Naujausi tyrimai rodo, kad du iš trijų Lietuvos gyventojų važinėja dviračiais arba paspirtukais, tačiau beveik kas antras, naudodamasis šiomis transporto priemonėmis, nesideda šalmo. Draudikai atkreipia dėmesį, kad šylant orams auga ir traumų, susijusių su važiavimu dviračiu arba paspirtuku, skaičius.
Lietuvos eismo dalyvių įpročius atskleidė draudimo bendrovės „Gjensidige“ užsakymu „NielsenIQ“ atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa.
Tyrimo duomenimis, 44 proc. Lietuvos gyventojų važiuodami paspirtuku arba dviračiu niekada nesideda šalmo, dešimtadalis šalmą naudoja kartais ir tik 6 proc. žmonių, važinėdami šiomis transporto priemonėmis, šios apsaugos priemonės niekada nepamiršta. Pastebėtina, kad dviračiais ir paspirtukais be šalmo dažniausiai važiuoja 20-34 metų asmenys.
„Nors traumų, patiriamų nukritus nuo paspirtuko, yra nedaug, lyginant su dviratininkų traumomis – triskart mažiau, pastebime tendenciją, jog jų daugėja. Pavyzdžiui, praėjusiais metais įvykių, susijusių su važiavimu paspirtuku, fiksuota net dukart daugiau, negu 2019 metais ir net 8 kartus daugiau negu 2018 metais. Priežastis akivaizdi – paspirtukai sparčiai populiarėja tiek kaip laisvalaikio, tiek kaip susisiekimo priemonė“, – sako „Gjensidige“ Žalų vadovė Baltijos šalims Viktorija Katilienė.
Draudimo bendrovės statistika rodo, kad nukritus nuo dviračio ar nuo paspirtuko daugiau negu pusę visų traumų sudaro nosies, rankų ir kojų lūžiai. Tačiau nukritus nuo paspirtuko, dvigubai dažniau negu nukritus nuo dviračio, žmonės patiria lūpos, smakro, antakio, plaštakos žaizdų, kurias tenka siūti. Dar galima paminėti riešo, čiurnos patempimus bei nuskilusius ir sutraumuotus dantis. Paspirtukininkų žaizdos sudaro 24 proc., o dviratininkų – 14 proc. visų traumų.
„Vairuojantys paspirtukus žmonės turi būti itin dėmesingi, nes šylant orams dviračių takuose ir šaligatviais judėjimas tapo intensyvus. Labiausiai derėtų saugoti galvą ir rankas, tad patartume dėvėti šalmą, ypač važinėjant miesto centre.
Taip pat labai svarbu laikytis saugaus greičio, nulipti nuo paspirtuko kertant perėją ir atidžiai stebėti aplinką. Nėra gera mintis važiuojant paspirtuku klausytis muzikos ar tinklalaidės per ausinukus, tai nukreipia jūsų dėmesį nuo kelio, kur reaguoti reikia sekundės tikslumu. Primename, kad elektrinių paspirtukų vairuotojams galioja tokios pačios kelių eismo taisyklės kaip dviratininkams“, – pabrėžia V. Katilienė.
Tyrimo duomenimis, karantino laikotarpiu 12 proc. žmonių pradėjo dažniau važinėti dviračiais ir paspirtukais, tačiau trečdalis visų gyventojų per karantiną sumažino kelionių dviračiais ar paspirtukais kiekį. Karantino laikotarpiu kelionių šiomis transporto priemonėmis dažniausiai atsisakė 20-24 metų respondentai.
Pasak V. Katilienės, eismo saugumui itin svarbi pačių žmonių, vairuojančių paspirtuką, atsakomybė. „Nors ir kaip norėtųsi lėkti su vėjeliu, reikėtų rinktis saugų važiavimo greitį, vengti pavojingų manevrų ir pagalvoti ne tik apie savo pačių, bet ir kitų eismo dalyvių saugumą”, – pataria draudikė.
Ji atkreipia dėmesį, kad šalmas, kaip ir dviratininkams, elektrinių paspirtukų vairuotojams yra privalomas iki 18 metų. Tačiau saugumo sumetimais jį reikėtų dėvėti ir vyresniems.
O kiek traumų nuo paspirtukininkų ir dviratininkų yra nukentėjusiųjų, ypač vyreniojo amžuaus žmonių,? Ką jiems pasiūlyfume nešioti, nuo tokių skraiduolių? Visų pirma at neturėtų jie laikytis tam rtkro graičio važiuojanr šaligatviu tarp praevių, o ar išvis jie turėtų lėkti tarp jų? , antra ar neturėtų jie, viršydami greitį taip pat vienodai atsakyri, kaip ie vairuojanrts automobilius? Savo akimis mačiau, kaip pagyvenusiai moteriškei sužalojo koją, taip, kad ji pateko į ligoninę, o gal paliko invalide?…, nemanau, kad paspirtukininkas buvo nubaustas…neseniai Gedimino prospekte sustabdėm su vienu vyriškiiu paspietukininką kokių 8- 9 met,ų jis paaiškino, kad jam slidu gatvės pakrašty važiuoti, suaugęs žmogys labai vyriškai paaiškino, kad lietus lyja visur vienodai,,,,,neskiesk ir mauk į prospektą, juo labiau, kad transportas tuo metu buvo uždarytas..
Taip vadinami paspirtukininkai (tiesa, o kas iš jų pasispiria ir kuo?) yra Gerovės valstybės ir po rinkimų gautos laisvės (!) išdava. Tad kaip išvengti pėsčiųjų kaulų laužymo ir smegenų sutrankymo? Paprastai, taip, kaip buvo nuspręsta, kad dviračiai dienos metu turi važiuoji su šviečiančia lempute (nesileisime į smulkmenas). Būtina nedelsiant papildtyti KET: „Pėstieji visu paros metu privalo pėdinti tik su šalmais. Jei ne, žr. naujausią ATPK redakciją“.
Aš ir dviratininkus, ir riedžiais ar riedlentėmis riedančius raginu, jei neturi skambučio, jį įsitaisyti arba tada nesunku juk ir kokiu nors „pyptelėjimu” įspėti pėsčiuosius, kad jie artėja, ir lėtinti greitį, kai artėja prie pėsčiojo – nes jam ir koja gali užsikabinti, ir sąmonė gali būti pritemusi, ar, užsigalvojęs, gali ne į tą pusę pasitraukti. O jei tai mažylį už rankos vedantis žmogus – juk mažylis gali bet kurią akimirką strykelėti, ranka į šalį mostelėti. Be to, kiekvienas mes turime teisę susvirduliuoti ar ir apalpti vidurį šaligatvio. Todėl, jei nenori įsipainioti į tokią nemalonią istoriją, važiuok pro pėsčiąjį itin atsargiai, žmoguti.
Todėl reikia įsteigti Lietuvoje kelių policiją.