti.

Jeigu anuomet būtų buvę žinoma apie japonų imperatorius, tai ir jie, vadovaujantis tokia taisykle, būtų buvę laikomi tiesiog kunigaikščiais arba hercogais, juk valdė be… popiežiaus palaiminimo. Tokios nuostatos vyravo net XIX ir XX amžiuje, nors jau keltos vadinamosios „Lietuvių karalių bylos“ ir po Pirmojo pasaulinio karo, ir po Antrojo – bandyta išsiaiškinti, kuo mūsų valdovus iš tikrųjų laikė ir kaip vadino jų amžininkai.

Kunigaikštis ar kunigas?

Ilgainiui gautas ir atsakymas, nes istorinės žinios ženkliai pasipildė – tai, ką anksčiau žinojo tik siauri specialistai, tapo vieša paslaptimi. Turiu omenyje istoriko Stefeno Kristoferio Rovelo (Stephen Christopher Rowell) parengtą monumentalų daugiakalbį leidinį, glaustai pavadintą – „Gedimino laiškai“. Patį pirmą dokumentą – popiežiaus Inocento IV laišką Brangiausiajam sūnui Kristuje, šviesiajam Lietuvos karaliui [Mindaugui] jau citavau.

Greta Gedimino laiškų į knygą, 83 dokumentų rinkinį su komentarais, įdėta daugiau kaip septyniasdešimt tos pačios epochos įvairiomis kalbomis rašytų tekstų, ne tik tiesiogiai susijusių su Gediminu, bet aptariančių ir jo amžininkams rūpėjusius dalykus. Į tą laikmetį žvelgiant jų akimis, galima patikslinti istorikų interpretacijas.

Katedros aikštėje ant paminklo postamento užrašyta: Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Vos keturi žodžiai, ir tiek pat klaustukų. Pirmiausia, jeigu tai kunigaikštis, tad kodėl nenurodyta, kokio siuzereno vasalas jis buvo? Tikriausiai ir Gediminas jaunystėje irgi buvo tik kunigaikštis, pavaldus vyresniajam savo broliui Vyteniui, valdžiusiam valstybę du dešimtmečius, iki 1315 metų. Tačiau nejaugi paminklą statėme Vytenio pavaldiniui?

Klaidina ir pats žodis „kunigaikštis“, regis, žinomas tik nuo XVI amžiaus, o Gediminas valdė net pora amžių anksčiau. Taikyti jam vėlesnių laikų naujadarą būtų tas pats, kaip faraoną pavadinti Egipto prezidentu.

XIV a. geriausiu atveju Gediminas galėjo būti vadinamas nebent „kunigu“. Nustatyta, kad žodis kunigas <…> pateko mūsų kalbon tuomet, kai vokiečiai žodį Kuning ėmė jau tarti Kunig.² Taip didysis mūsų kalbininkas Kazimieras Būga nubrėžė ribą, nuo kada galima būtų įvardinti mūsų savarankių valdovų „pareigybes“ žodžiu, kurio šaknis kunig-. Beje, iš tos šaknies su priesaga -aikštis ir atsirado kunigaikštis. Tad norėdami Gediminą pavadinti valstybės vadovu ar viešpačiu, turėtume rašyti, kad jis yra Lietuvos didysis kunigas?

„…mūsų karališkame mieste Vilniuje“

Ar galėjo karališką miestą valdyti kunigaikštis? Juk jeigu miestas karališkas, tai ir jo valdytojas turbūt nėra eilinis artojėlis? Šią painiavą bandysime išsiaiškinti atsivertę „Gedimino laiškus“. Juk tai tiesioginiai laikmečio liudininkai.

Dokumentus S. Rovelas sunumeravo, tad patogiau kiekvienu atveju bus nurodyti ne knygos puslapį, bet originalo bei jo vertimo numerį. Šią knygą, beje, jau buvome atsivertę, kai kalbėjome apie 1323 metų sausio 25 dieną. Tai dok. nr.16 – Gedimino laiškas, kuris „nuodugniai apsvarsčius“ buvo išsiųstas į Europos miestus. Siuntėjas, pasirodo, buvo šiek tiek geresnės nuomonės apie save, negu jo dabartiniai palikuonys, nes į europiečius kreipėsi „Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis“. Taip skamba vertimas į dabartinę lietuvių kalbą, o lotyniškai – Gedeminne Dei gratia Letphinorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie.

Kadangi lotyniškasis rex – tai karalius, o dux – kunigaikštis, vadinasi, ano meto žmonės daug aiškiau negu vėlesni interpretatoriai ar istorikai skyrė, karalių nuo kunigaikščio. Žiemgalos Gediminas iš Livonijos atkariavęs nebuvo, tad ir pažymi esąs tik perbėgusių nuo kryžiuočių jungo į Lietuvą žiemgalių globėjas. Ir vėl pagelbsti didysis mūsų kalbininkas: Vardo priedėlis princeps et dux Semigallie rodo, kad Gedimino valdžiai priderėta, be Lietuvos ir Gudo žemės plotų, dar ir dalies Žiemgalos.³ Tik dalies!

Įdomu, kad Lietuvos valdovus Vakarų kraštai savo dokumentuose vadinti karaliais (nepriklausomais valdytojais) pradėjo dar Mindaugo laikais. Antai Rygos arkivyskupas Jonas II laiške (dok. nr. 3) Liubeko konsulams (1286) mini Lietuvos karalių vardu Traidenis (regem Lettowie dictum Traydene), Livonijos žemės magistras 1290 m. lapkričio mėnesį rašytame laiške (dok. nr. 4) siūlo Prūsijos magistrui, kad jiedu kartu užpultų karaliaus Butigeido žemę (terram regis Butegeyde).

Beje, Gediminas jau anksčiau (1322 m. vasarą) siuntė laišką popiežiui Jonui XXII į Avinjoną, tačiau išlikęs tik jo nuorašas ar santrauka (dok. nr.14). Jame „Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius ir t.t.“ (Gedeminne Letwinorum et multorum Ruthenorum rex etc.) popiežiui kaip tik ir priminė, kad jau karalius Mindaugas su visa karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet turėjęs nuo krikščionybės atsitraukti, nes patyrė žiaurias vokiečių ordino skriaudas.

Dok. nr.21 – tai notarų patvirtinti trijų Gedimino laiškų, rašytų 1323 m. gegužės 26 d., nuorašai. Valdovas kreipiasi ir į dvasininkus, praneša, jau pastatęs dvi bažnyčias, „vieną mūsų minėtame karališkajame mieste Vilniuje“ (in civitate nostra regia dicta Vilna). Taip pat kreipiasi ir į Europos miestiečius, pirklius, amatininkus, kviečia visus vykti į Lietuvą bei pataria, kad keliautų per Mazovijos kunigaikščio Boleslovo (Gedimino žento) žemę, tada išvengs susidūrimo su aršiais priešais kryžiuočiais, užkertančiais kelius į Lietuvą.

Kas yra karalius, o kas kunigaikštis?

1323 metais rugsėjį prasidėjo ir sėkmingai baigėsi Lietuvos derybos dėl prekybos ir taikos sutarties su rygiečiais bei Vokiečių ordino Livonijoje pasiuntiniais ( dok. 22-25 skirti šiai sutarčiai). Susirašinėdami tarpusavyje, taigi jokių diplomatinių mandagybių neįpareigoti, vis tiek visi lyg susitarę Gediminą vadina ne kitaip, o tik karaliumi. Rygos kapitulos atstovai – koningh to Lethowen (dok. nr. 22); sutarties tekste – Gedemminen, deme koninge van Lettowen (dok. nr. 24); Livonijos atstovų pranešime popiežiui apie įvykusias derybas – Gedeminne de koning van Letowen (dok. nr. 25). Visi šie dokumentai rašyti vokiškai. Atkreiptinas dėmesys, jog vokiečių žodis karalius – koning visur dar rašomas su -ing, taigi prisiminus K. Būgos pastabą, mūsų valdovus vadinti kunigais XIV a. pradžioje dar būtų ankstoka.

Priešai irgi nepažemina Gedimino rango. Varmės vyskupas Eberhardas ir kiti Prūsijos dvasininkai savo laiškuose (dok. nr. 26, 27) įtikinėja livoniečius, kad lietuviai kelią pavojų jų saugumui, ir piktinasi, kad jie sudarę taikos sutartį su Lietuvos karaliumi (regem Lytwinorum).

Popiežius Jonas XXII laiške prancūzų karaliui Karoliui IV (dok. nr. 28), be kita ko, praneša: „Gediminas, kuris skelbiasi Lietuvos ir rusų karaliumi (Gedeminne, qui se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat) <…> labai trokštąs su savo karalystės gyventojais prisijungti prie didžiai Šventos Romos bažnyčios vienybės“. Taigi vėl vadinamas karalium, nors popiežiaus dar nepalaimintas. Nepalaimintas, bet „su savo karalystės gyventojais“ – suis regnicolis.

Beje, tasai pats popiežius prieš šešerius metus (1317) dar rašė: „Kilmingam vyrui…lietuvių kunigaikščiui“ (Nobili viro… duci Litphanorum), kuriam siūlė krikštytis. Manoma, jog tai buvęs tas pats Gediminas, ką tik perėmęs sostą po Vytenio (dok. nr. 12).

Įdomu, jog po šešerių metų Kurijos žinios apie Lietuvą kaip valstybę tapo gerokai tikslesnės. Na, bet tarkime, kad lietuvių kunigaikščio įvardijimas karaliumi laikytinas atsitiktiniu arba taip kreipiamasi vien iš diplomatinio mandagumo. Tačiau 1323 metais dėl Lietuvos karalystės ir karaliaus rango abejonių jau nebekilo ne tik popiežiui, bet ir pikčiausiems lietuvių priešams. Prūsų pranciškonų gardianas brolis Mikalojus kartu su kitais, taip pat cistersų vienuolynų abatai, kiti kryžiuočiai įtikinėjo ir livoniečius, ir popiežių, kad lietuviai yra nepatikimi, kad jie tik apsimetinėja norį krikštytis ir šmeižią kryžiuočius. Vienuoliai smerkia tuos, kurie sudarė taikos sutartį su pagonimis, tačiau ir jie supranta, jog ta sutartis pasirašyta su stambios savarankiškos valstybės valdovu Litwanorum regem ( dok. Nr. 29, 30, 33, 34, 35).

Šios nuostatos laikėsi ir Avinjone, kai 1324 metais rengtasi siųsti legatus į Lietuvos karalystę. Pasiruošimo darbus atskleidžia net dešimt įvairių dokumentų (dok. nr.36 – 40, 42 – 46). Visa tai vainikuoja paties popiežiaus Jono XXII (dok. nr. 41) išsamus laiškas „Žymiam ir didingam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų šviesiam karaliui“ (Excelenti et magnifico viro Gedeminne Letwinorum et multorum Ruthenorum regi illustri).

Suprantama, tai diplomatiškas ir pagarbus kreipinys, tačiau ir popiežius, vienas didžiausių to šimtmečio teisės žinovų, aiškiai skyrė kunigaikštystes nuo karalysčių. Antai tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Jonas XXII nusiuntė dispensą kilmingajam vyrui Ciešino kunigaikščiui Kazimierui (nobili viro Casimiro duci Thossinensi), kad jo vedybas su gana artima giminaite Eufemija Troidenaite Mazoviete pripažįstąs teisėtomis (dok. nr, 50).

1319 metais popiežius rašė ir kitam lenkų kunigaikščiui (dok. nr. 75), „Kilniam vyrui Vladislovui, Lenkijos kunigaikščiui“ (Nobili viro Wlandislao Duci Polonie). Taigi Jonas XXII puikiai žinojo, kas yra karalius, o kas dar tik kunigaikštis. Tarp kitko, tas laiškas skirtas tikram krikščioniui Vladislovui Lokietkai, kuriam pagaliau po daugelio metų veikiai bus leista pasiskelbti karaliumi, bet dar ne Lenkijos, o vien Krokuvos.

Jau įpusėjome versti knygos lapus ir vis dar neradome to meto Europos šalių šaltiniuose, kad kas nors vadintų Gediminą kunigaikščiu ar didžiuoju kunigaikščiu. Karaliumi Gediminas vadinamas ir Jono XXII laiške Saremos vyskupui (dok. nr. 52), reikalaudamas jog visi Ordino pavaldiniai griežtai laikytųsi pasirašytos 1323 spalio 2 d. taikos sutarties „su minėtu karaliumi“. Panašius grasinančius reikalavimus laikytis taikos sutarties, pasirašytos su „lietuvių bei rusų karaliumi“ (Regem Letwinorum et Ruthenorum) iš Rygos siunčia Vokiečių ordinui į Prūsiją ir popiežiaus legatai (dok. nr. 53). Beje, ketverius metus Vakarų fronte tuomet iš tikrųjų vyravo taika – toks buvo diplomatinis Gedimino laimėjimas, leidęs karo alinamam kraštui bent šiek tiek atsikvėpti.

Šis laiškų ciklas baigiamas įspūdingu popiežiaus legatų pasiuntinių pasakojimu, ką jie nuveikę Vilniuje, kur susitiko su Lietuvos karaliumi (dok. nr. 54). Tai vaizdingas reportažas, kurį ne tik reikėtų kaip pavyzdį rodyti būsimiems žurnalistams, bet ir pateikti chrestomatijose visiems, kurie norėtų „gyvai“ apsilankyti Vilniuje 1324-ųjų lapkričio mėnesį „po Visų Šventųjų šventės“. Be abejo, jis galėtų tapti ir įdomaus istorinio filmo scenarijaus pagrindu. Ar nederėtų tuo susidomėti Menų fabrikui, kuris laimėjo savivaldybės konkursą ir pasižadėjo sukurti kažką pavadintą „Kartą Vilniuje“? Išties būtų įdomu išvysti filmuotą „Kartą 1324-jųjų Vilniuje“, kai karalius Gediminas priėmė popiežiaus legatų pasiuntinius.

Kodėl istorikai stengiasi būti šventesni už popiežių?

Galima įsivaizduoti, koks šaršalas kilo, kai sužinota, jog dėl Lietuvos karalystės krikšto susitarti nepavyko. Tačiau popiežius nenuleido rankų – nurodė steigti vienuolynus, prūsuose net du, kuriuose bus ruošiami būsimieji tikėjimo platintojai misionieriai Rytų kraštams, savaime suprantama, ir Lietuvai.

O Vokiečių ordinas toliau šmeižė lietuvius ir skundėsi, kad gindamiesi tie pagonys nebuvę nuolankūs, bet smogdavę plėšikams atgal. To laikmečio absurdiškiausią nesąmonę iškrėtė Liudvikas IV, prisistatantis kaip „Dievo malone visada didis romėnų imperatorius“. Jis 1337 metais Ordinui „padovanojęs“ lietuvių žemes, būtent Žemaitiją, Karšuvą ar Rusią arba bet kokius kitus kraštus (dok. nr. 68).

Vokiečių ordino magistras Livonijoje Eberhardas iš Munheimo buvo išmintingesnis, jis neprarado sveiko proto ir realiai įvertino susidariusią padėtį, tad 1338 pasirašė naują taikos bei prekybos sutartį su Lietuvos karaliumi – koningh (konig) van Lettowen.

Čia ir vėl būtina peržiūrėti originalą, šiuo atveju surašytą senąja vokiečių kalba ( dok. nr. 69), nes istorinių šaltinių knygos sudarytojas savo įžangėlėje-pristatyme kažkodėl nurodo, kad šią sutartį su Livonijos ordino magistru pasirašęs Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas ir jo sūnūs. Pergamento, kuriame surašyta ši sutartis, kitoje pusėje dar ir XVII a. archyvaro įrašyta pastaba: 1338 Zehenjahriger Friede zwisschen den Orden und den Konige in Littowen („1338 dešimties metų taika tarp Ordino ir lietuvių karaliaus“). Taigi tame pačiame lape du kartus nurodoma karalius, tačiau istorikams, kurie priversti laikytis „tradicijos“, Gediminas vis tiek yra tik kunigaikštis.

Beje, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vis dažniau vokiečiai vietoj koningh, pradeda rašyti konig. Čia vėl prisiminkime Būgos pastabą apie tai, kada į lietuvių kalbą iš vokiečių pateko žodis kunigas. Tai turėję įvykti apie trečiąjį ar ketvirtąjį XIV a. dešimtmetį, kitaip sakant, būtent vėlesniais Gedimino valdymo laikais.

Dokumentų komentaruose ir aprašuose Gediminas gana dažnai vadinamas kunigaikščiu, nors pačiuose dokumentuose tituluojamas karaliumi. Istorikai, kurie laikosi „kunigaikštiškos“ tradicijos, aiškina, kad atseit be popiežiaus ir imperatoriaus leidimo teisėtas karalius būti negali. Net lotyniškame knygos pavadinime minimas magni ducis Gedeminne, t.y. didysis kunigaikštis Gediminas, nors nė viename dokumente, netgi popiežiaus rašte, tokio Gedimino įvardijimo neaptikta. Taigi istorikai bando būti šventesni už popiežių?

Kaip susiklostė „tradicija“ Lietuvos valdovus vadinti kunigaikščiais? Ir kada išvis istorijos analuose atsirado pavadinimas Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, tiksliau tariant, iš pradžių gal tik lotyniškasis jos variantas Magnus Dux Lithuaniae?

Gediminą didžiuoju kunigaikščiu (magnus dux) bene pirmasis „vakarietis“ pavadino Janas Dlugošas (1415 – 1480) XV a. antrojoje pusėje, t. y. ne tik po dinastijos įkūrėjo, bet ir po jo anūkų mirties. Jis tai padarė tikriausiai net ne savo valia, o įsakius globėjui – Krokuvos vyskupui, vėliau kardinolui Zbignevui Olesnickiui, kuris buvo antilietuviškosios grupuotės Lenkijos karalystėje lyderis.

Dlugošas, šio kardinolo sekretorius, be kita ko, tiesiog iš pirmų lūpų užrašė, ko siekia šis prolenkiškos politikos vykdytojas. Lucko suvažiavime (1429) sužinojęs, kad rengiamasi Lietuvos karaliumi vainikuoti Vytautą, taigi atkurti ir Lietuvos karalystę, Olesnickis senukui karaliui Vladislovui Jogailai piktai išrėžė:

Tai šitoks turi būti vaisius suvažiavimo, į kurį mus pakvietei, – kad šitokios didžiulės paveldo žemės būtų atplėštos nuo tavo karalystės? Kas gi išdrįso, Maloningasai karaliau, tave įkalbinėti, dargi palenkti, kad sutiktum su tokia didžiule skriauda? Padėjai savo galvą po kūju, nuo kurio smūgių pražūsi… Apleisk ir tu kartu su mumis, meldžiam tave, kuo greičiau šią vietą, iš kurios mes nedelsdami bėgam. Mes negalim pakęsti nei savo buvimu pateisinti taip gudriai surengtus pasikėsinimus prapuldyti tave ir tavo palikuonis, kuriems lemta po tavęs įpėdiniais tapti. Sukilki! Štai kybo virš mūsų galvų rūstaus ir baisaus karo audra. Matai perkūnų pribrinkusį debesį, kuris viską užlies kruvinu potvyniu, jeigu iki jo protrūkio nebus apmąstyti su Dievo pagalba skubūs ir sėkmingi veiksmai.⁴

Tokiais atvejais įprasta sakyti: komentarai nereikalingi… Juk aišku, kokie bus tie „skubūs ir sėkmingi veiksmai“?

Mat jeigu Vytautas būtų tapęs Lietuvos karaliumi, tai ir Lietuva būtų atsikūrusi kaip lygiavertė su Lenkija karalystė, tad jos prišlieti (aplikare) prie Karūnos jau būtų buvę nebeįmanoma, nes karūna karūnon neįjungiama. Tyrinėtojai nustatė, kad toks atkūrimas ir buvęs pusbrolių Jogailos bei Vytauto slaptas planas.

O prie atsakymo į antrąjį klausimą galėtume „prišlieti“ tokį faktą, kad Lietuvos karalystė pirmąkart Didžiąja Kunigaikštyste pavadinta tik 1413 m. dokumentuose, kuriuos Jogaila ir Vytautas pasirašė Horodlėje. Iki tol buvo karalystė arba imperija, kaip nurodo S. Rovelas savo puikaus veikalo, skirto Gedimino epochai, pavadinime – Lithuanian ascending. A Pagan Empire within East-Central Europe, 1295 – 1345. (Cambridge studies in medieval life and thought, ser. 4, No. 25). Cambridge, 1994 (1995, 1997, 2000).

Osvaldas Aleksa šios knygos pavadinimą išvertė – Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva: Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje 1295–1345. Vilnius, 2001.

Taigi net ne karalystė, o imperija, tiesa, pasak Zenono Norkaus tokia nepasiskelbusi. ⁵

Kieno didieji kunigaikščiai didesni?

Kodėl vis dažniau, ypač nuo XV a., rytinių slavų šaltiniuose pradėjo rastis Lietuvos „didieji kunigaikščiai“? Rusinai bei rusai kokį nors savo valdytoją metraščiuose tituluoti didžiuoju kunigaikščiu – velykji kniaz` galėjo tik gavę tokią teisę iš suvereno, t.y. Aukso Ordos chano, kuriam duoklę mokėjo vos ne iki XVI a. vidurio. O kas suteikdavo didžiojo kniaziaus titulą mūsiškiams valdovams? Galima neabejoti, jog tik patys metraščių rašytojai, kuriems Vakarų europiečių titulai atrodė nelabai aiškūs… Beje, vaduodamiesi iš vasališkos priklausomybės netgi rusai pradėjo kratytis vardo kniaz` ir apsiskelbdavo carais, taigi savarankiškais valdovais.

Tad kurie – lietuvių ar rusų – kunigaikščiai didesni? Gedimino amžininkas didysis kunigaikštis Ivanas Kalita buvo Aukso Ordos vasalas, Smolensko didysis kunigaikštis tapo Lietuvos valdovo Algirdo vasalu. Metraščiuose ir Olgerd Gediminovič kartais vadinamas viso labo didžiuoju kunigaikščiu. Tad jeigu ir toliau laikysimės „tradicijos“, kiekvienu atveju, kalbant apie Lietuvos valdovus, reikės nurodinėti, jog mūsų didieji kunigaikščiai nebuvo niekieno vasalai, todėl jie daug didesni negu rusų arba rusinų kniaziai.

Tokių griozdiškų prierašų lengvai atsikratytume, jeigu savus valdovus įvardintume deramai, kaip pavyzdžiui, Artūras Dubonis, kuris Traidenį vadina jau ne kunigaikščiu, o monarchu⁵.

Tiesiog pripažinkime, jog popiežių laiškuose rex ar rygiečių konig tikrai reiškia karalių, o ne hercogą ar grafą. Pagaliau lai sugriūna tasai kortų namelis, kurį per visą XV amžių rentė asmenys, suinteresuoti, kad Lietuva nepakiltų laisvam karališkam skrydžiui. Kartojant „programinius“ žodžius kunigaikštis, kunigaikštystė, buvo kuriamas nelabai savarankiškos, kažin kam kitam pavaldžios Lietuvos įvaizdis, kol sulaukta Liublino unijos (1569) pagal kurią Abiejų Tautų Respublikoje, kaip kokiame Džordžo Orvelo (George Orwel) „Gyvulių ūkyje“, viena tauta tapo lygesnė už kitą.

Tokio pažeminimo atsikratyti bandyta dar tarpukariu, kai lietuvių istorikai pradėjo vadinamąją Lietuvos karalių bylą.⁷ Bet pasiekta tik tiek, jog vasališkai skambantį žodį kunigaikštystė pasiūlyta pridengti figos lapeliu – XX amžiaus futuristų išrastomis santrumpomis (NSDAP, VKP, CK ir kt.). Taigi atsirado LDK. Suprask tą kaip nori, gal net į kumštį kikendamas galėtum šifruoti – Lietuvos Didžioji Karalystė? Šiaip ar taip, tam, kuris Gedimino ar Algirdo laikų dokumentuose aptiks lotyniškas tris raides MDL, reiškiančias Magnus Dux Lithuaniae, ar bent jau lenkišką santrumpą WKL, siūlyčiau įteikti nacionalinę premiją.

Dėl ko pasikorė čigonas?

Beje, „svarų“ pateisinimą, kodėl mūsų valdovų iki Jogailos ir Vytauto nereikėtų vadinti karaliais, irgi išrado „tradiciniai istorikai“:

XIV a. Lietuvos monarchai buvo suverenūs valdovai ir jų statuso nenuvertinsime, jei ir toliau juos vadinsime didžiaisiais kunigaikščiais, valdovais, monarchais.

Tačiau kodėl ne karaliais?

Mat tokiu būdu nesukursime ir bereikalingos skirties tarp tariamų „karalių“ Gedimino ir Algirdo bei „tik“ didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo, o taip pat neprarasime Mindaugo išaukštinimo išskirtinumo.⁸

Taigi užmirškime, kas ir kodėl privertė, kad Vytautas liktų „tik“ kunigaikštis, o Lietuva „tik“ kunigaikštystė, atbuline seka pažemindami iki velikij kniaz` lygmens ir visus kitus „tariamus“ Lietuvos karalius. Tačiau šitaip elgtis nederėtų jau vien todėl, kad Traidenio, Vytenio, Gedimino ar Algirdo laikais Lietuva dar nepriklausė vadinamajam katalikiškajam pasauliui, tad suverenius savo karalius „pakeldavo“ į sostą ne pagal popiežiaus ar Šventosios Romos imperijos imperatoriaus nustatytą tvarką, o pagal savo tradicijas ir papročius. Juk taip darė ir skandinavai, ir britai, ir pietiniai slavai – visi prisiekdavo ištikimybę savo karaliams, neatsiklausdami niekieno leidimo.

Tokiu būdu nesukursime ir bereikalingos skirties… Skirties nuo ko? Gediminaičio Vytauto Didžiojo „skirties“ nuo didžiųjų savo pirmtakų? Tokia ekvilibristika primena istoriją apie geraširdį čigoną, kuris dėl kompanijos pasikorė. Tik šiuo atveju dėl Vytauto „kompanijos“ pakaruoklių per du šimtmečius būtų prisirinkę gerokai daugiau.

Tad ar po 700 metų pagaliau nebūtų įmanoma susitarti, kad Lietuva iki Horodlės susitarimų (1413) mažiausiai pora šimtmečių tikrai buvo visuotinai pripažinta karalystė ir tik vėliau palaipsniui nepalankių istorinių aplinkybių verčiama tapo kunigaikštyste, vis labiau priklausoma didesnio darinio dalimi?

Įsidėmėtina, kad „Gedimino laiškai“, iš esmės keičiantys ir patikslinantys mūsų istorijos sampratą, pasirodė 2003 metais, t.y. Lietuvos narystės Europos Sąjungoje bei NATO išvakarėse – juk 2004 m. įstojome į suverenių valstybių klubą ir į galingiausią gynybinę bendriją. Pasaulis pripažino Lietuvą savarankiška valstybe, bet ar išdrįsime pripažinti tai ir mes, pagaliau atsikratydami nelemto, bet politiškai labai korektiško vasališkumo? O iš pradžių tereikėtų mūsų karališkame Vilniaus mieste, šventoje Katedros aikštėje ant paminklo Gediminui iškalti vos vieną žodį – Karalius, kaip į jį kreipdavosi popiežiai.

Tiek jau to, kol kas primirškime, kad Gediminas buvo ir daugelio rusų karalius. Dėl šventos ramybės dar to nerašykime, nors turistams, o ypač buvusios „nepasiskelbusios imperijos“ palikuonims toks įrašas labai patiktų. Patiktų ir mums, gal net padėtų atsikratyti nepelnytai mums primesto nepilnavertiškos valstybės piliečio komplekso.

Beje, galerija Meno niša irgi laimėjo savivaldybės konkursą, pasižadėjusi jubiliejaus proga Vilniuje surengti Tarptautinį performansų festivalį – bienalę. Tad argi reikia geresnės progos, kad būtų ištaisyta istorinė klaida? Įsivaizduokime, kaip susirinkusių tautiečių akivaizdoje paminkle iškalamas kreipinys, nuolat kartotas popiežių laiškuose. Tai būtų įspūdingas performansas… Ir dovana, tinkama švenčiant 700 metų jubiliejų.

Pripažinti Gediminą karaliumi įpareigoja ne tik garsūs Gediminaičiai Kęstutis, Vytautas, Algirdas, Jogaila, kurie irgi įamžinti V. Kašubos paminkle, bet ir vos ne pusė Vidurio Europos karalių – Gediminaičių ar Jogailaičių, kurių valdytus kraštus pagarbiai lanko naujieji piligrimai Nacionalinė ekspedicija, vadovaujama žymaus istoriko Alfredo Bumblausko. Juk ir jie būtų nelaikytini tikrais karaliais, jeigu jų dinastijos pradininkas buvo viso labo kažkoks kunigaikštukas ar valdžią užgrobęs arklininkas…

Atstatėme Valdovų rūmus, tad atkurkime ir Valdovų vardus bei rangus.

______________________________________________

¹ Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illiustrans – Gedimino laiškai. Tekstus, vertimus bei komentarus parengė S. C. ROWELL. Vaga, Vilnius 2003, p. 3.

² Būga Kazimieras, in: Lietuvių kalbos žodynas, VI, 1962, p. 893.

³ Būga, Kazimieras. Rinktiniai raštai, III, 1961, p.747.

⁴ Dlugosza Jana, Kanonika Krakowskiego, Dziejow Polskich ksiąg dwunasce. Przeklad Karola Mecherzynskiego, w Krakowe, 1869. IV, s. 340.

⁵ Norkus, Zenonas. Nepasiskelbusioji imperija. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu. – Vilnius: Aidai, 2009, p. 338.

⁶ Dubonis, Artūras. Traidenis. Monarcho valdžios atkūrimas Lietuvoje 1268 – 1282. LII, 2009.

⁷ Bučys, Algimantas. Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de fakto ir de jure Viduramžių Europoje. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius, 2019, p. 30-36.

⁸ Petrauskas, Rimvydas. Laiškas redaktoriui (2013 m. spalio 27 d.) – Naujasis židinys-Aidai 2013 / 7, p. 458.

„Kultūros barai“, 2021, Nr. 5