Vienų architektūrinių varžytuvių vertinimo komisijos audringoje zoomferencijoje kolega Tomas S. Butkus iškėlė mintį, jog į architektūrinių varžytuvių vertinimą reikėtų įtraukti vaikus.
Dėl tyro, naivaus, absoliučia tiesa kvepiančio požiūrio į architektūrą…
Komisija atvėso, nustraksėjo per projektus, bet mintis liko prilipusi prie ekrano. Juk gerai pagalvojus, beveik taip jau yra.
Tiek mišriose projektų vertinimo komisijose, tiek dienraščių architektūrinėse skelbimuose, tiek aptariant architektūrą su visuomene. Visur apstu tos vaikiškos dimensijos.
Kaip architektūra ir projektai apibūdinami architektūrinio lauko žiūrovų ir vertintojų? Koks žodynas apyvartus ir dažniausiai pasitelkiamas architektūriniams įspūdžiams išreikšti?
Būtent įspūdžiams. Nes architektūrinės sintaksės, darnos, veiksmingumo, semantinių prasmių ir erdvinių temperatūrų laukas – absoliučiai daugumai yra užrakintas po žeme. Nepažinus ir bauginantis. Vaikai vertina tik tiek, kiek supranta. Kiek leidžia jų kuklios žinios, patirtis ir žodynėlis.
Jie sako: Monstras (jeigu pastatas didelis), Daržinė (jeigu stogai šlaitiniai), Malūnas (jeigu langai maži), Stiklainis (jeigu langai dideli), Trakų pilis (jeigu raudono mūro), Kaimų kaimas (jeigu medinis), Kareivinės (jeigu ilgas), Dėžė (jeigu kompaktiškas).
Ir dar jie sako – Bomba (jeigu pastatas patinka vien dėl to, kad išgąsdins tėvus. Įdomu tai, kad Lietuvoje suaugusiųjų architektūrinis žodynėlis nelabai tesiskiria nuo vaikiško. Iš esmės architektūros telebimbizacija ta pati, tik papildyta profesionaliai skeptiška antramečio žodiena.
Jie sako: Vaiduoklis (jeigu pastatas tuščias), Skarbonkė (jeigu fasadai skardiniai), Dzotas (jeigu namas betoninis), Santa Barbara (jeigu su kolonomis), Bendrabutis (jeigu be kolonų). Arba dar sako – Gert mažiau reikia (jeigu pastato sienos nėra vertikalios)…
Esu pastebėjęs, kad Elementoriniu architektūriniu žodynu iš esmės naudojasi visi ir visur. Nepaisant profesijos, amžiaus ir išsilavinimo ar visuomeninio statuso.
Spėju, kad taip yra dėl architektūrinių jausmų ir jausmų seklumo bei infantilios jų prigimties, kylančios išimtinai iš vaikystės jausminio lauko.
Būtent vaikystės sąmonės klodai dažnu atveju yra vienintelė terpė, kurioje kuriasi suaugusio žmogaus mentalinis architektūros klimatas, o dažnu atveju ir įstringa jame.
Todėl architektūros samprata ir gebėjimas ją skaityti, analizuoti ir vertinti architektūrą bei ją apibūdinti, dažniausiai nebesivysto ir lieka trečioko mokyklinės aprangos parametruose.
Apskritai, architektūrinis raštingumas Lietuvoje yra gėdingai menkas ir dažniausiai apibrėžiamas banaliai pretenzinga formule – architektūra primena…
Galime šnekėti iš įvairių tribūnų apie naujuosius bauhausus, bet kol architektūrinis raštingumas nei lavinamas, nei ugdomas, nesistebėkime, kai humanitarinių mokslų profesorius pasako, jog pastatas jam nepatinka, nes primena batą.
Arba didžiai gerbiamas politikas teigia, kad modernistinė kalėjimų architektūra (tamsaus mūro pastatai) nepriimtina mūsų miestuose dėl humanistinių imperatyvų.
Ko gero, būtent menkas didžiosios visuomenės dalies architektūrinis raštingumas tapo rimta kliūtimi bet kokiam dialogui su architektūros žinovais aukštame lygyje.
Todėl mes, lietuviai, dažniausiai architektūriškai naratyvinamės būtent utilitariame buitiniame aukštyje (užstos saulę, netilps parkingas), kriminalinėj plotmėj (pažeidė reglamentą, eSTRą) arba religiniame lauke: senas – gražu / naujas – negražu…
Jeigu turėtume atitinkamą išprusimo padėtį kinematografijoje, neabejoju, kad nacionaliniuose ekranuose karaliautų „Trys paršiukai“ ir „Ponas Bynas“. O „Nova Lituania“ žiūrėtume nebent N-18 režimu. Ir tik su vertimu į gestų kalbą bei ponui Kultūros ministrui leidus…
Taikliai aptarta problema. Ačiū.
Tai svarbu ne tik aptariant architektūrą.
Paprasta – kaip ir įėjus į namus, kambarį. Įeina žmogus ir sako: ,,Kaip čia pas tave jauku – atrodo, būtum čia ir būtum.”
Taip ir einant gatve, pro pastatus. Toje gatvėje jautiesi, lyg namie. Arba ne. Arba nori kuo greičiau sukti iš jos – tokia ji šalta, ,,pramoninė”. O einantis ja – tik konvejeriu slenkanti detalė. Kai pastatė stiklainį Šeškinės kalvų papėdėje, supratau, jog tarp tokių būdamas esi tartum kokioje tuščioje planetoje, kur, jei ir šauktumeis pagalbos, tavęs niekas negirdės – tie pastatai akli ir kurti. Apie tokį nepasakys jog jo ir sienos savos, jog jos tave jaučia ir glaudžia.
Dimensija (dementia?), zoomkonferencija (zoo?), telebimbizacija (eurovizija?), bauhausas (ant Tauro kalno?), humanistinių imperatyvų (kai humanizmo nė kvapo?), utilitariame buitiniame aukštyje (užlipus ant taburetės?), mentalinis architektūros klimatas (CH4 -15 % indėlis į šiltnamio efektą ), architektūriškai naratyvinamės (vajetau!), infantilios jų prigimties (taip).